Sostinė turi Liepkalnį, Druskininkai – „Snow areną“, taip pat tautiečiai paslidinėti traukia į Ignaliną. Tuo metu pajūrio gyventojai vasaromis gali pasilepinti jūros kaimynyste, tačiau žiemą lieka be pramogų.
Nedidelė Utrių kaimo bendruomenė ir jos pirmininkė Laima Karbauskienė šią problemą įžvelgė dar prieš kelerius metus. Žemaičių neišgąsdino tai, jog net ir susiveržus diržus ir pasistengus sutaupyti, projektas kainavo, dar senąja valiuta, apie pusę milijono litų.
Užtat šiemet vos per vieną mėnesį trasos bendruomenei uždirbo apie 22 tūkst. eurų, o jau pirmąją sausio dieną, vos paspaudus šaltukui, šio kalno puslapyje spirgėjo vietoje nenustygstantys slidininkai: „Kada atidarysit?!“
Per dieną – po 1000 eurų
Kasoje dirbo savanoriai, tad darbo vietų sukurta vos viena, tačiau naujos slidinėjimo trasos paskatino aktyvius bendruomenės narius pradėti savo verslą: vienas iš jų pradėjo teikti slidžių nuomos paslaugas, kitas – įkūrė nedidelę kavinę kalno papėdėje.
„Galbūt išlaidų dar iki galo nesusidėliojome, tačiau pajamos jau kaip ir aiškios. Šį sezoną dirbome 24 dienas, nuo sausio 2-osios be pertraukų. Palyginus su praėjusiais metais sekėsi tikrai neblogai: ištaisėme praėjusių metų klaidas, pasiruošėme visą techniką. Įrengėme papildomą vaikų-pradedančiųjų trasą. Gavome apie 22 tūkst eurų“ – skaičiuoja bendruomenės vadovė.
Beje, jaunimas, vos pakirdęs po Naujųjų metų šventimo, apibėrė svetainės administratorius klausimais, kada kalnas bus atidarytas.
Iš uždirbtų lėšų bendruomenė pirko atsarginių dalių keltuvams, ruošiasi padengti dalį turimos paskolos, o iš likusių pinigų mėgins savo kalną pritaikyti pramogoms ir vasarą.
Dauguma atsiliepimų, pašnekovės teigimu, buvo geri, o iš pasipiktinusių lankytojų pastebėjimų bendruomenė stengėsi pasimokyti. Ypač kalnu džiaugiasi klaipėdiečiai – iki šiol jie neturėjo praktiškai jokios vietos pasimėgauti žiemos pramogomis, o iki Druskininkų ar Ignalinos – pernelyg tolimas kelias.
Tiesa, dar egzistuoja Luokės miestelio kalnas ir pasigirdo kalbų, jog slidinėjimo pramogą į Utrius grąžinusi bendruomenė šiam kalnui tapo rimta konkurente. Tačiau L. Karbauskienė mano, jog Klaipėdos rajone abu kalnai gali drąsiai išsitekti, nes slidinėjimo sezono metu jie abu būna apgulti slidininkų.
Mėgins įrengti vasaros pramogų trasą
Nors sezono įkarščio metu kalnas veikė iki 22 val. vakaro, kai kurie slidininkai prašė dirbti dar ilgiau. Čia skambėjo muzika, garavo karšta kava, o trasos buvo apšviestos žibintais.
„Gavom visokių širdį glostančių palinkėjimų – kad įsirengtume dar daugiau trasų, dar vieną naują keltuvą ir kad ateityje mums puikiai sektųsi. Iš tiesų, jei tik bus žiemų, manau, toliau kažką keisime, kad tik lankytojai jaustųsi gerai“, – sakė L. Karbauskienė.
Pilnu etatu keltuvo bilietus pardavinėjančioje kasoje buvo įdarbinta viena kasininkė. Vis tik L. Karbauskienė pripažino, jog sudėtinga surasti darbuotojų vos mėnesiui ar porai. Todėl savaitgaliais Utrių trasose be atlygio dirbo bendruomenės jaunimas, jie atsakingai pasiskirstė keliomis pamainomis.
Šis sezonas, atnešęs keliasdešimties tūkstančių eurų apyvartą, gerokai pakeitė utriškių nuomonę.
2013-aisiais metais vargais negalais trasas įsirengusi bendruomenė praėjusį sezoną nespėjo dorai parodyti savo galimybių (sniego buvo mažai, šiek tiek strigo sniego gamybos prietaisai). Šiųmetinė sėkmė nustebino juos pačius. Šiuo metu svarstoma, kokia įsimintina kelione pradžiuginti visus, neatlygintinai aukojusius Utrių kalno trasoms savo laisvalaikį.
Daliai bendruomenės aktualiausia ne finansinė parama, o bendravimas
Tuo metu pati bendruomenė nenurimsta.
„Mėginame dalyvauti įvairiausiuose konkursuose, rašyti nedidelius sporto, kultūros, etnografinius projektus. Esame rinkę žoleles, vaistažoles, pakavę jas į pasiūtus maišelius. Taip pat Utrių bendruomenės moterys užsiima aerobika, o neseniai parašiau dar vieną projektą į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Mes turime parką prie mokyklos, iš vieno projekto pasistatėme jame sceną, iš kito – apdengėme ją tentu. Taigi dabar parašiau projektą, kad galėtume įsivesti scenos apšvietimą. Čia darome tikrai daug įvairių renginių“, – kalbėjo bendruomenės pirmininkė.
Ji prasitarė, jog iš bendruomenės verslo svarstoma padėti ir sunkiau besiverčiantiems bendruomenės nariams. L. Karbauskienė pamini vieną žmogų, kuriam norėtų padėti įsigyti kojos protezą.
Tuo metu pagyvenusiems bendruomenės nariams tiesiog stinga veiklos ar bendravimo – jie galėtų rinktis jau sutvarkytame bendruomenės centre.
„Tereikia žmogaus, kuris mėgautųsi tokiu darbu, jį mylėtų ir visus sutelktų. Nes didelių pinigų ar didelio uždarbio čia niekada nebus. Iš bendruomenės lėšų galėtume tokį žmogų kažkiek paremti, kad jis galėtų vykdyti tokią veiklą“, – sako pašnekovė.
Ji pripažįsta, jog skirdama savo laiką bendruomenės gerovei siekia dvasinio peno ir geriausias atlygis yra išgirsti žmones kalbantis: „Kaip gerai padarėm!“, „Kaip smagu buvo!“, „Gal dar kažką darom?“
Ne „gavau-išleidau“, o „gavau-investavau“
Tuo metu organizacijos „Investor‘s forum“ strateginės plėtros ir komunikacijos vadovė bei organizacijos gerinorai.lt (organizuojančios socialinio verslo projektą „Socifaction“) partnerė Andželika Rusteikienė sako, jog Utrių bendruomenė yra puikus pavyzdys, kaip galima išnaudoti gautą finansinę paramą tvariam verslui sukurti.
Kaip pliusą pašnekovė įvardija ir tai, jog bendruomenė ėmėsi netoli jų gyvenvietės esančio kalno atnaujinimo, beje, vyresnieji dar prisiminė, kad anksčiau žmonės čia rinkdavosi paslidinėti.
„Kiekviena bendruomenė galėtų sugalvoti, ką ji geriausiai geba daryti. Bendruomenė juk patys žino, ką jie norėtų pakeisti savo aplinkoje, kokią turi struktūrą, kokias kompetencijas“, – sakė pašnekovė.
A. Rusteikienės nuomone, taip pat svarbu, jog kažkas, informuotas apie potencialią paramą, greičiausiai valdžios atstovas, paragintų tokias bendruomenes dalyvauti, pretenduoti, plačiau pristatyti savo idėjas.
Iš tiesų vienas labiausiai stebinančių faktų – jog paprasti kaimo žmonės rizikavo savo lėšomis dėl bendro projekto.
„Lietuviai apskritai yra tauta, bijanti rizikuoti. Jie yra savotiški konservatoriai. Kita vertus, kadangi šiandien yra tiek galimybių parašyti kokį nors projektą, dalis linksta į tą pusę, jog reikėtų pirmiausia gauti paramą, o tada jau spręsti, ką su ja daryti. O ne atvirkščiai. Čia – požiūrio klausimas, tačiau žmonės, jau žinantys ką nori daryti, lėšas susirenka iš įvairių šaltinių, nelaukia vieno fondo „malonės“, – sako A. Rusteikienė.
Ji priduria, jog būtų idealu, jei į jūsų buriamą bendruomenės verslą įsijungtų ir žmonės, turintys rinkodaros, verslumo, lyderystės žinių bei įgūdžių.
„Pamažu pradedantieji verslininkai mokosi to požiūrio: ne tik gavau, įdėjau ir vėl prašau, bet ir investavau ir nuvažiavau į priekį“, – sakė A. Rusteikienė, ragindama bendruomenes kurti pastaruosius verslus.
