Ekskursijose buvusiais nuodėmių takais, žemos reputacijos stoties rajonu ar kapinių takeliais gali sudalyvauti kiekvienas, o kai kurioms jų, pasirodo, daug ir kojų varginti nereikės – užteks ateiti iki sekso prekių parduotuvės.
Sanatorijose naudojami vibratoriai
Sekso prekių parduotuvėje ekskursijas vedanti mergina, nenorėjusi atskleisti savo tapatybės, tvirtina, kad tokios ekskursijos yra reikalingos, noriai lankomos lietuvių ir čia tikrai yra ką sužinoti. Ne pirmus metus smalsuoliams sekso žaisliukus rodanti moteris pasakoja apie jų veikimo principą, supažindina su istorija, parodo įvairių daikčiukų galimybes. „Visi paprastai nustemba sužinoję, kad pirmąjį vibratorių išrado amerikiečių gydytojas ir jis buvo skirtas ne pasitenkinimui, o gydymui. Šie vibratoriai būdavo naudojami sanatorijose ir gydė tokias ligas kaip depresija, nevaisingumas“, - intriguoja pašnekovė.
Pramogų agentūros „Vaiduokliai“, siūlančios šią ekskursiją, vadovė Vaida Šulniūtė sako, kad ši pramoga tapo mergvakarių ir bernvakarių vinimi. „Lietuviai tikrai nėra drovūs, noriai eina ir domisi, o tarp mergvakarių tai iš viso yra Top 1“, - sako ji. Agentūros vadovė priduria, kad ekskursija tapo tokia populiari, kad ją pradėjo siūlyti ne tik sostinėje, bet ir kituose Lietuvos miestuose, tačiau ne visi sutinka dirbti tokį darbą.
Anonime norėjusi išlikti ekskursijos vedėja tvirtina, kad taip yra dėl to, kad ne kiekvienas žmogus tai toleruoja, atsiranda ir smerkiančiųjų: „Viskas yra dėl žmonių, kai kuriems yra baisu viskas, kas susiję su sekso prekėmis ir žaisliukais, todėl slepiame informaciją ir apie dalyvius“, - teigia ekskursijos vadovė. Prieš kiekvieną jų ji kruopščiai ruošiasi, kartojasi, stengiasi save nuraminti, kadangi kalbėti prieš keliolikos žmonių minią apie intymius dalykus reikia drąsos.
Parsiduodavo už 100 kiaušinių
Su gide Aušra Mikulskiene susitinkame vilniečių vadinamame prancūzparkyje – skvere, esančiame bemaž Pilies gatvės viduryje, šalia Prancūzų kultūros centro. Moteris gurkšteli kavos ir nusišypso: „Anksčiau viešnamiai buvo beveik ant kiekvieno kampo. Bet kurioje vietoje senamiestyje, kad ir čia, galima būtų vos ne į kiekvieną namą pirštu bakstelėti.“ Ekstravagantišką ekskursiją „Nuodėmių miestas“ vedanti gidė pasakoja, kad prostitucija ypatingai klestėjo tarp jaunų žydaičių. „Žinoma buvo ir nusigyvenusių lietuvaičių, lenkaičių. Kainos viešnamiuose būdavo griežtai reglamentuotos, tačiau sunku susidaryti įspūdį kaip jos atrodytų šiais laikais. Tarkime, pigiausios prostitutės kainuodavo apie 30-50 kapeikų, kas buvo kaip koks 100 kiaušinių. Naktis su aukščiausios klasės mergina – apie 600 eurų nakčiai, jeigu mąstyti šių laikų kainomis“, - stebina moteris.
Išaugus nakties plaštakių skaičiui, XIX amžiuje, Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, buvo nuspręsta prostituciją legalizuoti. „Iš prostitučių pasai būdavo atimami ir įteikti specialūs pasai, kurie būdavo vienintelis jų dokumentas. Todėl iš to rato išsiveržti būdavo labai sunku, nes kito darbo su tokiu pasu negausi“, - liūdną merginų gyvenimą apibūdina gidė. Viešnamiuose taip pat būdavo griežtai nustatyta, kad prostitutė per naktį gali turėti 20 seansų, viskas buvo registruojama.
Aušra Mikulskienė su smalsuoliais po Vilniaus gatves vaikšto jau kelerius metus ir teigia, kad besidominčiųjų miesto nuodėmėmis netrūksta. Tačiau daugiausiai jie klausinėja apie šiuos laikus: kur telkiasi prostitutės, kodėl jos dirbą tokį darbą. „Kadangi šiandien prostitucija yra nelegali, negaliu daug pasakyti, tačiau kai kurie dalykai vis dėlto nelabai pasikeitė. Tai yra istorinė profesija ir juokinga, kad pavyzdžiui XIX amžiuje prestižinių prostitučių rajonas buvo Totorių gatvėje ir, kiek teko domėtis, šiais laikais dauguma elitinių eskorto merginų gyvena irgi Totorių gatvėje“, - šypsosi gidė.
Prieš ekskursiją – grasinimai apmėtyti akmenimis
Nors pasivaikščiojimas po buvusį Vilniaus raudonųjų žibintų kvartalą yra labai populiarus, pačiai Aušrai Mikulskienei daug mielesnė kita jos vedama ekskursija – „Gėjų takais“. „Kol kas žmonės renkasi kukliai, tačiau aš nemanau, kad darau kažką blogo. Esu iš principo už visų asmenų laisvių ir teisių gynimą, todėl prisidedu prie to šiomis ekskursijomis. Tuo labiau esu pasiruošusi dalį pajamų skirti homoseksualų teises ginančiai organizacijai paremti, kad tai nebūtų vien tik toks pasišnekėjimas, pablevyzgojimas, o būtų realiai daromi kažkokie postūmiai“, - tvirtina Aušra Mikulskienė.
Ekskursija skiriasi nuo tradicinių tuo, kad čia nėra konkretaus maršruto, ji sutelkta į istorijas apie tai, kokių įdomių žmonių, reiškinių yra homoseksualų bendruomenėje, skatina toleranciją. „Kai nėra ką parodyti – tenka improvizuoti. Tas pavadinimas „Gėjų takais“ gal nėra labai korektiškas, nes mes vaikštom takais, kuriais vaikšto visi žmonės, bet pavyzdžiui visada sustojame prie „Lokio“ restorano, kuris, žinoma, nėra tiesiogiai susijęs su gėjais. Tačiau pas homoseksualus yra tokia lokių subkultūra, kurioje visokių porūšių yra, gali būti meškėnai, lapės. Tarkime, lokiai yra tokie barzdoti, stambūs, vilkintys odinėmis liemenėmis, lapinai – liesesni raumeningi, nudegę. Jie iki šiol taip save identifikuoja, rengia subkultūrų suvažiavimus“, - pasakoja gidė.
Moteris stabteli ir prie vienos žiniasklaidos redakcijos, kuri, kaip ji pati tvirtina, yra homofobiška, savo straipsniuose vadina homoseksualus pedikais, skleidžia gandus. Šis sustojimas yra puiki proga papasakoti apie laikraščius, kuriuos kažkada leisdavo gėjų bendruomenė. „Pavyzdžiui, „Amsterdamas“, „Naglis“ leisti daugmaž nuo 1993 metų, kada Lietuvoje homoseksualūs santykiai buvo išbraukti iš baudžiamojo kodekso. Juose buvo rašoma kaip atpažinti gėjų, kur susipažinti, psichologinio ir seksualinio gyvenimo klausimai“, - pasakoja gidė. Ji juokiasi, kad tuometiniai atpažinimo būdai šiais laikais yra neaktualūs, kadangi anksčiau homoseksualus pažinti buvo galima iš šviesių kelnių, akinių ant galvos, o šiandien, kai žmonės turi visas galimybes pirkti įvairiausius rūbus, domėtis mada – tokių yra daugelis.
Šiais metais ekskursiją pradėjusi vesti gidė sako sulaukianti ne tik palaikymo, bet ir grasinimų: „Mane labiausiai stebina aplinkinių reakcija, sulaukiau nemažai neigiamų atsiliepimų iš išsilavinusių, universitetus baigusių žmonių, iš kurių to nesitikėjau. Netgi buvo grasinimų apmėtyti ekskursijos dalyvius akmenimis.“ Tačiau gidės tai neįbaugino ir ji toliau sėkmingai veda ekskursijas, kuriuose dar nesusidūrė nei su vienu nemaloniu incidentu.
Milžiniškas sprogimas stoties rajone
Geležinkelio stoties tualete ne kartą teko matyti besiprausiančias seniausios profesijos atstoves, gatvėje pinigų kaulija benamiai ar besitrainiojantys stoties alkoholikai. Šis rajonas niekada nepasižymėjo gera reputacija, tačiau gidas Remigijus Pielikis ruošiasi tai pataisyti.
Nusistebėjus, ką ten pamatyti, tačiau gidas atšauna, kad ši vieta pradeda atgimti. „Aš turiu savitą santykį su šiuo rajonu. Jis labai kontraversiškas, dinamiškas. Ir taip, čia yra tų blogų dalykų, kad ir vakar ėjau, dėliojau maršrutą, mačiau ir tas pačias prostitutes, ir kitus nemalonius vaizdus, bet noriu, kad žmonės pamatytų jo žavesį, ne tik tai, ką patys nori matyti“, - sako nepaprastą uždavinį užsibrėžęs gidas.
Jis tvirtina, kad per septynerius metus, kuriuos čia gyveno, matė nemažai besivoliojančių švirkštų, tačiau kraupiausias įvykis, kurį teko matyti – paprasčiausia avarija gatvėje. Remigijus Pielikis nesijaudina, kad ekskursijos metu nebus ko rodyti: į rajoną atsikrausto vis daugiau jaunų žmonių, menininkų, todėl rengiamos meninės instaliacijos, taip pat seniau čia buvo įvykę nepaprastų nutikimų.
„Pavyzdžiui, geležinkelio stotyje kažkada įvyko bene daugiausiai nuostolių padaręs sprogimas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vienas iš Sovietų Sąjungos traukinių, vežęs karinę techniką, patyrė avariją ir, sakoma, kad sprogimo banga nusirito net keletą kilometrų Vilniaus miesto link, dužo langai, buvo apniokota daugybė pastatų“, - pasakoja jis. Būtent nuo šios vietos jis pradedą pasivaikščiojimą, kuris toliau veda Šv. Stepono ir V.Šopeno gatvių link.
„Labai gaila, kad šiuo metu negalima pakliūti į Šv. Stepono bažnyčią, nes ji yra rekonstruojama. Tai įspūdinga, viena iš kelių renesansinių Vilniuje išlikusių, bažnyčių, kurioje kažkada buvo laidojamos maro aukos“, - apgailestauja gidas.
Ekskursijos metu jis žada aplankyti ir meninį eksperimentą – neseniai įrengtą parodą „Ekspromtas“. „Viskas prasidėjo taip, kad kažkas išnešė veidrodį, pastatė viename skersgatvyje ir padėjo lapelį, kad jeigu jums trukdo – tai mes išmesime. Tačiau žmonės pradėjo palikinėti raštelius, kad tai labai gera idėja su prašymais veidrodžio neišnešti, viena fotografė pagalvojo, kad veidrodis yra vienišas ir prikabino šalia daug nuotraukų iš savo kelionių. Raštelius palikdavo net užsieniečiai ir veidrodis iki šiol stovi nepaliestas“, - apie į gatves besikeliantį meną pasakoja Remigijus Pielikis.
Ekskursiją vaikinas žada baigti Lapų gatvėje arba Lazdynų Pelėdos skvere. Jis pripažįsta, kad kai kuriose gatvėse tamsiu paros metu išties yra nesaugu, todėl turi sugalvojęs kelis variantus: „Jei nepavyks Lapų gatvėje, kurioje atsiveria labai graži panorama į senamiestį, tai pasakojimą baigsiu Lazdynų Pelėdos skvere, kuriame kažkada stovėjo Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčia. Šiandien šios bažnyčios neliko nė kvapo.“
Nors stoties rajono kai kurie stengiasi vengti, į naują ekskursiją registruojasi tiek norinčiųjų, kad Remigijui ją teks vesti daugiau kartų, nei buvo suplanavęs. Žmonės neslepia susidomėjimo kontraversiškai vertinamu rajonu, ne ką mažiau pradžios laukia ir patys stoties rajono gyventojai.
Už J. Basanavičiaus kapo lankymą – bausdavo
Po garsiausias Vilniaus kapines ekskursijas vedanti gidė Emilija Guobienė, kai dar nevedė ekskursijų, iš darbo namo grįždavo būtent per pačias kapines, nors lauke jau tvyrodavo vakaro prieblanda. „Visi sakydavo, kaip tu nebijai... Bet man gera, man ramu. Aš jaučiu kaip visi mirusieji mane lydi, saugo nuo visko. Kažkoks keistas jausmas, kurio negalima susikurti, arba tu jį jauti, arba ne“, - tvirtina Emilija Guobienė. Ji priduria, kad dar nei vienas mirusysis neatsikėlė, rankos iš kapo neiškišo, todėl bijoti labiau reikia gyvųjų. Būtent tokiomis frazėmis moteris ramina besibaiminančius, kuriems keliauti į ekskursiją po mirusiųjų poilsio vietą yra šiurpu ir nejauku.
Norinčiuosius gidė supažindina su Rasų, Bernardinų, Antakalnio kapinėmis, tačiau labiausiai lietuviai domisi Rasomis, kuriose palaidoti garsūs mokslininkai, visuomenės veikėjai, knygnešiai. Pasakodama šių asmenybių istorijas, matosi kad Emilija Guobienė pati jas išgyvena, moterį itin sukrėtė tragiškas mediko A. Bekiu gyvenimas: „Jis buvo kaltinamas išdavęs filomatus ir filaretus, kadangi labai greitai kilo karjeros laiptais Carinės Rusijos laikais, o tai be pataikavimo valdžiai buvo nebūdinga. Net A. Mickevičius savo kūriniuose jį pavaizdavo neigiamai. A. Bekiu buvo palaidotas Rasų kapinėse ne vadinamame panteone, o prie kapinių tvoros. Ant jo kapo yra didžiulis riedulys su ant viršaus uždėta rankos storumo grandine. Gal kas nors keršijo ir negalėjo atleisti, gal jis iš tikrųjų kažką išdavė, sunku pasakyti, bet tai toks vienintelis, stipriai išsiskiriantis kapas“, - liūdnai svarsto ji.
Ekskursijos metu gidė taip pat užsimena apie Rasose buvusius penkiaaukščius kolumbariumus, kurie sovietmečiu buvo nugriauti.
Prisiminusi tą laikotarpį ji pasakoja kaip anksčiau tarybinė valdžia drausdavo prie lietuvių tautinio atgimimo pradininko J. Basanavičiaus kapo palikti gėlių, uždegti žvakučių, ar kitaip pagerbti jo atminimą.
„Tai buvo žmogus, kuris kūrė, kuris davė pagrindinius pamatus valstybei, o tarybų valdžiai tai visiškai nepatiko. Patriotiškai nusiteikę žmonės specialiai eidavo prie to kapo, jį prižiūrėdavo, nors ir žinodavo, kuo tai gali atsiliepti. Beveik kiekvienas žmogus turėjo savo seklį, todėl, žiūrėk, kitą dieną saugumas jau kviečiasi“, - pasakoja Emilija Guobienė, pati anuomet degdavusi žvakutes prie J. Basanavičiaus kapo.
Emilija Guobienė sako, kad Antakalnio kapinės apskritai yra įdomios tuo, kad ten vienoje vietoje palaidoti garsiausi šalies menininkai, pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareiviai, musulmonai, antrojo pasaulinio karo sovietų kariuomenės kariai, prancūzų kariai, kurių palaikai buvo rasti Šiaurės miestelyje, įsikūrusi atskira KGB darbuotojų kapavietė. Po mirusiųjų poilsio ir ramybės vietą gidė mėgsta pasivaikščioti ir nevesdama ekskursijų: „Aš jaučiu, kad čia vieta, kur viskas pasibaigė – kova už būvį, intrigos. Čia ramybė, nebevyks nieko daugiau žemiško“, - sako moteris.
