Žaismingai pavadintas restoranas jau daugiau nei pora metų džiugina vietinius gyventojus. „Rinkdamas pavadinimą, galvojau, kaip atspindėti šeimos vertybes ir kad skambėtų žaismingai, taip pat norėjau įterpti ir Lietuvos vardą.

"Mama Papa Lithuania" įkūrėjas
Man pavyko, nes labai nenorėjau pavadinti jo kaip nors „Vilniaus žvaigždės“, „Lietuviškas maistas“ ar kitaip panašiai“, – sakė restorano savininkas, dėl pavadinimo susilaukęs ir lietuvių kritikos: esą pavadinimas labai juokingas ir nerimtas. Tik sumąstęs, kaip vadinsis jo restoranas, V. Šukys iškart pavadinimą užpatentavo.

DELFI lankėsi restorane ir kalbėjosi su jo šeimininku Vaidu Šukiu, kuris papasakojo ne tik apie restorano įkūrimą, bet ir pasidalijo istorija, kuri jį įkvėpė pasukti smulkaus verslo link. Skubėjome, nes kaip tik vyko pasirengimas visų Baltijos šalių kalėdinei mugei, negana to, pašnekovas rengėsi į žmonos darbo kalėdinį vakarėlį, o ant nosies buvo ir atostogos Havajuose.

Verslas, įkvėptas mamos sugebėjimų

„Be mano mamos pastangų pirmasis lietuviškas restoranas Kalifornijoje „Mama Papa Lithuania“ tikriausiai ir nebūtų įkurtas. Restorano atidarymas ir sėkminga jo veikla – tik jos nuopelnas“, – pabrėžė V. Šukys, paklaustas kaip kilo mintis įsteigti šį restoraną. Sugebėjimų gaminti maistą jo mamai netrūko: 40 metų ji dirbo konditere, o Lietuvos nepriklausomybės laikais buvo atidariusi cechelį, kuriame prekiavo savo pagamintu maistu. Negana to, maloniai sutikdavo dalyvauti įvairiose šventėse, kur kartu su kitomis šeimininkėmis gamindavo maistą svečiams.

„Mama turėjo labai daug maisto gaminimo patirties, nes yra dirbusi ir restorane, tačiau svarbiausia yra tai, kad žmonės būdavo labai patenkinti jos pagamintais patiekalais ir nuolat jai dėkodavo už puikų bei skanų maistą“, – gerų žodžių savo mamai negailėjo „Mama Papa Lithuania“ savininkas.

Tuo metu jis svarstė, kad būtų puiku tėvus bent kuriam laikui atsivilioti į San Franciską, tačiau suvokė, kad dirbdamas didelėje korporacijoje jis niekada to padaryti negalės. Analizuodamas galimybes ir prisiminęs mamos sugebėjimus, jis pagalvojo, kad reikia kurti šeimos verslą, prie kurio galėtų prisidėti ir kiti šeimynykščiai.

„Žinojau, kad mama sutiks padėti bent jau įsikūrimo stadijoje, sukurdama meniu patiekalus, taigi kilus šiai minčiai, pradėjau rūpintis ir restorano patalpomis, ir reikalingais leidimais. Kai jau buvo padaryta didžioji darbo dalis, į Kaliforniją atkeliavo ir mama, kuri čia išbandė galybę patiekalų ir sukūrė meniu, taip pat padėjo atrinkti produktus, labiausiai tinkančius lietuviško maisto gamybai“, – pasakojo V. Šukys.

Nusprendė, kad klientai bus amerikiečiai

Lietuviško restorano šeimininkas jau seniai buvo spėjęs įsitikinti, kad amerikiečiai labai mėgsta eksperimentus ir nuolat stengiasi išbandyti dar nepažintas virtuves, kurios gali juos nustebinti niekada neragautais patiekalais.

„Žinodamas, kad amerikiečiai ir kitų tautybių atstovai, gyvenantys Kalifornijoje, yra gana atviri žmonės ir tikrai mėgsta įvairių pasaulio kultūrų maistą, dar prieš pradėdamas priimti pirmuosius klientus buvau įsitikinęs, kad šis restoranas tikrai nebus skirtas tik čia ar aplinkiniuose San Francisko rajonuose bei miestuose gyvenantiems lietuviams. Norėjau, kad jame lankytųsi visi aplink gyvenantys žmonės, norintys papietauti ar pavakarieniauti“, – apie tikslinę auditoriją kalbėjo V. Šukys ir pridūrė, kad amerikiečiai, priešingai nei lietuviai, tikrai nėra išrankūs maistui.

Jis pasakojo ir pats mielai keliaujantis išbandyti įvairių pasaulio šalių virtuvių patiekalų, ieško jam patinkančio maisto ir vietų, į kurias norėtųsi sugrįžti. „Šis noras pažinti, paragauti ir patirti yra unikalus visai žmonijai. Pavyzdžiui, Lietuvoje taip pat kuriasi įvairių šalių virtuvių restoranai, kuriose galima paragauti tam tikrai šaliai ar regionui būdingo maisto. Ir kaip lietuviai kažkada sužinojo, pavyzdžiui, apie humusą, taip dabar amerikiečiams atėjo laikas sužinoti apie cepelinus – mūsų šedevrą. Reikia su jais pasidalinti cepelinų skoniu“, – kultūrų pažinimo per maistą idėją aukštino vyras.

Kai tik restoranas buvo atidarytas, į jį pradėjo plūsti žmonės. „Pamenu, pirmą sekmadienio vakarą atsidarėme keletui valandų, norėdami pabandyti, kaip viskas veikia, ir pasižiūrėti, kaip reaguos potencialūs klientai. Tik pravėrėme duris, ir vienas po kito pradėjo eiti žmonės“, – pasakojo V. Šukys. Tačiau restoranas pilnas ne visada: klientai atkeliauja bangomis, o kartais prie stalelių tuščia.

Paklaustas, kaip amerikiečiai ar kitų tautybių žmonės reaguoja į lietuvišką maistą, restorano savininkas sakė, kad reakcijos būna labai įvairios, tačiau daugelis žmonių patiekalais mėgaujasi. Ateina daug šeimų su vaikais, kurie tiesiog dievina lietuvišką tortą „Medutis“, populiarūs ir bulviniai blynai su mėsa, vadinami Kėdainių blynais, ne išimtis ir cepelinai, kurie yra unikalus patiekalas.

Jis pabrėžė, kad svarbiausia klientus supažindinti su maistu ir leisti jiems suprasti, ko reikėtų tikėtis iš vieno ar kito patiekalo: „Padavėjus mokau, kad jie detaliai papasakotų kiekvienam klientui, kaip vyksta jo užsakomo patiekalo gamyba ir kaip atrodo maistas lėkštėje. Kai žmogus žino, kas ir kaip bus patiekta, jis nepatirs nemalonių siurprizų“, – įsitikinęs V. Šukys.

Jo nuomone, šiandien „Mama Papa Lithuania“ jau yra neatsiejama Alamedos salos senamiesčio dalis, kurią pamėgo ir vietinė žiniasklaida, ir klientai, kurie yra patys įvairiausi: atkeliauja ir vietinių lietuvių, tačiau restoraną itin mėgsta lietuviškų šaknų turintys amerikiečiai, kurių seneliai ar tėvai yra atkeliavę į JAV praėjusio amžiaus pradžioje ar viduryje. V. Šukys sakė, kad visada džiaugiasi ir į Kaliforniją atkeliaujančių lietuvių dėmesiu. Itin džiugiai jis sutinka lietuvius studentus, kurie atkeliauja į stažuotes, praktikas ar vasaros stovyklas: „Tie jaunuoliai į „Mama Papa Lithuania“ atkeliauja išsiilgę lietuviško maisto – bulvinių blynų ir cepelių. Visada maloniai juos sutinkame ir, tikimės, kad nenuviliame.“

Šalia lietuviško restorano rikiuojasi ir Etiopijos, ir Tailando, ir Indijos, ir senąjį amerikietišką maistą siūlančios įstaigos.75 tūkst. gyventojų turinčioje saloje, kaip tvirtino restorano savininkas, yra apie 400 restoranų ir užkandinių, kurių didžioji dalis pristato skirtingas pasaulio virtuves ir kraštus.

Palyginti pigu

Kainos restorane svyruoja nuo 13 iki 19 dolerių (12 – 18 eurų), o salotos beveik dukart pigesnės. V. Šukys tai laiko žemesnėmis nei vidutiniškos kainomis: „Jei mažuose autobusiukuose parduodamas maistas anksčiau kainuodavo penkis – šešis dolerius, taip dabar jo kaina siekia 12-14 dolerių (11-13 eurų). Tokį maistą perkantis žmogus negali būti garantuotas, kad jis švariai gamintas, taip pat jį turi valgyti gatvėje, sėdėdamas dulkėse, prie gatvės, kur šliaužioja benamiai, ar neštis į biurą. Pas mus restorane kainos panašios, tačiau maistas šviežias ir natūralus, gamintas pagal visus reikalavimus, taip pat yra aptarnaujantis personalas, kuris pasirūpins kiekvienu klientu tik jam atsisėdus prie stalelio“, – apie maisto kainas kalbėjo V. Šukys.

Paklaustas, ar produktai į restoraną atkeliauja iš Lietuvos, V. Šukys iškart paminėjo Los Andžele esančią maisto produktų bazę, kuri aprūpina lietuviška produkcija ne tik visą Kaliforniją, bet ir daugiau JAV regionų. Tačiau iš jos restorano įkūrėjas perka ne tiek daug produktų, didžioji dalis reikalingų ingredientų randami ir vietinėse bazėse. Tarkime, tobulos cepelinams gaminti bulvės atkeliauja iš JAV valstijos Aidaho, grietinė taip pat populiari dėl gausios Lotynų Amerikos bendruomenės.

Amerika, o ypač Kalifornija yra turtinga daržovių. Dėl puikaus klimato, čia auga ir daugelis Lietuvoje auginamų daržovių, tokių kaip burokėliai, svogūnai, morkos, taigi visi maisto ingredientai yra pašonėje, nereikia ieškoti toli“, – pasakojo V. Šukys ir pridūrė, kad čia – ne tik daržovių, bet ir puikios kokybės mėsos kraštas.

Maistas restorane gaminamas tada, kai jo prireikia – taigi V. Šukys patikino, kad jis visada šviežias.

Šeši mėnesiai – vien pasirengimui

Nuo restorano idėjos iki jo atidarymo praėjo šeši mėnesiai. „Paprastai sakoma, kad sukurti verslą JAV galima per tris valandas, nes reikia tik registruoti adresą, gauti telefono liniją ir jau gali pradėti dirbti. Lygiai taip pat paskaičiuota, kad sukurti verslą Europoje ar kokioje Lotynų Amerikos šalyje gali užtrukti iki trijų mėnesių. Aš jums pasakysiu, kad šios kalbos yra laužtos iš piršto“, – sakė V. Šukys.

Reikalingų dokumentų sutvarkymas ir leidimų gavimas V. Šukiui truko apie šešis mėnesius: „Darbas buvo įtemptas, sukausi kaip koks vilkelis“, – sakė jis ir pridūrė, kad jei kas nors pats atidaro restoraną – ne perperka jį – per tris mėnesius, tai tas yra antgamtinių galių turintis žmogus.

Paklaustas, ką teko nuveikti per šį laiką, V. Šukys pradėjo pasakoti apie taisyklių rinkinius – storas knygas, kurios numato, kaip turi veikti kiekviena maistą teikianti įstaiga kiekvienoje valstijoje, konkrečioje apskrityje ir netgi kiekviename miestelyje. Šiose taisyklėse numatytos ir sveikatos apsaugos bei higienos normos, pastato parengimas jį eksploatuoti, nuotekų reikalavimai ir dar daugelis kitų.

Jis pasakojo, kad dėl Kalifornijoje esančios žemės drebėjimų rizikos, stiprių vėjų, kiekvieną pastatą turi apžiūrėti architektas, kuris patvirtina, kad pastatas atitinka saugumo reikalavimus. Siekiant, kad pastatas atlaikytų žemės drebėjimus, jis turi turėti tvirtas laikančias konstrukcijų sistemas. Taisyklėse numatyta netgi naudojamų vinių rūšis.

Dar kita reikalavimų šūsnis susijusi su virtuvės higiena: kriauklės turi būti išdėstytos tam tikra tvarka ir tam tikru atstumu, o pastato kanalizacija turi būti atvira ir nesujungta su miesto kanalizacija: taip siekiama išvengti situacijos, kai užsikimšusi miesto kanalizacija restorane sukelia potvynį. Negana to, kanalizacijos sistema turi būti sutvirtinta taip, kad žemės drebėjimo metu vibruotų drauge su visu pastatu.

Tų taisyklių begalės, tačiau kai kurias jų V. Šukys laiko juokingomis ir pernelyg detaliomis. Kai po restorano atidarymo prasidėjo pakartotiniai inspektorių vizitai, pastebėta ir pažeidimų: „Vieną iš trijų kriauklių mes turime skirti indų dezinfekcijai, ir nors restorano darbuotojai visada laikydavosi dezinfekcinės priemonės naudojimosi instrukcijos, skaičiuodami, kiek jos reikia pilti, inspektoriams to nepakako. Jie pareikalavo, kad virtuvėje būtų nuolat naudojamasi lakmuso juostelėmis, nustatančiomis šarmo stiprumą“, – skrupulingus inspektorius prisiminė V. Šukys ir juokavo, kad „Mama Papa Lithuania“ beveik pasiekęs laboratorijos aukštumas.

Smulkus verslas – jo pašaukimas

Prieš galutinai įsikurdamas Kalifornijoje, V. Šukys dirbo ir didelėse korporacijose, ir turėjo nuosavų verslų, tačiau galutinai nusprendė viską palikti ir rūpintis šeima bei įkurti smulkų verslą.

„Gyvendamas Azijoje, kur ir baigiau savo mokslus, vienoje korporacijoje dirbau laivų vadybininku ir rūpinausi krovinių pervežimu po visą pasaulį, tačiau tada suvokiau, kad teikti ataskaitas ir „būti sraigteliu“ aš nenoriu“, – apie darbą didelėse tarptautinėse korporacijoje kalbėjo V. Šukys.

V. Šukys buvo sukūręs ir savo didelį verslą, kuris taip pat buvo susijęs su laivyba: „Rūpinausi jūrininkų pervežimais ir įdarbinimu Kalifornijoje, tačiau prisimenu, kai dirbti tekdavo 24 valandas per parą: mano darbuotojai mane nuolat pavesdavo, taigi kartais reikėdavo keltis vidury nakties, bet kada, kai tik prireikia.“

Kuriam laikui buvo grįžęs ir į Lietuvą, tačiau dviejų kultūrų mišinys ir patirtis skirtingose šalyse niekaip neleido pritapti: „JAV man teko patirti labai didelę laisvę, nes Kalifornijoje visi atsipalaidavę ir labai atviri. Čia buvau pripratęs elgtis kaip tik noriu, svarbiausia, kad kitam nekenkčiau, „ant kojos neužlipčiau“. Azijoje gyvenimas buvo visai kitoks, nes ten teko ir daug dirbti ir mokytis. Visuomenė ten labai konservatyvi, tačiau priešingai nei Lietuvoje, baltaodis pliktelėjęs vyras ten dažniau sulaukia pagarbos ir smalsių žvilgsnių – ne įžeidinėjimų ar įtarimų“, – dalijosi prisiminimais V. Šukys.

Pailsėjęs gimtojoje šalyje, po keleto mėnesių jis grįžo atostogų į Kaliforniją, ir čia pasiliko.

Paklaustas, ar nesiilgi Lietuvos, jis sakė, kad šiuo metu kaip tik įsigijo namą viename prestižinių rajonų prie San Francisko. Jo kieme teka upelis, auga du ąžuolai ir beržas, o namus jis stengiasi įrengti remdamasis lietuviška tradicija: „Savo Lietuvą kuriu čia. Savo name ją turiu“, – patikino vyras ir pridūrė, kad lietuviškas restoranas – taip pat jo Lietuvos dalis, kurią jis puoselėja kaip išgali.

Paklaustas apie restorano plėtrą, jis tikino, kad kepykla šalia restorano – kol kas vienintelis plėtros planas, nors pasiūlymų plėstis yra: Los Andželo lietuviai garantuoja visokeriopą paramą „Mama Papa Lithuania“ savininkui, jei tik jis sugalvotų įsteigti restoraną ir jų mieste.

Tačiau kol kas V. Šukys pasiūlymais nesusiviliojo, nes tai reikalautų daug pastangų ir pernelyg daug darbo, kuris jį atitrauktų nuo dabartinio šeimos verslo ir netgi šeimos, kuriai šiuo metu jis stengiasi skirti kaip įmanoma daugiau dėmesio.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (400)