DELFI pernai rašė, kad, viename Kauno restoranų, mergina buvo priversta sumokėti beveik tris eurus už stalo vandenį, o kitai skaitytojai Palangoje buvo išrašyta pusketvirto euro sąskaita.

Šiemet, panašu, situacija nepasikeitė. Pietų pertraukos metu aplankius šešis Vilniaus centre esančius restoranus, visuose jų buvo paprašyta susimokėti už stalo vandenį. Trumpo eksperimento metu paaiškėjo, kad kainos svyruoja nuo 40-ies centų už puslitrį vandens su citrina, iki pusantro euro už litrą geriamo vandens.

Foto: DELFI / Kęstutis Cemnolonskis

Tačiau Vakarų Europos valstybėse – viskas kiek kitaip, liudija daug keliaujantys lietuviai.

Ne vieną užsienio šalį aplankiusi vilnietė Aistė, DELFI redakcijai pasakoja, kad užsienyje taikoma visai kitokia praktika. „Viename Vilniaus restoranų neseniai užsisakiau pusę litro stalo vandens. Už jį manęs paprašė 80 centų. Manau, kad tai – absurdas. Neseniai buvau Graikijoje. Ten, atėjus į bet kurį restoraną, ant stalo iškart pastatomas stalo vanduo. Niekam nesvarbu, ar kažką užsisakinėsi, ar ne – atsigaivinęs gali kad ir išeiti iš kavinės“, – pasakoja mergina.

Vilnietė sako nesuprantanti, kodėl Lietuvos restoranuose apmokestinamas stalo vanduo: „Turime kokybišką, neužterštą, pakankamai pigų vandenį. Prašyti pinigų už vandenį iš čiaupo man atrodo nesuvokiama.“

Jai pritaria ir Algirdas, įsitraukęs į diskusiją apie stalo vandenį viename internetinių forumų. „Esu išvažinėjęs didelę dalį Vakarų Europos. Ką tik grįžau iš Prancūzijos, ten padavėjas iškart pribėga ir pasiūlo nemokamo stalo vandens, nesvarbu, ar tai kavinė Paryžiaus centre, ar šalies pietuose“, – patirtimi dalinasi internautas.

Foto: R. Guigos nuotr.

Jis pastebi, kad mokamas stalo vanduo – Rytų Europos šalių bruožas: „Rudenį teko lankytis Čekijoje, Brno mieste. Ten, paprašius stalo vandens, jo atnešė, bet vėliau paprašė susimokėti 10 Čekijos kronų (apie 0,37 euro). Latvijoje – lygiai tas pats.“

Internautas pastebi, kad Rytų Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, nemokamas stalo vanduo patiekiamas nebent aukštesnės klasės maitinimo įstaigose. „Tai, kad reikalaujama susimokėti už vandenį iš krano, yra labai negerai. Juk jis kainuoja centus, nesuprantu, kodėl daromas verslas ten, kur jo neturėtų būti. Yra, aišku, ir gerų pavyzdžių. Pastebėjau, kad kai kuriose kavinėse prie kasos būna padėtas vanduo, kurio gali įsipilti nemokamai. Smagu“, – internetiniame forume rašo Algirdas.

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė teigia, kad klientai pinigus moka ne tik už iš čiaupo įpiltą vandenį: į šią kainą įskaičiuotas ir aptarnavimo mokestis.

„Manyčiau, kad mokamas vanduo yra todėl, nes už jį restoranai taip pat moka. Čia yra restoranų pasirinkimas, dalis ima pinigus, dalis neima. Yra apmokestinamas ne tik vanduo. Jį reikia atnešti tam tikrame inde, dirba padavėjos, reikia kažkam išplauti stiklines. Tai nėra tik vanduo, tai – visa paslauga. Kaina priklauso nuo to, kiek dirba žmonių, kokie srautai, pajėgumai. Tie, kurie turi dideles apyvartas ir srautus – neima pinigų“, – teigia E. Šiškauskienė.

Evalda Šiškauskienė

Pašnekovė nesėmė vertinti, ar ši paslauga restoranams tikrai atsieina tiek, kiek už ją prašoma: „Ar tikrai tas vanduo kainuoja tiek, mes nesame paskaičiavę. Visi ima labai skirtingai, čia yra kiekvieno restorano apsisprendimo reikalas. Žmonėms atrodo, kad restoranui nieko tokio įpilti iš krano vandens, duoti duonos nemokamai ar padėti tualete tualetinio popieriaus, nes jį irgi vagia. Bet kažkas juk už tai moka.“

Užsienio valstybėse, pasak E. Šiškausienės, taip pat yra įvairiai: „Daug kur tame pačiame užsienyje arbatpinigiai išvis įskaičiuoti į meniu, pakankamai didelis procentas. Tada moki už nežinai ką: ir už blogą aptarnavimą, ir už vandenį. Kiekvienas atvejis yra atskiras. Tai, kad užsienyje nemokama, aš drįsčiau paneigti. Srautas srautui nelygu. Paimkim kokį Paryžių, kur pastoviai eina srautas žmonių, turistų, restoranai perpildyti, be abejo kaštai kiti. Pas mus yra sezoniškumas. Tai nelyginami dalykai. Kodėl toje pačioje Amerikoje ar kitur užsienyje yra pigesni ir produktai? Ten yra kiti srautai, apyvartos.“

Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis samprotauja, kad prašymas sumokėti už stalo vandenį – daugiau kainodaros triukas, nei realių kaštų padengimas.

„JAV nemažai prabangesnių restoranų į sąskaitą iš karto įtraukia 15 ar 20 proc. aptarnavimo mokestį, net jei klientas tuo aptarnavimu buvo nepatenkintas. Manau, kad tokia praktika, kaip ir stalo vandens apmokestinimas, yra labiau kainodaros triukas nei su realiais kaštais susijusios išlaidos.

Nerijus Mačiulis

Man atrodo, kad Lietuvoje labiau pasiteisintų kainodara, kuomet visokie aptarnavimo ir kiti kaštai vienodai paskirstomi, šiek tiek pakeliant visų patiekalų ir gėrimų kainas, o ne apmokestinant stalo vandenį ar duoną. Lietuviai mėgsta nemokamas paslaugas, todėl nemokamas stalo vanduo ar net simbolinis užkandis gali priversti užmerkti akis į šiek tiek didesnę patiekalo kainą“, – kalba N. Mačiulis.

Restoranų ir viešbučių asociacijos prezidentė E. Šiškauskienė tikina nežinanti, kiek šalies restoranų taiko praktiką patiekti stalo vandenį nemokamai. Tačiau ji tikina, kad asociacija skatina tokį elgesį.

„Aš manau, kad tai yra labai geras rinkodaros sprendimas restoranui, kuris gali tai sau leisti. Siūlyčiau karštą vasaros dieną to vandens tikrai duoti arba už kelis centus, arba visai nemokamai. Bet tai kiekvieno pasirinkimas. Mes pabrėžiam, kad Lietuvoje turime bene švariausią geriamą vandenį. Geriamas ir švarus vanduo bei greitas internetas yra du mūsų privalumai“, – sako E. Šiškauskienė.

Tai, kad Lietuvoje vanduo iš čiaupo yra tinkamas gerti, tvirtina ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė. Jos teigimu, šalies vandenvietės gyventojams tiekia visus reikalavimus atitinkantį vandenį, bet už tai, kas išbėga iš čiaupo gyventojų namuose, neatsako.

Foto: Shutterstock

„Yra tokia tvarka, kad vandens tiekėjai atsako už jo kokybę iki įvadų į gyventojų namus. O jau už vandens, bėgančio iš čiaupo, saugą ir kokybę atsako pats geriamo vandens vartotojas, arba šiuo atveju restoranas“, – aiškina specialistė.

Ji sako, kad vandens kokybė Lietuvoje, lyginant su užsienio valstybėmis, yra geresnė. Jos teigimu, mūsų šalis – viena iš trijų Europos sąjungos šalių, kuriose šimtu arba beveik šimtu procentų vartojamas požeminis vanduo.

„Vandens kokybė Lietuvoje yra ženkliai geresnė, nes geriamo vandens paruošimo iš paviršinio metu, į vandenį vis tiek patenka medžiagų, kurios nėra naudingos. Lietuva turi savo problemų – natūraliai didelis geležies kiekis. Bet iš esmės, tas vanduo su daugiau geležies yra saugus, tik kiek nemalonus“, – V. Galdikienė.

„2012 m. į mūsų tarnybą kreipėsi Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija ir klausė, ar gali geriamasis vanduo būti dalijamas nemokamai. Tarnyba tikrai neprieštaravo, tik pažymėjo, kad atsakomybė už vandenį, kuris patiekiamas klientui, tenka restorano, viešbučio savininkui“, – apibendrina.