Priešingai nei daugelyje vietų, prie šios – šeši ar septyni automobiliai, nors poilsiautojų tikrai aplink nebuvo daug: saulė nelepino, o Labanoro regioninio parko apžvalgos bokšte lankytojų irgi buvo ne per daugiausiai. Nors jei ne šis bokštas, tai „Cepelinų gryčios“ vadovas Ramūnas Gutauskas sakėsi jau gal būtų pradėjęs savo atostogas.
Kaip pasakojo jis, „Cepelinų gryčia“ dirba sezoniškai: „Vasarą nespėjame dirbti, kiekvienas šeimos narys atidirbame už penkis, o žiemą visi atostogaujame. Atvirai sakau, kad po sezono reikia bent mėnesio ar dviejų poilsio, nes tempas ir krūvis didelis“, – pasakojo R. Gutauskas ir pridūrė, kad cepelinų jo klientai gali ieškoti maždaug nuo kovo mėnesio iki lapkričio pirmų pirmų savaičių, nors yra buvę atvejų, kai gryčia duris lankytojams atvėrė ne kovą, o gegužės viduryje.
Cepelinai – kaip iš prosenelės puodo
„Cepelinų gryčia“ – šeimos verslas, kurį pradėjo R. Gutausko tėvai prieš keturiolika metų. Dabar cepelinų ir keleto kitų patiekalų gamyba užsiima pats R. Gutauskas su žmona. Verslo pradžioje žmones jie aptarnaudavo tik prie keleto staliukų, o ilgainiui patalpos plėtėsi ir augo: po keleto veiklos metų nusprendė pastatyti grytelę, o praėjusiais metais lankytojams jau pristatyta trečia terasa.
„Meniu nėra labai didelis: pagrindinis patiekalas – cepelinai, tačiau populiarūs ir bulviniai blynai, bulviniai blynai su mėsa, turime vėdarų. Kai kas labai mėgsta mūsų daržovių sriubą, kiti negali atsilaikyti prieš kepsnį“ – vardijo R. Gutauskas. Vietos specialusis gėrimas – ten pat gaminta gira, taip pat galima paragauti labai retos obelų žiedų arbatos, gaminamos pagal paslaptingą „Cepelinų gryčios“ receptą.
Jis patikino, kad nė vienas produktas nėra užšaldomas ir vėliau pašildomas. Tarkime, žmonės, užsisakę cepelinus gauna juos tik tik išvirtus, nes per dieną verdami keletas puodų cepelinų: jau spėjusius pamirkti puode cepelinus, gryčios šeimininkas pavadino „skenduoliais“ ir sakė, kad jie tikrai neliudija apie maisto kokybę.
O pasakodamas apie užeigoje pateikiamus kepsnius, jis sakė, kad užsisakęs kepsnį žmogus daržoves gauna tiesiai iš nuosavo daržo: „Tas, kas dirba virtuvėje, greitai bėga į kieme esantį daržą ir prirenka salotų, agurkų, pomidorų ir kitų daržovių, o tada grįžta į virtuvę, viską nuplauna ir pjausto“, – pasakojo R. Gutauskas.
Perkamiems produktams, kurie naudojami virtuvėje, pasirinkti patys geriausi tiekėjai, kuriuos tik pavyko rasti aplink: mėsa perkama iš mažos mėsos perdirbimo įmonės, taip išvengiant masinės didžiųjų gamintojų produkcijos, o bulvės perkamos iš vietinio ūkininko, kaip ir daugelis kitų ingridientų. Šis ūkininkas cepelinų gamintojams užaugina specialios rūšies bulvių, tinkančių šio patiekalo gamybai.
„Cepelinų gryčios“ savininkas sakė, kad ir produktai, ir jų gamybos būdas yra pasirinktas toks, lyg cepelinai būtų daromi savai šeimai: „Daugelis receptų yra perėję iš mano prosenelės, kuri jau išėjo amžino poilsio. Pavyzdžiui, į cepelinus, kaip senovėje, dedame tik druskos, pipirų ir svogūnų – natūralių prieskonių. Vengiame bet kokio kito nenatūralaus prieskonio, šlamšto, kuris dabar pilamas į bet kurį maistą. Taip pat gaminame su meile ir gera nuotaika“, – teigė R. Gutauskas.
Lėkštėje atkeliavusi cepelinų porcija sveria 0,5 kilogramo, o kartu su ja patiekiamas riebus spirgučių ir grietinės padažas.
Nesiplėsime: tai – mūsų šeimos verslas
Cepelinų verslo ištakos siekia senus laikus, kai R. Gutausko prosenelė parduodavo tik tik išvirtus cepelinus Anykščiuose, siauruko stotyje. „Kažkada šioje sodyboje dirbome su tėvais, o dabar verslą palaikome su žmona, įtraukiame likusius giminaičius: virtuvėje sukasi uošvė, kartais gryčioje padeda ir žmonos sesuo. Tai – šeimos nariai, kuriais galima pasitikėti ir kurie yra suinteresuoti mūsų verslo nauda“, – teigė R. Gutauskas ir iškart pasakė priežastį, kodėl jis kol kas tikrai negalvoja apie verslo plėtrą į kitas Lietuvos ar pasaulio teritorijas.
Daug žmonių prašė, kad „Cepelinų gryčia“ steigtų savo filialą Vilniuje, nes joje dažniausiai ir lankosi žmonės iš Vilniaus, kurie keliauja į savo sodybas Molėtuose ar aplink, Labanoro girioje, tačiau R. Gutauskas buvo nepalenkiamas: „Esame tokios nuomonės, kad jei nedirbsime patys, tai ir sėkmingi nebūsime, juk restoranėlio įvaizdį sudaro ne tik maisto kokybė, bet ir jo pateikimas. Geriau jau turėti mažiau, nei sunaikinti savo įdirbį: masinės gamybos fabriko statyti nenorime“, – pasakojo jis.
Šio požiūrio vedama Gutauskų šeima ne tik atsisakė kavinės Vilniuje, bet net ir Londone ar Australijoje: „Kai kurie mūsų klientai yra garsūs žmonės, kurie tikrai norėtų mus aplankyti dažniau, kituose Lietuvos ar pasaulio miestuose. Jie tikriausiai būtų suradę mums patalpas ar kitaip padėję įsikurti, tačiau, kaip jau minėjau, mūsų yra nedaug ir visos pajėgos yra skiriamos išlaikyti verslui Juočių kaime.“
Paprašytas apibūdinti klientus, jis tvirtino, kad „jie – Vilniaus aukštuomenė, kuri aplink Molėtus ir toliau turi įsigiję sodybas. Gryčios lankytojai yra beveik visi Lietuvos ir ne tik, žmonės vykstantys ilsėtis į Molėtų rajoną, o mus renkasi kaip vieną lankytinų objektų. Yra ir tokių, kurie atvažiuoja specialiai iš tolimų miestų pavalgyti ir grįžta į juos atgal. „Mums siūlydavo reklamuotis, tačiau mes visada atsisakydavome, tvirtindami, kad geriausia reklama yra puikūs žmonių atsiliepimai, sklindantys iš lūpų į lūpas. Esu tikras, kad mus žino didžioji dalis Lietuvos“, – nepasikuklino R. Gutauskas.
„Cepelinų gryčios“ šeimininkas sakė, kad prie gryčios žymumo prisidėjo ir Andrius Užkalnis: „Po jo vizito pas mus žmonės kone autobusais važiavo ir ieškojo tų cepelinų, kurios ragavo ir išgyrė A. Užkalnis. Dabar lankytojų srautai išaugo, nors ir norėtųsi eiti atostogų: nors ir nebe sezonas, verslas klesti dėl apžvalgos bokšto Mindūnuose atidarymo“, – pasakojo „Cepelinų gryčios“ šeimininkas.
Daug kartų nepasisekė
Nors „Cepelinų gryčia“ veikia jau 14 metų, sodybą šeima įsigijo kiek daugiau nei prieš 20. Jau tada R. Gutausko tėvai, statybos inžinieriai, pradėjo ieškoti, ką ten būtų galima nuveikti. „Kartu išbandėme kokius penkis – septynis verslus: turėjome ir bandelių kepyklą, ir ekologinį ūkį, kurio produkciją pardavinėdavome prie gatvės, palapinėje, tačiau ilgainiui mes nebegalėjome išsiversti: didieji prekybos centrai atėmė mūsų klientus“, – pasakojo R. Gutauskas.
Jis prisiminė dar vieną verslą, kuris padėjo pamatus „Cepelinų gryčiai“. Viskas prasidėjo nuo morkų auginimo, mat buvo įmonė, žadėjusi supirkti visas užaugintas morkas: jai Gutauskai augino penkis hektarus morkų, tačiau kai 100 tonų morkų buvo parengtos parduoti, pirkėjas pranyko. „Nebuvo kitos išeities kaip tik apdalinti morkomis kaimynus, o tada – nusipirkti profesionalią skutimo, tarkavimo ir sulčių spaudimo techniką: pirmieji Lietuvoje ėmėme spausti morkų sultis ir pasiūlėme jų pirkti“, – prisiminė R. Gutauskas.
Jis pasakojo, kad pradžioje morkų sulčių verslas buvo sėkmingas: morkų sultys pardavinėtos Seimo bei Spaudos rūmų valgykloms, ligoninėms, klinikoms. Bet ilgainiui visos jos patys įsigijo sulčių spaudimo įrangą. Be to, sultis mažais kiekiais pradėjo spausti didieji prekybos centrai. O tada, turint mokėti paskolą bankui, ir gimė mintis gaminti cepelinus, kurių gamyboje puikiausiai pritaikoma sulčių spaudimo įranga.
„Aišku, skutimo mašina nenuskuta taip, kaip žmogaus rankos, taigi kiekvieną bulvę tenka pagliaudyti, o tai užtrunka. Norėdami, kad cepelinai pirmiesiems klientams būtų patiekti 11 valandą, vasaromis virtuvėje turime pradėti suktis ir šeštą, ir septintą valandą. Rudenėjant, sumažėjus klientų srautui, pradedame dirbti apie aštuonias, o klientai pirmųjų cepelinų gali paragauti apie 11 valandą“, – sakė R. Gutauskas.
Svarbiausia – patenkinti svečiai
Kas versle svarbiausia? „Cepelinų gryčios“ šeimininkas sakė, kad svečių laimė: „Norime, kad svečiai liktų patenkinti. Dėl to ir siekiame, kad maistas būtų geros kokybės, kad jie visi būtų puikiai aptarnauti ir kad jaukiai pasėdėtų“, – teigė R. Gutauskas ir pridūrė, kad tai – priežastis, dėl kurios restoranėlyje neišgirsti jokios angliškos muzikos. Groja tik lietuviška, tikro kaimo muzika.
„Pradėdamas, baigdamas dieną ir net atsibudęs vidury nakties svarstau, kad smagiausia mūsų darbe man yra bendravimas su atkeliaujančiais žmonėmis. Tiesą sakant, per žiemą net pasiilgstu mūsų lankytojų. Kur nepasiilgsi, kai 90 proc. jų yra nuolatiniai klientai, tapę draugais ar net prilygsta šeimos nariams“, – pasakojo R. Gutauskas. Jie ne tik užsuka cepelinų, bet ir yra linkę dalytis visu tuo, ką prigrybavo ar sumedžiojo.
Vieninteliai nemalonūs lankytojai – neblaivus jaunimas, kuris linkęs triukšmauti ir kurį reikia tramdyti, tačiau R. Gutauskas pasidžiaugė, kad tokių jaunuolių kasmet mažėja.
„Esame sąžiningi, taigi viską darome kaip priklauso. Gal kartais atrodo, kad reikia užpildyti per daug popierių, tačiau suprantame, kad tokie įstatymai“, – tikino R. Gutauskas ir pabrėžė, kad inspektuoti „Cepelinų gryčią“ gali ne tik Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ar Valstybinės mokesčių inspekcijos ekspertai, bet ir klientai: virtuvė yra bemaž atvira apžiūrai, taigi visus norinčius R. Gutauskas supažindina su cepelinų gamybos procesu.
Paklaustas, ar pats valgo cepelinus, R. Gutauskas sakė, kad per žiemą jų pasiilgsta, pavasarį pradeda valgyti, o vasaros viduryje nustoja: „Vienu metu sugalvojau, kodėl taip yra: cepelinų neatsivalgau, tačiau dirbdamas už baro atsižiūriu į juos, taigi smegenys vasaros viduryje man duoda signalą, kad jų valgyti nebereikia, nors kartais ir labai norisi.“
