Gilės ar krūtys?

Į interviu prekės ženklo „Devynakė“ kūrėjai atvyko pasipuošę „tikromis“ akimis ir širdimis. Tokiais akį traukiančiais, būtent ant krūtų įsitaisiusiais piešiniais jaunuoliai protestuoja prieš kūno kultą ir „plastmasę“, kurios, anot jų, yra gausu šiuolaikiniame pasaulyje.

„Racionaliausias paaiškinimas, kodėl tie piešiniai būtent ten, yra tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje labai daug kūno kulto, o mes norime jam šiokį tokį akibrokštą padaryti, pažiūrėti į jį su humoru, nes su ta kūniškumo, sekso kulto problema labai nepakovosi, bet galima ją šiek tiek pašiepti“, - sako Arūnė.

„Aš manau, kad tiek Lietuvoje, tiek užsienyje žmonės mėgsta reikšti save per humoristinius pastebėjimus, o lietuviai – ypač. Jau geriau į viską žiūrėti linksmai, nei su liūdesiu. Ir šiaip, žmonės labai atkreipia dėmesį, sako: ei, žiūrėk, čia gi krūtinė“, - priduria Aivaras.

Jaunieji verslininkai ypač mėgsta metaforas, tačiau sako, kad tai, kaip kiekvienas supranta piešinėlius ant krūtų – labai individualus dalykas. Vienam ant glaustinukės pavaizduotos gilės gali būti aliuzija į moters krūtis, kitas tematys paprastas gilės. „Mes labai mėgstam metaforas. Merginos gali nešioti giliukus – lyg savo lobius, vaikinai – smegenėles. Jų mėgstamiausi ir yra su smegenėlėmis“, - nusijuokia Arūnė. „Turbūt todėl, kad jie labai protingi“, - šypteli Aivaras.
"Devynakė" drabužiai

Verslininkai sako, kad būtent gilės buvo pirmasis jų eskizas, paskui atsirado kankorėžiai, kaštonai. Buvo ir česnakai, tačiau jie netapo populiarūs. „Gal atgis“, - viliasi Arūnė.

Kurti verslą – lengviau nei parašyti CV

Aivaras ir Arūnė tikina, kad jų kuriamais drabužiais puošiasi įvairaus amžiaus stileivos, nuo mažiausiųjų iki vyriausiųjų, juos mielai vilki ir jų mamos, todėl lietuvių anaiptol nepavadinsi pilkais ir nedrąsiais. „Mes ir patys stengiamės padaryti tuos drabužius ne per daug iššaukiančius, kad galima būtų ir mokykloje, ir tarp bendradarbių su jais būti. Mūsų bodžiuose net kažkokių ypatingai didelių iškirpčių nėra, todėl ir gaunasi tokia savotiška magija“, - sako Arūnė.

Verslininkai siekė, kad jų apranga būtų patogi ir nešiojama kasdien „nuo voliojimosi lovoje su treningais iki išėjimo į gatvę“, o jiems nereikėtų sukti galvos, kaip suderinti mylimą užsiėmimą su darbu ir iš ko gyventi. Studijuodami Vilniaus dailės akademijoje, jie labai anksti suprato, kad dirbti kitiems nebenori, o kurti savo verslą, kaip patys teigia, yra lengviau nei parašyti CV.

„Iš tiesų čia net nėra pirmas blynas, nes pirmą blyną mes susvilinom jau. Trūko kompetencijos, tiek ir internetinė erdvės gal nebuvo pasiruošusi tam dalykui. Daug faktorių susidėjo. Pirmą bandymėlį turėjome, kai susipažinome su Arūne pirmame kurse, nors dabar vėl pirmame kurse, pakeitėm specialybę, - nusijuokia Aivaras. – Tik susipažinome – pradėjome kartu tapyti, piešti, gatvės menas parūpo, tada prasidėjo rūbai, paleidome kelias serijas ir kažkaip viskas išsikvėpė.“

Pirmas blynas prisvilo, bet neišgąsdino

Pirmieji kurti rūbai buvo visai kitokie, nei Aivaro ir Arūnės kuriami šiandien – spalvoti, ryškūs, margi, be jokių provokuojančių paveikslėlių. Arūnė linksi galva sakydama, kad tada apskritai trūko suvokimo, kas yra verslas, pardavimai, bendravimas su žmonėmis. Tačiau pirmas blynas neišgąsdino ir jie vėl ėmėsi savo verslo.

„Turėjom jau nemažai praktikos, aš labiau su aptarnavimo sferomis dirbau, teko būti ir didelių korporacijų sraigteliu, Arūnė nuo 15 metų dirba su rūbais, jų modeliavimu, siuvimu, pačia gamyba. Po truputį susidėliojo tokia puzlė, kad jau užtenka turimų žinių, o jei kažko nežinai – labai greitai vis tiek sužinosi“, - sako Aivaras.
Arūnė ir Aivaras

„Norisi aplink save suburti komandą, žiūrėti į kiekvieną žmogų su jautrumu, empatija, įsijausti į kiekvieno poreikius, norus. Kai padirbi didelėse korporacijose – didelėse veikiančiose „mašinose“ – tą supranti. Mėgaujamės siuvimu, gamyba, bendravimu su klientais. Kai įsimyli ne darbą, o patį darbo procesą – gali viską pasiekti. Sudega tie, kurie vaikosi vaisių, o ne auginimo proceso, kurie myli tą medį, o ne jo patį brandinimą, auginimą. Mes tikrai pribrendome kaip asmenybės ir visai nieko nebijome“, - tvirtina Arūnė.

„Visiškai? Nei mirties, nei medžio, nieko?“ - nusijuokia Aivaras. „Taip“, - tvirtai atsako Arūnė.

Aivaras ir Arūnė tikina, kad bijoti klaidų, pradedant verslą, – neverta, nes be jų verslininku nebūsi. „Čia manau tinka klausimas: kiek jau subankrutavai verslų. Nes jei nesubankrutavai nė vieno, turbūt dar nesi verslininkas“, - nusijuokia.

Įkvepia 9GAG'o kultūra

Iš „Devynakės“ puslapio feisbuke žvelgia ne drabužius apsivilkę modeliai tobulu makiažu ir šukuosenomis, o žmonės kiaulių, elnių galvomis ar smegengalviai. Nors tokie vaizdai kai kuriems gali pasirodyti nepatraukliai, jaunuoliai nemano, kad tai gali atbaidyti būsimus pirkėjus.

„Mes nematome to, kaip šokiruojančio dalyko, kuomet galvos pakeičiamos natūraliomis smegenimis ar širdimis. Gal nuskambės kaip iš daugelio lūpų, bet kaip mes užsidengiame kompiuterio ekranu, taip ir nuotrauka gali būti vienokia, o realybė visai kitokia. Todėl tie gyvūnai irgi kaip savotiškas akibrokštas – jie lyg su kaukėm, nes mes manome, kad žmogus labiausia atsiskleidžia, kai yra su kauke“, - sako Arūnė.

„Tada tu niekam neturi atsiskaityti, neturi kažko slėpti, atsiskleidžia primityvus pradas. Apskritai, jūs labai teisingai pasakėt, kodėl vaizduojama tikra širdis – tai ir yra svarbiausia, kad ji yra tikra. Šiaip, studijuojant Dailės akademijoje, tau nei mirtis, nei nuogas kūnas, nei kažkokie organai neatrodo nei kažkas labai iššaukiančio, nei baisaus. Viskas tikra“, - priduria Aivaras.
"Devynakė" drabužiai

Jaunieji verslininkai pripažino, kad nemažai įtakos jiems turi ir vadinama 9GAG'o kultūra, kuriai būdinti aštrūs juokeliai ir kandus humoras. Dėl to visai nenuostabu, kad jų puslapyje galima atrasti ir kandaus, bet smagaus humoro. „Jiems nepatiko mano bliuzonas. Tad man pradėjo nepatikti jų namas“, - galvoja „Devynakės“ džemperį apsivilkęs paršas, už kurio nugaros – degantis namas.

„Mes išaugom toje kultūroje ir ji labai įdomi, amerikietiška. Ji turi daug pliusų, nes kai tiesmukai kažkas aiškinama ir kalbama be užuolankų – yra smagu. Net žiniasklaida pradeda naudoti memus“, - sako Aivaras.

Nors komunikacija feisbuke nukreipta į jaunesnius pirkėjus, tokį humorą, atrodo, puikiai supranta ir suaugusieji. Jų kuriamus drabužius nepabūgsta nusipirkti ir vyresnio nei 40 metų amžiaus moterys ar vyrai, kartais jais pasidabina ir visa šeima.

Įdarbino voveres

Prieš kurdami savo verslą, Arūnė ir Aivaras pasvarstė, kaip į jų siūlomas prekes reaguos kiti, tačiau jie tvirtina, kad žmonių reakcija juos kiek nustebino. „Žinoma, kad visada yra atsvara, visada atsiras tokių, kuriems kažkas nepatinka, bet tokių beveik nebuvo. Galime ant rankų pirštų suskaičiuoti – vienas, du...trys pastebėjimai gal ir buvo blogesni. Na ne tiek blogi kiek smagūs. Pavyzdžiui, prie rūbo su blusom kažkas pakomentavo: jei perkame šitą rūbą, ar pridedate dichlofoso? Bet man atrodo, kad čia toks pats trolinimas, kaip ir mūsų“, - juokiasi Aivaras.

Nors jaunuoliai pardavinėti rūbus intensyviai pradėjo tik nuo šių metų sausio, pirkėjų, norinčių įsigyti džemperius su smegenėlėmis ar širdimis, glaustinukes su gilėmis – gausu. Aivaras ir Arūnė skaičiuoja, kad gaminant ir pardavinėjant tokiais tempais, pradinė investicija turėtų atsipirkti daug greičiau, nei planavo, o jei neinvestuotų į tolimesnę plėtrą – jau šiandien galėtų ramiai išgyventi. Verslininkai pripažįsta sudarę kruopštų visų metų verslo planą ir džiaugiasi, kad kol kas užsibrėžtus tikslus pasiekia kur kas anksčiau, nei buvo jame numatyta.

„Viskas keliauja į plėtrą – nieko nevalgai, tik tuos pačius kankorėžius, riešutus, gilių prisirenkam Vingio parke ir viskas. Mes paprastų poreikių žmonės, svarbu šypsenomis ir geromis emocijomis jau atsipirko viskas“, - geros nuotaikos nestokoja Aivaras.
"Devynakė" drabužiai

„Visos voverės (taip jie vadina siuvėjas – DELFI) pas mus susirinkusios Kaune, kur prie didelių mašinų siuvinėja. Paskui mes parduodame internetu ir patys išvežiojame, bent kol kas. Labai smagu atiduoti prekę į rankas, matyti tą šypseną, be to, tada pamatai, koks tavo rūbų nešiotojas“, - sako Arūnė. „Kai nespėsime patys išvežioti, tai nežinau, turbūt teks viską mesti“, - juokauja Aivaras.

Keltis į darbą „sau“ – paprasčiau

Poros kuriami džemperiai kainuoja apie 30 eurų, glaustinukės – 25 eurus, tačiau Arūnė ir Aivaras pripažįsta, kad kaina turėtų būti didesnė. „Šitoje vietoje reikia plėšytis, už kiek būtų logiška parduoti, bet kad žmonės pirktų“, - sako Aivaras.

Vis dėlto jaunuoliams sekasi itin gerai, o rasti laisvą minutę dienos grafike – gana sudėtinga. Tačiau svarbiausia, kad malonumą dirbti savo įmonėje, savo sukurtame versle jie jau patiria kiekvieną dieną. „Žinokit, lengviau atsikelti į darbą „sau“, negu kažkam kitam“, - tikina.

Jie nusijuokia, kad verslo kūrime sunkiausia buvo sugalvoti, kaip vadinsi jų verslas, o pavadinimas „Devynakė“ atėjo tik po ilgų svarstymų.

„Lietuvoje dauguma pavadinimų, atsiprašau už tą žodį, bet, atrodo, yra „išvemiami“. Sunkiausia ir ilgiausia jį sugalvoti, nes tai grynai kaip tavo kūdikis, tu visą gyvenimą jį turėsi, todėl jis turi būti toks, kad tau būtų gaila, jog išnyktų“, - sako Aivaras. – Devynetas tai toks sakralus skaičius, o akys – įdomiausia žmogaus dalis, neegzistuoja nieko įdomiau, nei akys.“

Verslininkų planuose, atrodo, atostogos nenusimato dar ilgai, tačiau jie nei kiek dėl to neišgyvena ir tvirtina, kad jau dabar atostogauja. „Mes esame kūrybiniai žmonės – jie visada dirba ir niekada nedirba“, - nestokoja optimizmo. Arūnė ir Aivaras susižvalgo ir mįslingai prasitaria, kad planuose – nuosava parduotuvė, kurioje vietą ras ir šiuo metu Kaune besidarbuojančios „voverės“ ir gilių, širdžių bei smegenų mėgėjai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (62)