Nors ten kiekvieną mėnesį jis uždirbdavo bent apie 3000 eurų, vyras prisipažįsta, kad kaskart atskridus į Lietuvą sunkiausia būdavo iš tėvynės išvažiuoti. Galiausiai jis apsisprendė – metė gerai apmokamą darbą užsienyje ir Lietuvoje ėmėsi kurti darbo vietą savo rankomis.

Norvegijoje planavo praleisti 1-2 metus

Į Norvegiją Vitalijus, Klaipėdoje įgijęs jūrininko-suvirintojo specialybę, išvyko 2009 m. Kaip pasakojo vyriškis, darbą tėvynėje jis būtų galėjęs rasti, tačiau atlyginimas skirtųsi 7-8 kartais.

„Norvegijoje per mėnesį gaudavau apie 10 tūkst. litų (apie 2900 eurų – DELFI). Kai išvažiavau, po studentavimo ir ką tik baigęs specialybę, tai man buvo tikras kosmosas“, – prisiminė klaipėdietis.

Pasak Norvegijos pietuose, Stavangeryje, gyvenusio Vitalijaus, uždirbamų pinigų jam visiškai pakako, o dirbti jis galėjo pagal specialybę. 7 metus vyras nesiblaškė ir vienoje įmonėje dirbo laivų remonto srityje korpusininku – remontavo konstrukcijas, važiuodavo į naftos platformas. Vitalijus dirbo pagal susidarytą grafiką – 6 savaites praleisdavo Norvegijoje, o tuomet 2-3 savaitėms grįždavo į Lietuvą.

„Aš visada žinojau, kad man čia, Lietuvoje, labiau patinka negu ten. Ten važiuodavau tik darbo reikalais, padirbdavau ir grįždavau, ateities su Norvegija visai nesiejau. Dirbdavau, kad galėčiau sau Lietuvoje viską leisti, keliauti, atostogauti“, – pasakojo Vitalijus.

Tiesa, pirminis jo planas buvo į Norvegiją išvykti 1-2 metams – Vitalijus manė, kad padirbės ir grįš, tačiau, kaip pats pastebi, tie metai labai greitai prabėgo.
Vitalijus Gavrilovas. Foto / Mindaugas Milinis

Nuoma kainuodavo 600 eurų

Kaip prisimena vyriškis, Norvegijoje atlygio jam užteko viskam, pinigų likdavo ir taupymui. Už 2 kambarių buto nuomą jis kas mėnesį mokėdavo 600 eurų, maistui išleisdavo apie 300-400 eurų.

„Jeigu eisi valgyti į barus, tuomet taip, bus brangu, bet šiaip važiuodavom savaitgaliais ir į kiną, ir į klubus eidavom. Kas ten gyvena, gyvena labai gerai – ir susitaupo, ir nuolat yra visos garantijos, jeigu ten dirbi, nėra dėl ko jaudintis“, – pasakojo Vitalijus.

Nesiskundė jis ir savo gyvenamąja vieta – už 600 eurų jam pavyko Norvegijoje rasti šaunų būstą.

„Atvažiuodavo draugai iš Anglijos, Lietuvos, klausdavo, pas ką čia kambariuką nuomojuosi, ar trise gyvename. O pas mane – butas su didele terasa“, – pasakojo Vitalijus.

Kaip prisimena vyras, finansine prasme Norvegijoje būti buvo naudinga – gyveno, netaupė, pinigų užteko ne tik svetur, bet galėjo sau leistą ką nori ir Lietuvoje, 3 kartus važiuodavo atostogauti į užsienį.

Norvegai lietuvius vadino darbščiais

Paklaustas, kaip sekėsi pritapti Norvegijoje, Vitalijus neslėpė, kad jo draugų rate daugiausiai žmonių buvo iš Lietuvos, tačiau gerai sutarė ir su kolegomis norvegais. Šie lietuvių darbuotojus kartais vertindavo labiau nei tautiečius.

„Norvegas ne visada gina norvegą. Jeigu tu esi darbininkas, gerai dirbi, jie tai pastebi, – pasakojo Vitalijus. – Būdavo ir iš valdžios pastebėjimų, kad norvegai blogi, o lietuviai – geri darbštūs žmonės... Kaip pasirodysi. Per tiek laiko dirbau ir vadovaujamą darbą, turėjau projektų, prie kurių dirbo iki 20 žmonių, man pavaldūs buvo ir norvegai. Jų pasitikėjimas nustebino – kad taip būtų Lietuvoje, galimybių nėra, o čia pasitikėdavo, duodavo didelius projektus, matydavo, kad stengiuosi ir tikrai jausdavau pasitikėjimą.“

Su kolegomis jis labiau bendraudavo per, pavyzdžiui, įmonės vakarėlius, o su draugais lietuviais, taip pat gyvenančiais Norvegijoje, susitikdavo savaitgaliais. Nors ir buvo girdėjęs ne tik apie gerais darbais svetur užsiimančius tautiečius, jo draugų rate tokių nebuvo.

„Ten yra žmonių, kurie labai gerai gyvena, turi savo verslus, dirba gerus darbus – ir stomatologai, ir buhalterės, tikrai labai tvarkingi žmonės. Išvažiavę su šeimomis, jie ten nusivežė net tėvus, nes sakė, kad Lietuvoj negali jų palikti, išlaikyti. O ten labai patogiai gyvena – su naujausiais automobiliais, namais“, – klabėjo į Lietuvą sugrįžęs vyras.

Taip nenorėjo išvažiuoti, kad praleisdavo skrydį

Nors gyveno neturėdamas finansinių problemų, Vitalijus prisipažįsta, kad labai norėdavo grįžti į tėvynę. Lietuvoje jam taip patikdavo, kad kartais jis net praleisdavo skrydį atgal.

„Lietuvoje – šeima, daug draugų. Tik išvažiuodavau, iškart pasiilgdavau, kartais net neišskrisdavau. Specialiai oro uoste lėktuvą praleisdavau. Būdavo, kartu su draugais pietaudavome Vilniuje, jau žinau, kad man reiks skristi, sakau, va, man skrydis ką tik įvyko. Jie sako, kaip? Na, va taip, sakau. Ir likdavau – po porą kartų bilietus persikeldavau, nes negalėdavau išskristi, tai būdavo pats sunkiausias dalykas“, – prisimena vyras.

Gyventi jam tekdavo net tarp trijų miestų – Klaipėdos, iš kur yra kilęs, Vilniaus, kur gyveno tuometinė Vitalijaus sužadėtinė, ir Stavangerio, kur dirbdavo. Taigi, nuolatinis gyvenimas „ant lagaminų“ taip pat pabodo.

Kas perpildė vyro kantrybės taurę, kad į Lietuvą jis grįžo čia net neradęs darbo? Ne tik tėvynės ilgesys, bet ir šeimos troškimas.

„Atsirado sužadėtinė ir buvo toks laikas, kad reikėjo arba grįžti, arba ją vežtis ten. Bet ten gyvenimo aš nemačiau – ten buvo tik darbas“, – pasakojo vyras.

Pradžia Lietuvoje lengva nebuvo

Vitalijus į Lietuvą grįžo neturėdamas darbo pasiūlymo – taip jis pasielgė ne pirmą kartą. Į tėvynę jis buvo atvažiavęs ir 2014 m., kai čia bandė sukurti verslą, tačiau reikalams nesusiklosčius taip, kaip norėjo, vėl patraukė į Norvegiją. Šįkart darbo jis ieškojo kelis mėnesius.

„Visi į mane žiūrėjo kreivai, tuo metu turėjom ir katerį, automobilį – viską, bet tai pardaviau, kad turėčiau dar vieną galimybę. Grįžau „va bank“, ieškojau darbo, bet mano norai su mano atlyginimu nesutapo. Man sakė – nejuokauk, Lietuvoje tokių atlyginimų nėra. Iš pradžių, kai gyvenome Vilniuje, eidavau visur, žiūrėjau, ieškojau skelbimuose, skambinau, bet sakė – mes tau daug nepasiūlysim, nes kiti žmonės dirba 1-2 metus, negalime tau, ką tik atėjusiam, duoti daugiau nei tiems, kurie ilgiau dirba“, – pasakojo Vitalijus.

Iš pradžių lietuvaičiui siūlė daugiau nei tris kartus mažesnį atlyginimą – dirbti už 700-800 eurų. Vitalijus stebėjosi, kaip tokio gali pakakti pragyvenimui. Nors dviejų kambarių butą jis šiuo metu nuomoja už 360 eurų, pasak vyro, išlaidų Lietuvoje daugiau nei Norvegijoje.

„Čia labiau norisi tą gyvenimą gyventi, vis tiek eini į kavines pavalgyti, į kokį filmą, visokios kitokios išlaidos negu Norvegijoje. Ten būdavo darbas. Čia reikia 2 automobilius išlaikyti, darbo patalpas nuomotis. Taigi atlyginimas mažesnis, o išlaidos – panašios“, – pridūrė pašnekovas, nurodęs, taip kaip Norvegijoje, pinigų taupymui atsidėti nepavyksta.

Rasti save pradėjo draugai

Nors Vitalijus baigė jūreivio-suvirintojo specialybę, Lietuvoje jis atrado baldžiaus profesiją – kartu su tėvynėje sutiktu draugu Vaidu, kuris čia grįžo po emigracijos į JAV, jis gamina baldus. Pirmąjį darbą jis atliko po 3 mėn., kai draugas pasiūlė jo žmonai padėti įrengti parduotuvę, butiką Klaipėdoje

„Ten reikėjo atlikti metalo darbus, jų buvo labai gražios idėjos, o mes jas įgyvendinom – medis, metalas – taip ir gavosi baldas po baldo. Prasidėjo kaip geras hobis, bet viskas virto verslu“, – pasakoja Vitalijus. Vyrai dirba pagal patentus, nes kita verslo forma, jų manymu, tiesiog per brangiai kainuotų.

„Tai paprasčiau negu kurti bendrovę. Mes esame pora žmonių, todėl mums tikrai neapsimoka, nes kainuotų brangiai atlyginimus mokėti“, – juokavo vyras.

Pasak jo, verslo pradžia nebuvo sudėtinga – vyrams labai pasisekė, nes Klaipėdoje turėjo pažinčių, todėl buvo lengva kurti: patalpas rado per pažįstamus, medžiagas – taip pat. Dėl šių priežasčių jiems nereikėjo didelių investicijų, o verslą pavyko sukurti ganėtinai greitai. Jie kaip „Oaky Oak“ veikia nuo 2016 m. rugsėjo.

Ąžuolo ir metalo baldus Vitalijus ir Vaidas gamina kartu – straipsnio herojus yra atsakingas už metalines konstrukcijas, o jo draugas gamina medines dalis. Baldų kainos gali siekti nuo kelių šimtų iki daugiau nei tūkstančio eurų.
„Oaky oak“ baldai. Foto / Asmeninis „Oaky oak“ archyvas

„Kėdutė kainuoja daugiau nei 150 eurų, stalas gali ir 1000-1500 eurų kainuoti, priklauso nuo žmogaus norų. Kai gauname užsakymą, mes įvertiname, kiek mums tai kainuotų, parašome žmogui, jeigu jam tinka, gaminame“, – pasakojo Vitalijus.

Vyras neslepia, kad atsiranda žmonių, kurie stebisi kainomis, tačiau galiausiai grįžta pas juos neradę įsigyti pigiau. Pasak pašnekovo, jei kaina bus labai maža, gali nutikti ir taip, kad gamintojai liks be nieko. Jis pamena, kad pačiam su Vaidu pardavus baldą teko uždirbti vos 20 eurų.

„Mes pradėjom daryti viską taip, kad nieko net neuždirbdavom. Atiduodavom viską, tad atmetus išlaidas už dažytojo paslaugas, už patalpas, žiūrėdavom, kad stalo kaina – 700 eurų, o mums lieka 20 eurų. Pagalvoji, kam mums tada dirbti? Tada jau žiūri, kiek kas kainuoja. Pradžia, kol nustatėme tas kainas, buvo labai sunki“, – pasakojo Vitalijus.
„Oaky oak“ baldai. Foto / Asmeninis „Oaky oak“ archyvas

Dabar, pasak Vitalijaus, jų baldus užsisakinėja ne tik klaipėdiečiai, bet ir kitų miestų gyventojai. Vyras pasidžiaugė, kad klientų randa, kai šie kitur pamato jau pagamintus baldus.

Nors grįžus į tėvynę, finansinį saugumą Vitalijus jaučia mažiau, Lietuvoje jam patinka labiau nei Norvegijoje. Pasak jo, laimė – ne piniguose, o jei visi emigrantai dirbtų taip, kaip užsienyje tikrai gautų daugiau.

„Jeigu tu laikai save specialistu, manau, tu ir Lietuvoje gali dirbti tą darbą, jei svetur esi samdinys, čia gali pats samdyti žmones ir dirbti sau. Tik nereikia nuleisti rankų ir jei vieną kartą nepavyko, o tu tikrai nori, turi daryti dar kartą, kol pavyks“, – išvykusius skatino jis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (524)