Stotelėje, esančioje prie pat pastebėtos kavinukės, lūkuriavo sustirę žmonės, o man nesvietiškai rūpėjo, kas užkoduota po, rodos, senovine spausdinimo mašinėle parašytos iškabos „Kavinė“.
Vieta tiesiog „prilipo“
Nemaniau, kad šią, ko gero, ne vienam vilniečiui nežinomą, dar neatrastą vietą sužvejosiu socialiniame tinkle, bet, mano didžiai nuostabai, surasti pavyko. Pasirodo, užsislėpusi vieta turi ir pavadinimą – „Boho Cafe“, o savo feisbuko paskyroje skelbia: „Life is too short, work somewhere awesome“ (liet. gyvenimas per trumpas, dirbk kokioje nors fantastiškoje vietoje).
Kavinės savininkė Anastasija Katcyna išgirdusi pasiūlymą susitikti interviu gerokai nustemba. Po kelių dienų jau pati leidžiuosi laipteliais, vedančiais į pusrūsį.
Kavinė išties maža – keli mediniai staliukai, juos linksminančios mėlynos kėdės ir nedidelis bariukas. Ant sienos – mėlynais rėmeliais papuoštas meniu. Netrukus iš užu baro išlenda ir pati Anastasija, neaukšta raudonais languotais marškiniais pasipuošusi moteris.
Ji pakviečia pokalbio prisėsti kitoje salėje, kurioje – dar keli staliukai, pintas krėslas, ant sienos kabančios Kamiu citatos ir ryški palmių lapais padabinta siena. Iš karto išpyškinu taip knietėjusį klausimą, kodėl gi sugalvojo įsikurti būtent čia.
„Na taip, ne centras, – juokiasi Anastasija, – jau iš karto turėjome idėją padaryti mažą vietą, kad žmonės galėtų ateiti, truputėlį pasėdėti ir išeiti. Kad būtų atviras baras, daug gyvybės ir judėjimo.“ Be to, sako ji, atdaryti didelę kavinę bijojo, o ir išlaidos būtų buvusios visai kitokios.
Moteris pripažįsta, kad surasti miesto centre vietos nepavyko, be to, ir nuomos kainos jame gerokai kandžiojasi. „Kažkaip prilipo ši vieta, ir viskas“, – šypteli pašnekovė. Šiuo metu Anastasija jau džiaugiasi ir antra Vilniuje atidaryta kavine, įsikūrusia Šiaurės miestelyje.
Dirbo ir indų plovėja
Idėja atidaryti nuosavą kavinę nebuvo blitz mintis. Anastasija atskleidžia, kad maitinimo versle sukosi kone visą gyvenimą, o ir jos senelė daugiau nei 50 metų dirbo virėja.
Tiesa, moteris teigia, kad verslo pradžia nebuvo rožėmis klota – teko sutvarkyti daug biurokratinių reikalų, todėl po vietos suradimo kavinė duris atvėrė tik praėjus metams. Ir nors dabar popierių pinklės jau liko už nugaros, Anastasija darbo nesibodi, o kavinės lankytojai ją jau įprato matyti už baro. Be to, šiuo metu ji yra ir pagrindinė kavinės virėja.
Tačiau tuo, ko gero, nereikėtų stebėtis. Juodas ir sunkus darbas jaunai verslininkei anokia naujiena – 18-os ji emigravo į svajonių šalimi vadinamą Ameriką, kur, pasakoja, teko ne tik mokytis, bet ir nemažai padirbėti.
„Daugelį metų gyvenau užsienyje. Kaip ir visiems emigrantams teko dirbti ir padavėja, ir barmene, ir vestuvių planuotoja, ir indų plovėja. Būtent Amerikoje aš pamačiau visą maitinimo verslo virtuvę savomis akimis, kaip viskas veikia, nes teko ir mokytis, ir dirbti, kartais net ir tris darbus“, – pasakoja Anastasija.
Ji pripažįsta, kad Amerika iš tiesų ne veltui vadinama svajonių šalimi ir užsimena neatmetanti galimybės ten kada nors grįžti ir gyventi, tačiau sako, kad į Lietuvą parvijo artimųjų ilgesys.
„Grįžusi namo galvojau, ką čia galėčiau padaryti, kad visi kartu praleistume daugiau laiko. Dabar užimti visi – ir brolis, ir mama, ir netgi seneliai kartais padeda. Kartais sakoma, kad reikia grįžti prie savo šaknų, kad išspęstum tam tikras situacijas“, – paslaptingai šypteli moteris.
Tiki, kad padeda gera karma
Ir paslaptingas šypsnis, matyt, ne veltui. Dešinę moters ranką puošia rato formos tatuiruotė, kurią besidomintys Rytų kultūra nesunkiai atpažins – tai Enso ratas. Šis ratas yra religinės krypties dzenbudizmo ženklas, brėžiamas vienu ar dviem laisvais plaštakos judesiais, siekiant išreikšti momentą, kai smegenys būna nesuvaržytos ir kūnas gali kurti.
Moteris puse lūpų prasitaria, kad nesvetimas jai ir tikėjimas karma, kuris taip pat atkeliavęs iš Rytų kraštų. Paklausta, ar gali teigti, kad jos verslą lydi sėkmė, Anastasija šypteli, kad tai – tik viena sudedamųjų verslo gyvavimo dalių, o visa kita esą sunkus darbas dėl geros karmos.
„Sėkmė yra vienas iš padedančių dalykų, bet čia yra karma, – juokiasi pašnekovė ir staiga susimąsto. Po trumpos pauzės mintį pratęsia. – O dėl karmos reikia padirbti. Ir čia prasideda įvairūs dalykai – kažkieno nepaprašysi pinigų už kavą, kažkam kažką padovanosi. Labai maži dalykėliai, nuoširdumas, bet aš supratau, kad tai veikia. Tu kažką duodi – kažką gauni.“
Gal todėl, teigia pašnekovė, ir pavyko išvengti alinančios, dažną verslininką kankinančios sudėtingos darbuotojų paieškos. Jie, juokiasi Anastasija, tiesiog atėjo patys ir tikina, kad norinčiųjų padirbėti šioje kavinukėje netgi daugiau, nei šiandien verslininkė gali sau leisti įdarbinti.
„Man tiesiog pasisekė su žmonėmis ir sekasi iki šiol, – tris kartus per petį nusispjauna ji. – Pradėjome dirbti su mano draugu, vėliau prisijungė mūsų šeimos draugė, žmonės ateidavo ir patys sakydavo – aš noriu pas jus dirbti. Atsakydavau, kad negaliu priimti, neturiu laisvos vietos.“
Pati Amerikoje padavėjos ir barmenės duoną išbandžiusi mergina atvirauja, kad šios profesijos atstovams Lietuvoje – ne pyragai, mat anapus Atlanto, anot jos, už šį darbą mokamas gerokai didesnis atlyginimas.
„Aš manyčiau, kad pas mus nežmoniškai sudėtinga, ten kitoks atlyginimas. Ten į darbą gali žiūrėti ambicingai, nes yra stimulas – 20 proc. nuo pardavimo. Šiandien nori uždirbti – uždirbsi, nenori – gali daryti savo darbą puse kojos. Iš to atlyginimo gali sau leisti ir butą, ir automobilį“, – pasakoja pašnekovė.
Dienos pietūs – 3,8 euro
JAV Anastasija ne tik dirbo, bet ir studijavo dietologiją. Vėliau savo žinias mergina dar gilino Škotijoje. Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokio dydžio kavinukėje geriausiu atveju galima gauti kavos ir sumuštinį ar kokį kitą užkandį, vos tik įėję pamatysite nedidelę mėlynai įrėmintą meniu lentą su dienos pietų pasiūlymais.
Visi patiekalai jame – vegetariški. Kaip teigia pašnekovė, tokią koncepciją pasirinko todėl, kad ir pati yra vegetarė, kitaip, esą, tiesiog neišėjo, „sąžinė neleido“, o, beje, šypteli, norėtų lietuvius paskatinti pagalvoti, ką ir kodėl jie valgo.
„Mes niekada nerašėme, kad čia vegetariška kavinė. Norėjome, kad tai mūsų neišskirtų ir kad žmonės įsitikintų, jog galima ateiti, pavalgyti ir prisisotinti ne mėsą, ne žuvimis, o kuo nors kitu. Ir daugelis sako, kad įmanoma. Kartais kai kurie lankytojai prašo mėsos. Mes, pavyzdžiui, turim kibinų su visokiais įdarais. Kai pasakome, kad mėsos nėra, klientai atsako – gerai, pavalgysim, ką turit“, – pasakoja mergina.
Tądien, kai lankėmės kavinėje, buvo siūlomi šie dienos pietūs: trinta daržovių sriuba (didelė porcija 1,6 euro), kario troškinys (3,8 euro), meksikietiški kotletukai (3,8 euro) ir karštas daržovių tartas su salotomis (2,5 euro).
Anot Anastasijos, dienos patiekalų čia galima paragauti iki 19 val. Tiesa, pabrėžia ji, ne visada jų lieka iki vakaro. Nepriklausomai nuo laiko, sako verslininkė, visi dienos patiekalai čia kainuoja iki 3,8 euro.
„Kiekvieną dieną siūlome vis kitokios sriubos ir du skirtingus patiekalus – visada yra troškinys ir koks nors kitas valgis, būna kotletukų, žemaičių blynų, apkeptų daržovių, priklausomai nuo sezono. Darome daug tartų, jie žmonėms patinka, kai nori tiesiog užkąsti. Tartai gaminami viso grūdo pagrindu“, – aiškina pašnekovė.
Kainas teks kelti
Žvilgtelėjus į skirtingas meniu lentas – dienos pietų, kokteilių ir kavos, akį patraukia ne visai sostinei būdingos kainos. Štai, pavyzdžiui, latė kavos puodelis čia kainuoja 1,7 euro, kapučino – 1,5 euro, sveikuoliški kokteiliai – 2,5 euro ir kt.
Paklausta, kaip pavyksta išlaikyti tokias kainas, kai nuolatos tikinama, jog kainų nekelti verslininkai tiesiog negali, nes viskas brangsta, Anastasija gūžčioja pečiais ir teigia, kad išlaikyti žemas kainas galima tik tuomet, jei virėjas netingi pasukti galvos.
„Aišku, su laiku turbūt reikės kainas kelti. Kai įvedė eurą, jos kyla, ir nieko negali su tuo padaryti. Paprastą patiekalą irgi galima pagaminti labai gerai. Viskas – dėl prieskonių, galima taip sužaisti su patiekalu, kad jis būtų ir pigus, ir skanus. Bet čia jau priklauso, kiek virėjas turi išradingumo“, – tikina pašnekovė.
Laikyti mažesnes kainas, atskleidžia verslininkė, leidžia ir mažesnė nuomos kaina, mat kavinė įsikūrusi ne pačiame sostinės centre. Be to, juk kavos išgerti nori visi, net ir mažiau uždirbantieji bei šąlantieji autobusų stotelėje, sako ji.
„Pavyzdžiui, nuoma leidžia šiek tiek sumažinti kainas, nes išlaidų yra mažiau. Vis tiek reikia prisitaikyti prie ateinančių žmonių, srautas yra kitoks. Be to, norisi demokratiškai leisti ir vienam, ir kitam išgerti kavos“, – kalba jauna verslininkė.
