Iš Kelmės rajono kilusi Dovilė teigia visada pasižymėjusi kruopštumu, atidumu detalėms, todėl nedvejodama stojo į Vilniaus dailės akademijos fakultetą Telšiuose. Vis dėlto, pirmas jos pasirinkimas buvo gaminių dizainas, o juvelyrika ir kalvystė buvo įrašyta antru numeriu. „Dabar džiaugiuosi, kad neįstojau ten, kur norėjau labiausiai. Jau pirmame kurse manęs netruko sužavėti metalo kaitinimas, jo apdirbimas. Atrodo, jis toks kietas, nepalenksi, nenulauši, tačiau žinant kaip – gali iš jo suformuoti įspūdingus darbus“, – apie tai, kaip susižavėjo šiuo menu, prisimena mergina.

Dovilės darbai, teigia mergina, išsiskiria etnografijos elementais, naudojamomis tik natūraliomis medžiagomis. „Mano braižas atsiskleidė jau pirmuose kursuose. Žinoma, jautėsi dėstytojų įtaka, tačiau tai buvo laikas, kai pradėjau kurti ir savo malonumui.“

Meilė tradicijoms – paveldėta

Juvelyrė mano, kad polinkis savo kūryboje naudoti gamtoje randamus išteklius atsirado dėl to, kad ji pati užaugo kaime. „Mano tėvai be galo nagingi žmonės, visada moka viską pasigaminti. Iš jų aš ir išmokau kruopštumo“, – sako ji.

Tovilės papuošalai
Foto: Asmeninis archyvas

O štai meilės menui, etnologijai, papročiams Dovilė pamena išmokusi iš savo senelių: viena močiutė buvo dailės mokytoja, kita – lietuvių kalbos, o abu seneliai – istorikai. „Mane visada mokė gerbti kultūrą, mokslą… Kai vaikystėje nuvažiuodavau pas vienus senelius, nuolat piešdavau, pas kitus – rašydavau. Atsimenu, kai kaime dingo elektra, močiutė ištraukė žibalinę lempą, pasisodino mane ir rašėme diktantą“, – šypsosi mergina.

Greičiausiai todėl, kad buvo taip užauginta, Dovilė savo kūryboje siekia išlaikyti tradicijas. „Manau, kad palikimą reikia išsaugoti. Juk taip įdomu, kaip viskas būdavo seniau, tokia savotiška mistika! Labai nusiminiau sužinojusi, kad Kaune panaikino etnologijos studijas – juk kas bus, jei niekas nebeprisimins savo praeities?“ – klausia juvelyrė.

Mokytoja dirbo ir pati

Kadangi tradicijų išsaugojimas kūrėjai labai svarbus, jai jau teko ir pačiai padirbėti mokytoja. Trejus metus ji juvelyrikos mokė Kelmėje vykstančiuose amatų mokymo kursuose. „Man patiko ši patirtis. Pati galėjau perduoti savo žinias, o mokiniams buvo labai smagu, kai pas mane atėję galėdavo kažką pasigaminti ir išeiti nešini savo pačių kūriniu“, – pasakoja pašnekovė.

Šiuo menu buvo užkrėsti ir Dovilės draugai – jiems ji atskirai vesdavo mokymus. Anot jos, jie irgi buvo labai įsitraukę į šią veiklą: „Iš tiesų, jei nebūčiau išsikrausčiusi, kas žino, gal ir patys būtume surengę kokį nors amatų festivalį?“

Vilniuje pradėjo savo veiklą

„Apsigyventi sostinėje nusprendžiau todėl, kad čia gavau darbą. Dar trečiame kurse atlikau praktiką „Metalo formoje“, o po studijų jiems parašiau: „Gal norite darbuotojos?“ Taip patekau ten. Kartu su vyrais dirbau rimtus darbus: trofėjus, medalius“, – savo kaip juvelyrės karjeros pradžią prisimena mergina. Vis dėlto, anot jos, šis darbas buvo ne toks smulkus, kokį ji mėgsta, todėl galiausiai ėmė dirbti su verslo liudijimu ir pasinėrė į savo kūrybą.

„Žengti šį žingsnį labiausiai paskatino tai, kad dažniausiai įkvėpimas mane pagaudavo būtent tada, kai reikėdavo eiti į darbą“, – nusijuokia Dovilė. Ji prisipažįsta, kad iš karto žinojo, jog lengva nebus, tačiau, kaip pati sako, kažkada pradėti juk reikėjo.

Didžiausi sunkumai, su kuriais susidūrė mergina, buvo dokumentai. Ji teigia, kad labai nelengva nieko nežinančiam žmogui pradėti savo verslą: „Nežinojau, kokie mokesčiai mokami, ką reikia pildyti, ką deklaruoti… Manau, kad tokie dalykai turėtų būti mokomi vyresnėse klasėse. Kai neliktų nežinomybės dėl elementariausios verslo pradžios, tikiu, kad atsirastų kur kas daugiau verslaus jaunimo.“

Kiekvienas darbas tarsi vaikas

Dovilė teigia, kad beveik visi jos darbai – vienetiniai, daromi tada, kai pagauna įkvėpimas: „Net jei paprašo kažko konkretaus, aš vis tiek pasiūlau, kaip papuošalą adaptuoti. Į kiekvieną savo kūrinį įdedu meilės, galvoju, kaip žmogus su juo jausis, įsivaizduoju, kas tuos darbus nešios. Dėl to kartais būna gaila su papuošalu išsiskirti, nes kiekvienas darbas man tampa tarsi kūdikis.“

Tovilės papuošalai
Foto: Asmeninis archyvas

Kartais mergina dirba ir pagal užsakymus, tačiau dažniau jų atsisako, nes tai, ko prašo klientai, tiesiog neatitinka jos stilistikos. „Jei manęs paprašo kokių nors blizgučių, dažniausiai nukreipiu į kolegas. Tai nelabai verslas, tačiau man kurti turi būti malonu. Manau, kad eleganciją ir prabangą galima perteikti ir be „Swarovski“, – sako Dovilė. Tokiems klientams, kurie paprašo pagaminti kažką standartinio, ji pataria užsisakyti patiems tiesiog iš interneto. Kam jiems papildomai mokėti už darbą, kai iš „Ebay” galima užsisakyti keliskart pigiau? „Yra buvę atvejų, kai net pati surasdavau ir nusiųsdavau tokiems žmonėms nuorodas, kur gali nusipirkti trokštamą daiktą“, – neslepia ji.

Kai kuriuos papuošalus pirkti ryžtasi ne visi

Pasigrožėjus baltiškais raštais puoštais papuošalais, Dovilė ištraukia kitą dėžutę, kurioje esantys gaminiai patrauktų toli gražu ne kiekvieną. Tai – tikrais vabzdžiais inkrustuoti pakabukai. Čia galima rasti visko – nuo musių ar varlyčių iki fosilijų dantų ar net tarantulo kojos.

Tovilės papuošalai
Foto: Asmeninis archyvas

Kodėl pasirinko tokią neįprastą juvelyrikos kryptį, ji atsako paprastai – tai irgi gamtos dalis. „Draugai jau priprato prie tokio mano pomėgio ir ateidami į svečius kartais atneša dovanų: dėžutę, pririnktą muselių, vabaliukų… Kartą vienas draugas man atnešė pastipusią pelę, sako, gal kur panaudosi“, –juokiasi mergina, kuriai tokios lauktuvės jau neatrodo neįprastai.

Savo kūryboje ji taip pat naudoja ir tikrus ragus, gaunamus iš kailiadirbių, o dėl to iš pirkėjų kartais sulaukia priekaištų. „Būna, kad mane užsipuola, kodėl aš taip skriaudžiu gyvūnus, kaip aš galiu propaguoti medžioklę… Iš tiesų, mano nuomonė tokia: medžioti buvo natūralu dar akmens amžiuje, tad ir šiuolaikinė minimali medžioklė yra visiškai normalu. Tačiau negaliu suprasti, kai žvėrys būna auginami narvuose, specialiai tam. Tiesiog viskas turi būti su saiku“, – mintimis dalijasi Dovilė.