Iki šiol pašnekovė tiek šeimai, tiek draugams buvo Kristina, tačiau visai neseniai davė sau arabišką Aišos vardą, reiškiantį klestintį gyvenimą, gyvybę.
„Man Kristina vardas patinka, bet mane retai taip kas nors vadino – draugai vadino arba pavarde, arba Kriste. O kai vadina Kriste, tai man labai labai nepatinka. Aiša vardo reikšmė man labai patinka. Aš galvoju, kad jis man tinka ir aš su juo gerai jaučiuosi. Aš tikiu, kad vardas žmogui duoda daug“, - savo sprendimą pasikeisti vardą komentuoja pašnekovė.
Paklausta, kaip į tokį jos sprendimą reagavo šeima, moteris šypsosi – sunkiai: „Tėtis pora mėnesių nesikalbėjo su manim (juokiasi), bet po truputėlį priima. Visi klausia – kodėl. Turbūt pačioj pradžioj buvo sunkiausia, kai pati dar viduje dvejojau ir kai iš aplinkos girdėjau daug visokių neigiamų atsiliepimų, nuomonių. Bet kai viduje pati nurimau, tai ir žmonės pradėjo priimti“.
Persikėlė į Užupį
Marokietiško maisto restoraną „Magrib“ A. Nargėlaitė įkūrė dar 2013 metais. Tuomet jis atsidarė Totorių gatvėje, tačiau prieš maždaug pusantrų metų persikėlė į Užupį. Prieš tris metus visai šalia Gedimino prospekto atsidariusiame restorane visą interjerą kūrė pati verslininkė ir ne tik kūrė, bet ir dažė sienas, dėliojo mozaikas, iš Maroko tempė autentiškus tadžinus ir kitus restoranui reikalingus indus, į svečius kvietėsi marokietę virėją, kad ši lietuvius išmokytų rytietiškos virtuvės subtilybių.
Paklausta, kodėl nutarė palikti tiek puoselėtą vietą, į kurią investavo begalę savo laiko ir jėgų, Aiša patikina, kad tokį sprendimą lėmė kelios priežastys – viena jų finansai, kita – santykiai su patalpų šeimininke.
„Iš pradžių buvo labai gaila, bet paskui kai įsikūrėm čia, tai supratau, kad man ši vieta daug labiau patinka negu Totorių gatvėje, nes čia mažesnė erdvė ir išeina sukurti visai kitokį bendravimą su klientu. Turbūt kiekvienas žmogus turi kažkokius savo augimo etapus ir tai restoranui irgi buvo savotiškas augimo etapas – dabar esam visiškai kitokie nei buvom ten“, - teigia verslininkė.
Anot jos, persikėlus į naują vietą pasikeitė ne tik personalas, santykiai su klientais, bet ir meniu. „Iš pradžių labai bijojom kuskuso kaip patiekalo, nes Totorių g. lietuviai ne kaip žiūrėjo į kuskusą. Čia meniu atnaujinome ir dabar turime keturis kuskusus – turim su vištiena, vegetarišką, su krevetėm, su žuvimi ir jie yra pakankamai populiarūs.
Dabar mūsų meniu, jeigu imtume pagrindinius patiekalus, susidaro iš trijų dalių. Viena yra tadžinai, tai yra visiškas Maroko atspindys. Jų turim keturių rūšių. Taip pat turime kitus karštus patiekalus, kuriuos turbūt galėčiau pavadint modernia marokietiška virtuve – tų patiekalų šaknys yra tas pats tadžinas, tik pateikimas kitaip, lėkštėje. Trečias meniu skyrius būtų kuskusas“, - pokyčius vardija ji. Be to, anot pašnekovės, Užupis pritraukia ir daugiau lankytojų. Tiesa, dažniau rytietiškų patiekalų paragauti užsuka lietuviai nei užsieniečiai.
Anot verslininkės, restoranas mieste tikrai nėra vienas pigiausių, tačiau ir labai brangiu jo vadinti Aiša nesiryžta. Karštų patiekalų kainos čia svyruoja nuo 7 iki 15 eurų. Tiesa, nutarusiems paragauti tadžino ar kitų marokietiškų patiekalų derėtų apsišarvuoti kantrybe – verslininkė pripažįsta, kad užsakymo tenka laukti ir apie 20 min.
Verslą sukūrė po kelionės į Maroką
Į Aišos gyvenimą rytietiška kultūra įsiveržė gana audringai. Moteris prisimena, kad dėl pirmosios kelionės į Maroką prieš penkerius metus ji metė savo rašomą magistrinį darbą, susikrovė lagaminus ir kartu su sese bei draugais išvyko į Rytus.
„Kadangi čia (Lietuvoje - DELFI) pažinojau lietuvę, kuri yra ištekėjusi už marokiečio, ji mums pradėjo suplanuoti kelionę. Ten mes paskutinį vakarą atsidūrėme vietinių šeimoje ir susipažinau su jo (draugės vyro – DELFI) broliu. Turbūt restoraną aš atidariau įkvėpta meilės istorijos. Iš tikrųjų tik per tuos žmones, per tą šeimą aš pažinau tikrąjį Maroką, pamačiau, koks jis yra viduje, ne taip kaip mato turistas“, - prisimena verslininkė.
Būtent namie gaminami marokietiški patiekalai ir sužavėjo moterį, nes, kaip pati pasakoja, apie marokietišką virtuvę apsilankiusi keliuose vietiniuose restoranuose gero žodžio pasakyti negalėjo: „Pats marokietiškas maistas visos kelionės metu man nepaliko jokio įspūdžio, bet kai aš paskutin vakarą atsidūriau šeimoje ir paragavau to tikro namie gaminto marokietiško maisto, tada ir supratau, ką reiškia marokietiškas maistas“.
Be to, prisimena verslininkė, toje šeimoje moteris, kurios vardas taip pat Aiša, ją išmokė daug marokietiškos virtuvės gudrybių, todėl jau nuo restorano atsidarymo moteris dažnai pasisukiodavo virtuvėje, o persikėlus į Užupį ir apmokė savo naujus darbuotojus.
Vis dėlto verslininkė pripažįsta, kad Vilniuje atidarytame restorane nesistengė visiškai atkartoti nei marokiškos dvasios, nei perkelti identiškų patiekalų, mat lietuviai į juos esą žiūri pakankamai atsargiai.
„Nebandžiau padaryti visiškai taip, kaip yra Maroke. Man labiau norėjosi perkelti kažkokias detales, kažkokius akcentus, kurie man Maroke labiausiai patiko. Jeigu aš daryčiau visiškai tradiciškai taip, kaip daro Maroke, klausimas, ar tokią virtuvę iki galo priimtų“, - svarsto moteris.
Musulmoniškus kraštus lygina su Lietuvos kaimu prieš 50 metų
„Marokas yra ta vieta, kur išlipi iš lėktuvo, pastatai koją ant žemės ir jausmas, kad sugrįžau namo. Tas pats yra kai aš parskrendu į Lietuvą. Iš kur tas jausmas, aš negaliu paaiškinti. Atrodo, visiškai skirtingoj kultūroj augau, bet tarkim jeigu kitus žmones gąsdina islamiškos tradicijos, tie visi rūbai – man gražu“, - paklausta, kuo taip sužavėjo Marokas, pasakoja Aiša.
Vis dėlto Aiša pripažįsta, kad pasaulį supurčiusi pabėgėlių krizė ir teroristinių išpuolių virtinė gerokai supriešino du pasaulius, o į islamiškus kraštus bei jų gyventojus Europoje pradėta žiūrėti dar įtariau. Paklausta, kaip vertina pasaulyje vis labiau kaistančią situaciją, Aiša tikina, kad į tai žiūri dviprasmiškai.
„Tai, kas vyksta, yra labai blogai, bet aš kažkaip seniai turiu tokią nuomonę, kad pasaulyje yra vienas Dievas ir tai yra tik skirtingos tradicijos, skirtingos kultūros. Tarkim jeigu paimtume visus islamiškus kraštus, žmonės ten yra mažiau išsilavinę. Paimkim Lietuvos kaimą 50-60 metų atgal, bažnyčia irgi užėmė labai stiprią vietą ir tikėjimas diktavo ir gyvenimo būdą, ir vertybes. Galvoju, kad taip pat yra ir su didžiąja dalim musulmoniškų kraštų ir žmonių, tai tiesiog yra bukas tikėjimas, o kažkas aukščiau gražiai manipuliuoja visais šiais dalykais ir priešina“, - tvirtos nuomonės laikosi verslininkė.
Susidarė įspūdis, kad moterys viską valdo
Aišai ne kartą lankantis Maroke ir kituose islamiškuose kraštuose iš arti teko pamatyti ir ten gyvenančių moterų buitį, susipažinti su jų problemomis. Rytų šalių gyventojų požiūris į moteris pastaruoju metu tapo gana dažnai aptarinėjamų temų dėl Naujųjų metų naktį Kelne kilusios seksualinių nusikaltimų bangos. Kaip nustatė Kelno policija, dalį seksualinių nusikaltimų įvykdė migrantai, tačiau jie gali likti ir nenubausti, mat tyrėjai identifikavo 75 įtariamuosius, iš kurių daugelis Šiaurės Afrikos piliečiai, į Vokietiją patekę nelegaliai ar ieškodami prieglobsčio.
Tą naktį Kelno policija gavo 500 skundų, iš kurių 40 proc. dėl seksualinių nusikaltimų.
Aiša pripažįsta, kad moters padėtis musulmoniškuose kraštuose visai kitokia nei Europoje, tačiau ir ten yra įvairių – laimingų ir nelaimingų – istorijų.
„Ten moterys valdo viską. Bent jau aš tokį vaizdą susidariau Maroke. Ji moka labai protingai savo vyrą paskatint, paglostyt kai reikia, kai kada patylėt ir jis galiausiai vistiek padaro, kaip ji tyliai buvo pašnibždėjusi į ausį, tik jis, aišku, prisiima visus nuopelnus“, - tikina verslininkė.
Ji teigia susipažinusi ir su šeimos, kurioje gyveno, giminaičiais. Viena jų – mergina ištekėjusi už taksi vairuotojo, kurios gyvenimas po santuokos pasikeitė kardinaliai.
„Ji prieš tai dirbo, buvo dantų gydytoja, bet jis po vedybų jai pasakė, kad dirbti negali, ji turėjo pradėti ryšėti skarą, žinau, kad kartais būna, kad ir muša jis ją“, - pasakoja moteris.
Tačiau, anot jos, toks musulmonės gyvenimas nėra taisyklė. Yra ir moterų, kurios gyvena ne prasčiau nei europietės ir yra labai laimingos: „Kita giminaitė gyvena visiškai normalų gyvenimą, dėvi rūbus, kokius ir mes dėvime, vairuoja labai gerą automobilį, aišku, ji niekur nedirba, rūpinasi namais, savo išvaizda, rūpinasi, kad vyras būtų patenkintas, bet ji yra laiminga“.
Kone labiausiai verslininkę žavinti marokiečių tradicija – pietauti su visa šeima. Anot Aišos, nors į tuos kraštus kai kurie europiečiai žiūri įtariai ir net su savotiška baime, ten labai stiprus bendrumo, šeimos vieningumo jausmas ir tai esą jie stengiasi išlaikyti, ko, anot Aišos, Lietuvoje kartais pritrūksta.
„Vyrai dažniausiai kur nors dirba, moterys rūpinasi namais, šeima, gamina maistą, bet jie visi kartu susirenka valgyti. Jie visą laiką kartu valgo pusryčius, kartu valgo pietus ir vakarienę prie didelio apvalaus stalo. Ant stalo būna pastatomas vienas didelis tadžinas ir vakarienės valgymas prasideda tuo, kad jie paima tą arabišką hobs duoną, laužiasi po gabaliuką ir siunčia kitam. Toje šeimoje, kurioje aš gyvenau, mama sakydavo: „Kol jūs visi valgysit iš vieno indo, tol jūs būsit šeima, nes jūs dalysitės savo rūpesčiais, savo džiaugsmais. Kai tik jūs pradėsite valgyti skirtingose vietose, su skirtingais žmonėmis, jūs prarasit bendrumo jausmą“, - žavisi pašnekovė.
