„Aš dirbu vienas, nėra jokių darbuotojų“, – pradeda pokalbį Lietuvos italas. A. Poccia sako, kad Šiauliuose jo užkandinė yra žinoma – žmonės ten užsuka ne tik pavalgyti, bet ir pabendrauti su juo. Jis tikina, kad viską gamina pats: „Ledai mano gaminti, turiu ir kavos skrudinimo aparatą, perku kavos pupeles, kurias skrudinu pagal savo receptūrą. Žodžiu, reikia didelės patirties, todėl, jeigu dirbu vienas, viskas būna gerai.“

Tiesa, jo kioskelis, pavadintas „Pas italą“, dirba ne kiaurus metus, o nuo kovo iki spalio ar lapkričio. „Jeigu yra geras oras, tada yra žmonių, jeigu lyja, vėjas pučia, tada žmonių nėra – nedirbu. Mano darbo grafike yra taip ir parašyta, kad dirbu pagal vėją, pagal saulę, pagal lietų.“

Į Lietuvą atvyko netikėtai

Šią vietą italas atidarė prieš dvejus metus – 2015-aisiais. Tiesa, tai nėra pirmasis jo bandymas verslauti Lietuvoje: prieš tai jis sakosi turėjęs bent keletą skirtingų užkandinių.

Alfonso Poccia su žmona
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Prieš dešimt metų atsidūriau Vilniuje. Aš Italijoje su šeima turėjau didelį restoraną, bet norėjau pradėti lengvą, mažą verslą. Iš pradžių važiavau į Švediją, kur gyvena pusbrolis, buvo planas ten kurti verslą“, – savo atvykimo į Lietuvą istoriją pradeda A. Poccia.

Jis pasakoja, kad tiesiai iš Švedijos atvyko į mūsų šalį, kur kitas čia jau verslaujantis italas pasiūlė jam prisidėti prie jo veiklos. „Man pasiūlymas buvo geras, todėl pagalvojau, kad galiu kurti verslą ir čia. Bet prieš tai nebuvo jokių planų apsigyventi Lietuvoje“, – sako.

Persikėlė A. Poccia į Lietuvą taip pat greitai: po pirmosios viešnagės čia grįžo atgal į Italiją, susikrovė lagaminus ir jau po poros savaičių apsigyveno Lietuvoje.

Gyvenimu Lietuvoje nesiskundžia

Puikiai lietuviškai kalbantis italas sako, kad Šiauliuose jam patinka, nes tai – labai ramus miestas, tačiau ramybė turi ir savų minusų. „Darbo dienomis dirbu, bet kai nedirbu, neturiu ką veikti. Yra ir Šiauliuose tų koncertų, bet jei kas vyksta, tai vyksta 6 – 7 valandą vakaro. Devintą valandą jau nieko nebėra. Nėra vietų, kur būtų galima praleisti laiką su šeima. Taip pat Šiauliai yra toli nuo visko. Kad ir kur nori važiuoti, reikia keliauti mažiausiai 100 kilometrų“, – vardija A. Poccia.

Paklaustas, ar neplanuoja persikelti į kitą Lietuvos miestą, verslininkas sako apie tai kartais susimąstantis, bet konkrečių planų neturi: „Mąstom, kad gyventi kitur galima, galvojam perkelti verslą į Vilnių, į Klaipėdą, ar dar kitur, bet reikia, kad būtų kažkoks stabilumas. Galiu tikėti, kad Vilniuje gali būti ir geriau, bet nėra aišku, kad tikrai bus geriau. Vilnius yra didelis, reikia rasti strateginę vietą. O čia mane visi jau žino ir man dėl to yra lengva.“

Šiauliai
Foto: V.Kandroto nuotr.

Vardija lietuvių bėdas

Gyvenimu Lietuvoje jis taip pat patenkintas. „Aš esu labai paprastas žmogus, – pradeda. – Jeigu paklaustumėte, kas labiau patinka, Italija ar Lietuva, aš taip pat negalėčiau atsakyti. Čia tikrai galima laisvai gyventi, daug kas patinka. Tačiau situacija su alkoholiu man yra labai skaudi. Negaliu sakyti, kad Italijoje to nebuvo, bet bėgant metams situacija pagerėjo. Anksčiau ir Italijoje buvo, kad bet kokia proga, maža ji ar didelė, turėjai gerti ir prisigerti. Bet Lietuvoje, panašu, tai dar likę. Būna, kad Šiauliuose einu per parką ir ne tik kad vyrai girti, bet ir moterys. Būna dažnai, kad jie eina ir su vaikais.

Čia yra kultūrų reikalas. Reikia nuo darželio, mokyklos laikų sakyti ne tik kad tai yra nesveika, bet ir mokyti, kad atsipalaiduoti galima ir be alkoholio. Nereiškia, kad jeigu vyksta šventė – būtinai reikia gerti. Bet tam reikia laiko, reikia švietimo.“

Taip pat lietuviai, pasak A. Poccios, turi ir kitą bėdą – mažai šypsosi. Italas samprotauja, kad taip gali būti dėl Lietuvos klimato: sako, kad vasarą besišypsančių būna daugiau nei žiemą.

Tačiau Lietuvoje italas, be alkoholio ar pesimizmo, įžvelgia ir kitą problemą. Anot jo, jeigu lietuviams nepatinka valdžios sprendimai, jie skundžiasi tyliai, pasyviai. O vietoj to, kad imtųsi kažką keisti, renkasi paprasčiausią sprendimą – emigraciją.

Alfonso Poccia
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Gal visi galvoja, kad kitur geriau, kam čia galvoti ir protestuoti, kam čia priešintis. Lietuvoj, jeigu šnekam apie ekonomiką ir visa kita, yra didelių problemų. Sunku išgyventi, nes atlyginimai maži, o pragyvenimas brangus. Visi skundžiasi, kad po euro kainos pakilo, bet ir anksčiau nebuvo pigu“, – sako A. Poccia.

Mano, kad bijome kurti nuosavą verslą

Jis pastebi, kad lietuviai vengia dirbti savarankiškai: „Pavyzdžiui, picų kepėjas picerijoje gali dirbti kad ir šešis metus. Reiškia, kad toks darbas jam patinka. Bet jis skundžiasi, kad per mažai moka. Kodėl nepabandžius atidaryti ko nors savo?

Lietuvis priprato dirbti nuo iki, neturėti jokių problemų dėl darbo. Jeigu turi savo verslą, reikia sukti galvą visą parą. Bet taip dažniausiai yra pelningiau. Jeigu reikėtų dirbti pas kažką kitą, tikriausiai negalėčiau išgyventi gaudamas paprastą atlyginimą. Savo versle dirbu daug, bet ir uždirbu daugiau.“

Tiesa, užsidirbti iš nuosavo verslo, anot italo, galima tik tada, kai jis yra originalus.

„Jeigu nori išgyventi Lietuvoje, kiekvienas žmogus turi surasti, ką daryti. Nereikia kopijuoti. Čia viskas veikia tokiais principais: yra 10 rūbų parduotuvių, visi galvoja, kad verta steigti rūbų parduotuvę. Tada jų pasidaro 11, 12, 13... Bet negalvojama, kad taip sumažėja klientūra.

Šiauliai
Foto: V.Kandroto nuotr.

Čia galvojama taip: esu statybininkas, turiu pinigų, atidarysiu restoraną. Bet reikia patirties. Pavyzdžiui, Italijoje nebėra šansų daug uždirbti tik su samdomais žmonėmis. Realiai gali uždirbti tik pats verslo savininkas, kuris dirba savo versle. Pietų šalyse, ar tai būtų parduotuvė, ar kirpykla, dažniausiai tai būna šeimos verslas. Lietuvoje visi pripratę būti verslininkais, o verslininkas turi kapitalo, atidaro rūbų parduotuvę, pasamdo pardavėją, buhalterę, valytoją, bet pats nesupranta skirtumo tarp kelnių ir striukės. Turi kurti verslą naudodamasis savo patirtimi“, – dėsto savo nuomonę.

„Bet neturiu kuo skųstis, man nepriklauso čia būti. Jeigu man kas labai nepatiktų, grįžčiau į Italiją. Viskas yra gerai“, – apibendrina Lietuvos italas. A. Poccia prideda, kad problemų dėl rasizmo šioje šalyje taip pat nėra patyręs: šiauliečiai į užsieniečius jau nebekreipia dėmesio, mat mieste jie sutinkami dažnai.