Įmonės „Jūsų kalvė“ įkūrėjas Andrejus Černyšas pasakoja, kad kalvystę pasirinko atsitiktinai, vaikinas mokyklą baigė su pagyrimu, tačiau nusprendė padaryti pertrauką nuo tolesnių mokslų ir užsidirbti savarankiškam gyvenimui.

„Įsidarbinau vienoje kalvėje pagalbiniu darbininku, paskui vadovai pasiūlė man mokytis pas juos kalvio amato“, – sako A. Černyšas.

Krizės metais pašnekovas su kolega nusprendė surizikuoti ir įkurti savo kalvę. Kartu jie viską darė nuo nulio, įrenginėjo patalpas, pirko būtinus įrankius: „Kaip beveik kiekviename versle, mūsų atveju reikia pakankamai daug investicijų, bet tai darėme savo lėšomis, be bankinių paskolų.“

Įmonės „Jūsų kalvė“ darbai
Foto: Įmonės archyvas

A. Černyšas pasakoja, kad didžiausias sunkumas šiuo metu – rasti naują darbuotoją, kuris norėtų mokytis kalvystės amato.

„Esu pasiryžęs apmokyti naujus žmones, investuoti į juos savo laiką ir pinigus, o šis amatas reikalauja laiko – profesionalu čia netapsi per pusmetį. Tačiau jauni žmonės dažniausiai nori užsidirbti čia ir dabar, todėl važiuoja į užsienį, kur susiranda lengvesnį ir gerai apmokamą darbą“, – sako kalvis.

Esu pasiryžęs apmokyti naujus žmones, investuoti į juos savo laiką ir pinigus Tačiau jauni žmonės dažniausiai nori užsidirbti čia ir dabar, todėl važiuoja į užsienį, kur susiranda lengvesnį ir gerai apmokamą darbą
A. Černyšas

Pašnekovo teigimu, kalvystės gaminiai visada populiarūs ir paklausūs, nors kai kurie žmonės ir galvoja, kad tai tiesiog atgyvenę ir primityvus dirbiniai iš geležies.

„Tačiau mes galime pasiūlyti gaminių stilių įvairovę – nuo klasikos ir modernių minimalistinio stiliaus gaminių, kurie ypač populiarūs paskutiniu metu. Užsakovų turime visada – žmonės statosi namus, gražina aplinką, todėl užsakymų kiekiu nesiskundžiame.

Dažniausiai gaminame eksterjero gaminius – vartus, turėklus, balkonus, taip pat baldus – staliukus, lovas, šviestuvus ir taip toliau. Užsakymai priklauso ir nuo sezono – pavasarį žmonės pradeda labiau domėtis lauko baldais. Prieš šventes padažnėja dekoratyvinių pasagų užsakymų. Tarp mūsų užsakovų – architektai, dizaineriai, fiziniai asmenys, įmonės“, – pasakoja A. Černyšas.

Išpeikė lietuvių skonį

Panevėžyje dirbantis kalvis Daivis Petkevičius pasakoja, kad daugiausiai užsakymų jis gauna vasarą, o žiemą darbai sulėtėja, nes rinka šiuo metu yra perpildyta.

„Ekonominė situacija Lietuvoje bloga, o kiek tų kalvių reikia? Jų prikepta daug. Iš tų pačių kalvių daug kas emigravę ir dirba statybose. Lietuvoje užtenka 10 – 20 kalvių. Ta maža rinka. Žmonės elementarius dalykus, pavyzdžiui, visokius kampus perka senukuose, nors gali už tą pačią kainą nusipirkti kalvišką“, – teigia pašnekovas.

Jis nepagailėjo kritikos ir kai kuriems kalviais dirbantiems žmonėms, neva šie paruošiami netinkamai ir neišmano amato subtilybių.

D. Petkevičiaus darbai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Dauguma kalvių baigę mokyklas patys nieko nemoka daryti, nes jis šabloniškai išmokytas viską daryti, o kalvis turi būti ir verslininkas, ir vadybininkas, o jie dažnai nemoka komunikuoti. Iš tikrųjų, dauguma yra išmokyti dirbti samdiniais, jie baigia mokyklas, bet savarankiškai dirbti negali.

Tie puskalviai labai dempinguoja kainas, pigiai siūlo kičą, prinarplioja, priraizgalioja visokių nesąmonių, ten darbo nėra daug, nors atrodo padaryta daug, žmonės neskiria ir kainos numuštos. O rimta, sunkioji kalvystė, kur viskas išmušta, išplota, iškalta, kai kurie žmonės net nesupranta, kiek daug čia darbo“, – teigia D. Petkevičius.

Kalvis priduria, kad kičą lietuviams įsiūlyti nesunku. Jis įvardina, kad neva maždaug trys iš dešimties užsakovų turi skonį ir estetikos suvokimą.

D. Petkevičiaus darbai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Nežinau, ar mes turime posovietinės respublikos sindromą, bet pas mus skonis sugadintas. Dirbome Nicoje, Monake, jie turi labai gilias tradicijas ir neišradinėja dviračio.

Pas mus nėra skonio, žmonės nevertina to dalyko, skonis iškreiptas. Žmonės nesureikšmina kalvystės, daliai tai nėra kažkas labai gražaus, o daliai yra per brangu“, – sako D. Petkevičius.

Jis taip pat pamini, kad kalvystei sunku, nes gaminiai nėra pigūs, o net turtingiausi lietuviai kruopščiai skaičiuoja kiekvieną centą.

„Net oligarchai skaičiuoja. Darėm tvoras, o jie derasi iki paskutinio cento. O tarnui duoda tūkstantį eurų, kad nupirktų vyno butelį. Tai tik sau, o kitiems nenori duoti“, – teigia kalvis.

Svarbiausia – profesionalumas

Vis dėlto įmonės „Kalmetal“ vadovas Darius Kiršinas tikina, kad yra ir užtektinai kalviais norinčių dirbti žmonių, ir užsakymų.

„Kai turime konkurencingas kainas, darbo yra sočiai. Galiu pasakyti, kažkada Klaipėdoje atsidariau kalviškų gaminių parduotuvę. Galvojau imti iš kalvių prekes, parduoti ir uždirbti, pervažiavau per kelis kalvius, viskas su jais gerai, bet kainas užsideda tokias, kad aš už tokias kainas parduočiau, o jie jau nori gauti tokias sumas už dirbinius. Yra kalvių, kurie daro pigiau ir didesniais kiekiais, tada turi darbo ir užsakymų“, – teigia D. Kiršinas.

Pašnekovo nuomone, lietuviams jau yra atsibodusios kiniškos ir kitokios pramoninės gamybos prekės, jie nori natūralumo ir unikalių dirbinių.

Lietuvos kalvių sąjungos pirmininkas L. Leščiauskas įsitikinęs, kad profesionalas gaminantis kokybiškus kūrinius darbo visada turėjo ir turės.

„Kas gyvenime dirba teisingai, tas niekada nesėdėjo ir nesėdės be darbo. Jei žmogus kažką daro neteisingai, šiuo atveju kalvystės srityje, šleivai, kreivai, nekokybiškai, tokie ilgai neužsibūna ir darbo dažnai neturi“, – sako kalvis.

Jis taip pat stipriai sukritikavo mintį, kad lietuviai neturi skonio, anot L. Leščiausko, tokie žodžiai yra absoliutus melas: „Visi lietuviai turi skonį ir kiekvienas viską daro pagal save. Kiekvienam žmogui rinktis, ką jis nori turėti.“