Pavadinimas „Strykis“ pasirinktas ne atsitiktinai – maždaug prieš 400 metų čia buvo nelegalus turgus tokiu pačiu pavadinimu. Šis turgus buvo greito susibėgimo vieta. Kadangi ir iš vienos ir iš kitos kavinės pusės vingiuoja upės, būtent vandens keliais prekybininkai greitai susirinkdavo, apsikeisdavo prekėmis ir dingdavo tose pačiose upėse.
Panašus judėjimas čia vyksta ir šiandien – restoranas beveik tuščias, o poilsiautojų nameliai be gyvybės ženklų. Užsuka tik vienas kitas turistas, kaituotojas ar paklydėlis, kurie ilgam nepasilieka.
Restorano ir poilsio namų savininkė Lina Grikšienė neslepia – išlaikyti tokią vietą iš tiesų nelengva ir tikėtis, jog tai taps pagrindiniu pajamų šaltiniu nevalia. Ši vieta nėra vienintelė, kurioje savo verslą vysto L. Grikšienė su visa savo šeima. Verslininkai taip pat turi du restoranus Vilniuje ir vieną Klaipėdoje – būtent šios „Klaipėdos senamiesčio“ vardą turinčios kavinės ir neša pagrindinį pelną. Šiuo verslu šeima jau užsiima net 20 metų.
Sekasi „žiauriai sunkiai“
Verslininkų šeima sodyboje „Strykis“ ir gyvena. Kadangi šeima samdo tik du darbuotojus, kurie dirba kavinėje, esą daugiau neapsimoka, o visus kitus darbus daro patys, išlaikyti šios vietos čia negyvenant, anot L. Grikšienės, „būtų neįmanoma“. Paklausta, kodėl pasirinko būtent šią vietą ir tokį sudėtingą kelią savo verslui, moteris tikina, kad šį užkampį pasirinkti pastūmėjo vyro kilmė.
„Norėjosi kažko sau. Vyras yra iš tų kraštų ir tiesiog žvalgėmės, kas galėtų būti tinkama. Puikiai žinojom, ko mes norim ir ko reikia klientui. Ieškojom tokios vietos, kuri būtų ir patogi, ir kelias būtų, ir lengvai randama. Radom. Kaip kaimo turizmo sodyba mes čia dirbam kokia 12 metų. Kažkur 2000-siais metais įsikėlėme patys ir atidarėme pirtelę“, - prisimena pašnekovė.
Šiandien šeima jau siūlo maitinimo ir apgyvendinimo paslaugas bei smagumus pirtyje. L. Grikšienė tikina, kad lenkia klientams nugaras tiek, kiek gali, stengiasi pasiūlyti kuo daugiau patogumų, tačiau teigia, jog visos „kaimo turizmo“ sąvokos aprėpti tiesiog neįmanoma ir pastebi, jog neturi naminių gyvulių produkcijos, kurią galėtų pasiūlyti klientams. Vis dėlto pasiteiravus, kaip sekasi vystyti verslą tokioje atokioje vietoje, verslininkė žodžių į vatą nevynioja.
„Sunkiai. Žiauriai sunkiai. Pilna to žodžio prasme. Ne taip, kaip žemaičiai sako: „žiauriai graži merga“. Tai reiškia, kad labai graži, o čia atvirkščiai – yra labai sunku žemės krašte. Tai yra akligatvis, Dreverna yra Lietuvos akligatvis, nes ten iki Svencelės dar eina vieškeliai, bet po to viskas užsidaro ties Kintų mišku. Nors per Kintų mišką – be galo gražus kelias ir turbūt dar daug kieno neatrastas. Užtat ir sunku, kad esame žemės kraštelyje, toliau pro mus nevingiuoja kažkoks kelias ir niekas nevažiuoja pro šalį. Čia reikia atvažiuoti, o atvažiuoti visada sunkiau, kai tu žinai, kad čia - akligatvis“, - atvirauja pašnekovė.
Lina pastebi, kad vieta verslui visai nedėkinga, nors ir yra istoriškai įdomi bei labai graži.
Antrą kartą ant to paties grėblio neliptų
L. Grikšienė teigia, kad nors vieta strategiškai ir nedėkinga, tačiau žaviomis reklamomis klientų traukti neketina, esą geriausia reklama sklinda iš lūpų į lūpas.
„Daug klientų nesulaukiam ir traukti per prievartą netraukiam. Mes 20 metų tame versle ir visada stebėdavom tas šaukiamąsias reklamas, kurios sako: „Oi, mes atsidarėme, ateikite“. Mes traukiam klientus, kai žmonės išgirsta apie mus kaip gerai dirbančius iš žmonių. Todėl klientų neturim labai daug, bet jau tie, kurie ateina, jie žino, ko čia atvažiuoja. Kadangi tai nėra pagrindinis mūsų pragyvenimo šaltinis, mes nenorime daryti tokių kvailų reveransų“, - teigia pašnekovė.
Visgi verslininkė pripažįsta, kad nors ir dirba su žmonių aptarnavimu 20 metų, kantrybės taurė pamažu pildosi. Net ir prieš pat pokalbį verslininkę iš kantrybės išvedė solidaus amžiaus pora, kuriai kavinė negalėjo pasiūlyti šalto vyno. L. Grikšienė teigia klientų atsiprašiusi ir pasiūliusi jiems ledukų, o tuomet jie visai pasiuto: „Jie sako: „Ką jūs norite mums vyną atskiesti?“ Ne, mes nenorime, bet dirba du žmonės ir tiesiog taip nutiko, kad šalto vyno neturime“, - pasakoja pašnekovė. Moteris teigia, kad būtent dėl tokių klientų kartais kyla įvairiausių minčių, net norisi viską mesti.
„Mes norime, kad tai (verslas – DELFI) būtų nuoseklus ieškojimas, ėjimas ir atradimas. Kiek laiko tam užteks kantrybės – nežinau. Žmonės labai nedėkingi. Jie nori maksimum paslaugos už minimum kainą. Sudėtingas šis verslas ir jeigu kas nors leistų atsukti gyvenimo ruletę atgal, tikrai to darbo niekada nebedarytumėme“, - teigia moteris.
Verslininkė atvirauja, kad dirbti itin sunku ir dėl darbo valandų – tenka aukoti ir dienas, ir naktis, ir laisvadienius: „Mes net juokavome su žmonėmis, kurie irgi dirba šioje srityje, kad visą savaitę dirbame tam, kad savaitgalį turėtume ką dirbti“, - šypsosi pašnekovė.
Nors vieta žavi, verslą parduotų
Pašnekovė pripažįsta, kad ši vieta iš tiesų žavinga. Kerintys kopų vaizdai glosto širdį ir nors verslininkė pasakoja, jog darbe iš tiesų labai pavargsta, tačiau draugams pasiūlius kur nors išvykti ir pakeliauti, ji visada siūlo pasilikti šiame atokiame kampelyje.
„Esu labai patriotiškas žmogus ir visada juokauju savo draugams , kai svarstom, kur važiuojam atostogauti, ką veikiam, kad ilsėkimės sodyboje „Strykis“ . Jie sako: „Atsibodai tu mums“. Bet aš visada sakau, kad namie visada geriausia ir komfortiškiausia, ir manau, kad kol nepažįsti savo krašto, kol nepažįsti Lietuvos, nebūtina pažinti ir visų kitų kultūrų“, - šypsosi pašnekovė.
Jos teigimu, dar viena problema, kuri daro įtakos ir verslui, neišvystyta infrastruktūra, esą vieta graži, tokį kraštovaizdį pamatyti kitur sunku, o iki populiarių kurortinių Kuršių nerijos miestelių visai netoli, tačiau apie tai trūksta informacijos, o stabdžiu tampa nesuformuotas paslaugų paketas.
„Mes matome kitą, gražiąją, Juodkrantės pusę, kurios būdamas Juodkrantėje, Kuršių nerijoje nematai, nes visa tai yra po kojomis. Kai gražus oras galima visa tai matyti ir nėra taip ir toli – sėdai į laivelį, pusvalandis ir jau ten. Bet tai yra neišplėtota, nėra pilno serviso, kaip ir turbūt visoje Lietuvoje. Ko trūksta keliaujant po Lietuvą – informacijos. Tuose pačiuose turizmo centruose tau negali suteikti informacijos, ką tu gali pamatyti, kur tu turi nueiti ir kas yra gražu“, - teigia Lina.
Visgi moteris pastebi, kad ne tik vieta, bet ir pats verslas labai nedėkingas ir, anot jos, jei pasitaikytų galimybė jį parduoti, greičiausiai ja ir pasinaudotų.
„Iki pat pietų nebuvo nei vieno žmogaus, nors yra vasara, atostogų metas. Kai ateis rugsėjis užsidarysime ir dirbsime tik tada, kai bus užsakomosios šventės. Jei čia negyventume, viską reikėtų uždaryti ir eiti lauk. Tiesa, ir uždarytume, jeigu kas nors nupirktų visą šį verslą ir įdėtą darbą. Imtumėmės kažkokių protingesnių veiklų“, - atvirauja Lina.
Kainos derinamos
Pasiteiravus, kiek kokios paslaugos kainuoja, verslininkė šypsosi – viskas priklauso nuo paslaugos paketo, todėl kainos yra derinamos. Pašnekovė pastebi, kad dirbti šį darbą labai sunku, nes dauguma klientų nenori mokėti didelės kainos, tačiau nori aukščiausio lygio paslaugų.
„Viskas derinama. Konkrečiai nuo to, ko jūs norite. Norite nakvynės? Vienas žmogus, du, penki. Viskas priklauso nuo to. Labai glumina ir šis klausimas: „kiek kainuoja vienam žmogui?“ Kas vienam žmogui? Įeiti į kiemą nekainuoja nieko“, - juokiasi pašnekovė ir nors šios temos plėtoti nenori, teigia, kad nakvynė vienam žmogui čia gali atsieiti 10 eurų.
Lina teigia, kad dirbti iš tiesų sunku dėl tokio klientų požiūrio ir nesupratingumo, esą niekam nerūpi, jog tu nori turėti asmeninį gyvenimą.
„Tai nedėkingas verslas. Neturi net išeiginių. Pas tave atvažiuoja draugai ir tau skambutis į telefoną. Atsakyti negali, nes gerbi klientą. Ir klientai sako: „Mes norime apžiūrėti jūsų sodybą“. Aš turiu asmeninį gyvenimą. Niekas neklausia. Jie sako: „Mes jau kieme“. Aš sakau: „Šiuo metu turiu svečių“. O jie sako: „Bet mes jau atvažiavome“, - piktinasi moteris.
Pašnekovė taip pat tikino, o po vasaros sezono verslo kaimo turizmo sodyboje praktiškai nėra, nes, anot jos, pakūrentos pirtelės vadinti verslu neapsiverčia liežuvis. Lina teigia, jog nelengva ir su darbuotojais, kadangi darbas toks sezoniškas, o ir sezono metu žmonių nedaug – rasti profesionalų personalą labai sunku. Jos teigimu, net ir patys geriausi specialistai gali prarasti savo įgūdžius, nes kartais klientų visai nėra.
„Mes turime kavinę Klaipėdoje ir dvi kavines Vilniuje. Tai yra visiškai skirtingi dalykai. Vilniuje žmonės gali sau leisti eiti dienos pietų, Klaipėdoje – nelabai. Čia bandėme daryti, tai čia iš viso utopija, čia nėra tokio dalyko kaip pietūs. Arba tarkim visi suvažiuoja vienu ypu vakarieniauti. Ką tie du žmonės visą dieną nieko nedirbę gali padaryti? Jie gali mažai, o visi reiklūs, nori greitai ir aukštos kokybės. Kartais nusvyra rankos“, - sako verslininkė.
