Atostogų metu Kretoje netikėtai susižavėjęs iki tol niekur nematytais baldais D. Regelskis ryžosi pasiduoti akimirksniu užsidegusiai idėjai – tiesiog iššlavė visą šių baldų saloną ir sutalpinęs viską į didžiulį konteinerį parsigabeno į Lietuvą. Tiesa, jau pokalbio pradžioje pašnekovas akcentuoja, kad nori išvengti žodžio „verslas“, ir šią avantiūrą vadina tiesiog užsitęsusiu projektu, kurį pavadino „Oikos“.
Atsivežęs visą konteinerį dabar D. Regelskis beturi kelis neparduotus baldus, visus juos galima pamatyti specialiai tam sukurtoje svetainėje. O prisiminęs visą nueitą kelią kaip didžiausią sunkumą išskiria baldų transportavimą.
„Parvežimas labai užtruko. Pirmiausia bandžiau kreiptis į Lietuvos pervežimo įmones, nes tuomet pas mus dar buvo litai, viskas būtų kainavę gerokai pigiau, bet niekas nesutiko pagelbėti. Į kiek firmų besikreipiau, visi atsakydavo: iš Graikijos pargabensime be problemų, bet iš salos nevešim. Galiausiai visą logistiką suorganizavo viena įmonė Kretoje. Pirmiausia baldus teko plukdyti, paskui vežti sunkvežimiais“, – pasakoja architektas.
Kasmetinių atostogų lobis
D. Regelskis skaičiuoja, kad šiemet bus jau dešimta vasara, kai jiedu su žmona atostogų važiuoja į didžiausią Graikijos salą, o pastaruosius penkerius metus vis apsistoja jiems labiausiai patinkančiame salos mieste – Retimne. Būtent šiame mieste architektas ir pamatė išskirtinės išvaizdos baldus.
Pašnekovas prisimena, kad baldų parduotuvę prieš penkerius metus aptiko netikėtai vaikštinėdami miesto pakraštyje, kur paprastai galima sutikti tik vietinius gyventojus. „Pamenu, buvo naktis, per vitrininius parduotuvės langus pažvelgiau vidun ir visiškai pamečiau galvą. Ten matėsi daugybė stalų, kėdžių, komodų, lovų. Viskas taip gražu, stilinga ir tiek daug vienoje vietoje“, – pasakoja D. Regelskis.
Kitą dieną norėdami viską apžiūrėti iš arti lietuviai vėl sugrįžo į parduotuvę. Ten susipažino ir su salono šeimininkais – šiuos baldus gaminančiu Manoliu ir jo žmona Marija, kuri kuria interjerus. Abiems, kaip skaičiuoja pašnekovas, dabar yra maždaug po 65 metus.
„Mes iki šiol bičiuliaujamės, kasmet juos aplankome. Susipažinę visą savaitę pravažinėjom žiūrėdami Marijos kurtus interjerus. Ji dirba senuose, apleistuose pastatuose: rūmuose, dvaruose ir pan. Pavyzdžiui, rekonstruoja kokį nors nustekentą vienuolyną ir ten įrengia fantastiško grožio viešbutį“, – atostogų akimirkas prisimena D. Regelskis.
Tuo tarpu Manolis važinėja po Kretos kalnų kaimus rankiodamas išmestas šimtametes duris, langines, fasadines lentas – viską, kas kitu atveju būtų sukūrenta, supjaustyta ar kitaip sunaikinta. Iš šios medienos jis su savo nedidele stalių komanda ir kuria išskirtinius baldus, kuriam lietuvis architektas tiesiog neatsispyrė.
„Vis mėgstu pajuokauti, kad vieni iš atostogų parsiveža magnetukų ant šaldytuvo ar kokių pigių auskariukų, o aš parsivežiau konteinerį baldų“, – juokdamasis pasakoja jis.
Tiesa, Graikiją užgriuvus krizei baldų saloną teko uždaryti, o dabar baldai gaminami pagal užsakymus. Iki šiol, kaip sako pašnekovas, patys graikai nieko neperka, tad pagrindiniai Manolio klientai yra užsieniečiai, kurie Kretoje kuria savo vilas ar vasarnamius. Daugiausia perka olandai, prancūzai, vokiečiai, danai.
Kuria iš vietinio šlamšto
D. Regelskis aiškina, kad gaminant šiuos baldus nenukirstas nė vienas papildomas medis. Visa medžiaga, net ir puošybos detalės – iš surinktų radinių.
„Jei tokias lentas sumanytum rinkti Lietuvos kaime, dar pasisektų, jei jos nesutrupėtų paimtos į rankas. Juk pas mus visai kitoks klimatas – septyni mėnesiai šalčio ir tik penki šiltesnio oro, iš kurio saule galime pasidžiaugti tik mėnesį. O ten lietaus beveik nebūna, visąlaik šviečia saulė, todėl mediena puikiai išsilaiko. Ją užgrūdina saulė ir iš Afrikos dykumų atplūstantis karštas vėjas“, – kalba pašnekovas.
Anot jo, iš tokios medienos pagaminti baldai itin tvirti. O labiausiai architektui patinka tai, kad gamintojai nepašalina rastų dažų likučių, tad visi baldai itin spalvingi, mat graikai savo namus mėgsta dažyti įvairiausiomis spalvomis.
„Jei pamatytumėte jų dirbtuves, pagalvotumėte, kad ten tikro šlamšto sandėlis, – juokiasi D. Regelskis. – Visas gamybos procesas labai ilgas – pirmiausia ieško, radę parsiveža, paskui ardo, tada derina, galvoja, ką iš tų lentų darys. Pavyzdžiui, sugalvoja daryti komodą, tada derina tas lentas tarpusavyje – kad ir vienos spalvos atsirastų, ir kitos. Senų dažų nenuvalo, nenuobliuoja, tik šiek tiek pašveičia atsilupusius.“
Pašnekovas pasakoja, kad panašių baldų Lietuvoje yra ir daugiau, vis dėlto panašūs jie tik vizualiai. „Paprastai jie būna dirbtinai sendinti. Priėjęs arčiau pamatai, kad tie baldai yra kičų kičas. O čia viskas tikra, nieko nėra padaryta dirbtinai, jokių modernių dalykų. Pavyzdžiui, visos rankenėlės – kalto metalo, jos taip pat surastos senuose daiktuose, pavyzdžiui, nuimtos nuo langų ar pan. Vidaus stalčiai neturi jokių „Blum“ bėgelių, pritraukimo sistemų ar pan., viskas veikia paprastuoju būdu. Jei suges, gal reiks lašinukais patept, kaip seniau kaime būdavo“, – juokiasi D. Regelskis.
Į namus atneša vasarą
Paties architekto namuose stovi kelios iš Kretos pargabentos komodos ir didžiulis valgomojo stalas.
Pašnekovas atskleidžia, kad būtent perkant šiuos baldus kilo idėja kraustytis į loftą, nes jiems reikėjo erdvės. Vėliau baldai diktavo ir kitus pasirinkimus kuriant savų namų interjerą.
Architektas su šypsena prisimena, kai jo namus įrenginėję statybininkai apžiūrėję nematytus baldus šeimininko paklausė – gal šis juos pats daręs, kad tokie nedailūs? O D. Regelskio tėtis pamanęs, kad statydamas valgomojo stalą sūnus sumaišęs gerąją ir blogąją stalviršio puses.
„Man šie badai patinka, nes nuo įvairių apsitrynimų, pasibraižymų ar pan. jie tik gražėja. Jei atšoks kokio nors stalo iš „Ikea“ fanerinio stalviršio kampukas, baldas jau atrodys negražiai. O čia net ir katė gali galąsti nagus, – juokiasi pašnekovas. – Šie baldai ilgaamžiai, galima perduoti iš kartos į kartą. Nuo to tik didėja jų vertė ir stiprėja aura.“
D. Regelskis tikina, kad iš Kretos atkeliavę baldai gali derėti įvairių stilių interjeruose – nuo romantiško provanso iki šalto modernaus.
„Štai neseniai vieni klientai įsirengė visiškai modernų interjerą. Viskas balta: baltos grindys, sienos, židinys. Pas mane jie išsirinko pačią didžiausią margą komodą su žaliuzinėmis durelėmis. Kai atvežę pastatėm – visi atsisėdo. Rezultatas pranoko visus lūkesčius! Komoda įnešė vasaros, šilumos, atostogų“, – juokdamasis kalba architektas.
Vis dėlto jis pabrėžia, kad gražiausia, kai interjere toks baldas tėra vienas ar keli, kaip akcentai. Netgi pats baldų gamintojas, kaip pasakoja D. Regelskis, stabdo savo pirkėjų, kurie susižavėję užsinori tokių baldams ir virtuvei, ir valgomajam, ir miegamajam, apetitą. Nors jam pačiam naudinga parduoti kuo daugiau, gamintojas žino, kad per daug baldų vienoje vietoje atrodytų negražiai.
Brangiau nei „Ikea“
Iš lietuvio baldus pirkę klientai, atvirauja D. Regelskis, taip pat kaip pats architektas jais susižavėjo iš pirmo žvilgsnio.
„Tie, kurie iš manęs pirko, dėl tų baldų irgi ėjo iš proto. Paskambina, sako – tik šito niekam neatiduokit. Žinau kiekvieną interjerą, kur iškeliauja mano baldai – pats juos atvežu, nes man įdomu pamatyti, kur jie atsidurs. Be to, žmonėms patariu, koks paveikslas, šviestuvai, žvakidės prie jų tiktų, – pasakoja jis ir neslepia, kad baldų kainos įkandamos ne kiekvienam. – Yra buvę klientų, kurie skambino, prašė – labai norėtume, bet kaina per didelė. Na tai ką – yra „Ikea“, ten baldai pigesni.“
Didesnę graikiškų baldų kainą, kaip aiškina pašnekovas, lemia ne tik tai, kad jie gaminami iš tikro medžio, nereikia pamiršti, kad brangiau įkainojamas ir rankų darbas.
„Aš apskritai stebiuosi, kodėl jie tuo užsiima, juk kiek čia darbo. Bet kai pamatai, kaip graikai dirba, viską supranti: jie dirbdami tiesiog kaifuoja, jiems kiekviena diena – kaip šventė. Ir tikrai nė kiek neperdeda taip sakydami, – apie graikų gyvenimo būdą pasakoja jis. – Dieną jiems būna siesta, vakarais – fiesta. O svarbiausia – bendravimas. Pas mus visi vakarais užsidaro namie, o ten atvirkščiai – devinta valanda, ir visi eina į miestą, į tavernas. Renkasi draugai, šeimos, kolegos, vakarienės trunka kokias tris valandas, ramiai, su ilgais pokalbiais. Tada supranti, kodėl jie tokie laimingi, sveiki ir ilgaamžiai (juokiasi).“
