Jei oras palankus į Veisiejų turgų suvažiuoja gerokai daugiau prekiautojų sendaikčiais, dėvėtais rūbais, šviežiomis daržovėmis ir jų daigais. Prie turgaus vartų erdviame narvelyje juodus ir rainus kačiukus po vieną eurą pardavinėjusi jauna vilnietė vos spėjo atsakinėti į praeivių klausimus.

„Jų mama juoda, bet močiutė buvo rusų mėlynoji. Tėvas – nežinomas“, – pasakojo mergina.

Ji teigė dažnai apsilankanti šiame turguje, nes poilsiauja sodyboje, netoli Veisiejų.

Sunkiausiai praeiti pro mažuosius murklius pirkėjams, atėjusiems į turgų su vaikais. O jei jau paėmė ant rankų, tai be ašarų atgal į narvą nepadės.

Minios šurmulį nustelbia vestuvinės melodijos – taip savo prekes reklamuoja ant paklode užtiesto senutėlio mersedeso lietuviškos popmuzikos kompaktines plokšteles išsidėliojęs prekeivis.

„Turiu ir naujausią Ingos Valinskienės albumą“, – sako jis prekėmis susidomėjusiai pensininkų porai tiesdamas plokštelę akivaizdžiai namudinės gamybos ir jau spėjusiu nublukti nuo saulės viršeliu.

Naudotos sodo technikos ir įrankių pardavėjai skundžiasi, kad parduoti dzūkams žinomų prekės ženklų, bet gerokai pagyvenusias vejapjoves kasmet tampa vis sunkiau. Nes čia pat Lenkija, kur už panašią kainą galima rasti naują, nors ir negirdėto gamintojo įrenginį.

Vos spėjau prisiliesti prie naudoto vokiško dviračio, pardavėjas ne tik išvardijo visus jo privalumus: aliuminio rėmas, vidinės pavaros, amortizatoriai priekyje ir gale, bet ir, pasižiūrėjęs į laikrodį bei įsitikinęs, kad turgus tuoj baigsis, pasiūlė nuleisti kainą iki 120 eurų. O kai jau taikiausi nueiti tolyn, dar pažadėjo pridėti atsarginį ratą su pavarų mechanizmu.

Veisiejų turgų atrado Druskininkuose poilsiaujantys rusai ir baltarusiai, bet juos domino ne vokiški sendaikčiai, o šviežios daržovės, mėsa ir medus. Bitininkė iš Alytaus rajono Simno seniūnijos Giluičių kaimo šiemet spaustą medų pardavinėjusi po 6 eurus už 0,72 litro stiklainį, lėtai traukdama iš atminties rusiškus žodžius vardijo dviems baltarusiams, kuris medus iš kokių augalų suneštas. Svečiai prisipirko beveik už tris dešimtis eurų, bet ir man, perkančiam vos vieną stiklainiuką, bitininkė papasakojo, kad kokybiškas medus negenda ir neprarūksta – gali tik susicukruoti.

„Jeigu pardavėjas jums pataria laikyti medų šaldytuve, tai žinokite, kad kambario temperatūroje jis praruks, nes yra nekokybiškas. Mano medaus į šaldytuvą dėti nereikia“, – sakė pardavėja. Ant kiekvieno stiklainio ji čia pat užklijuoja etiketę su Arvydo Noraus bityno kontaktais. Jeigu skonis bus geras, galėsiu nurašyti padėką elektroniniu paštu, o jeigu nuvils, žinosiu, ko daugiau nevalia pirkti.

Fidget Spinner“ suktukai, dėl kurių dar neseniai vaikai statė ant ausų savo tėvus, akivaizdžiai jau išėjo iš mados. Veisiejų turguje jie ramiai gulėjo ant prekystalio greta galąstuvų, pjūkliukų bei kitos ūkiškos smulkmės ir net kainos niekas neklausė.

Vos porą savaičių nebuvau užsukęs į Veisiejų turgų, o ūkininkė iš Alytaus rajono, iš kurios reguliariai perku šviežią sūrį, jau spėjo užmiršti, kokią jo rūšį labiausiai mėgstu. Užtat triušių pardavėja, kurią aprašiau po ano apsilankymo turguje, sveikinasi iš tolo ir pasakoja, kad tėvai sunkiai galėjo patikėti, jog taip nei iš šio, nei iš to, be jokių pažinčių ir blato buvo išgarsinta per visą Lietuvą.