Kaip ir kiekviena mugė, šioje neapsieita be gatvės maisto – didelių keptuvių troškintų raugintų kopūstų su dešrelėmis ar kepintų bulvių. Žolynų turgus neapsiėjo ir be mėsos produktų: ūkininkai ir kiti mėsos gamintojai atsivežė kumpių, mėsos, rūkytos žuvies.
Raganystės – irgi verslas
Žiniuonės ir raganos buvo bene labiausiai užsiėmusios mugės dalyvės. Prie kai kurių – net eilutė susidarydavo. Buvo gal trečia valanda, o viena didelio populiarumo sulaukusi žiniuonė dar net pietų nebuvo nukeliavusi.
Šalia prie audimo staklių stovėjo jauna mergina Laura Pliopaitė, tautodailininkės mokinė iš Elektrėnų profesinio mokymo centro. Ji visiems susirinkusiems rodė, kaip pasigaminti lietuvišką populiaraus bambukinio padėkliuko versiją: „Bambukinius padėkliukus galima pakeisti lietuviškais, kurie austi iš laukuose ir pievose augančių augalų. Tokie kilimėliai ne tik kvėpina patalpas, bet ir atrodo labai dekoratyviai“, – pasakojo L. Pliopaitė.
Padėkliukai audžiami iš smilgų, levandų ar „bet kokio kito augalo – žalio ir kvepiančio.“ Jų įsigyti negalima, nes mergina ir jos mokytoja nėra verslininkės. Po muges jos su milžiniškomis staklėmis keliauja norėdamos pristatyti savo veiklas, paskatinti domėtis tautodaile.
Visai šalia jų, pasipuošusiomis tamsiomis pelerinomis ir užsimaukšlinusios dideles raganų kepures, sėdėjo keletas moterų. Nors pas jas žmonių nebuvo taip gausiai, tačiau jos žadėjo dirbti iki septynių – aštuonių valandų vakaro. Klausti, ar smailiabrylės kepurės padeda jų verslui, buvo nedrąsu. Viena atšovė, kad jos su drauge – čia ne tik buria, bet ir šventę puošia, taigi kepurė tiesioginiam jų verslui įtakos neturi: „Tai – aksesuaras“.
Ne visi žolelių augintojai – verslininkai
Didžioji dalis žolelių augintojų ar rinkėjų siūlė arbatas, iš žolių gamintus eterinius aliejus, muilus, tačiau buvo galima nusipirkti ir tą rytą laukuose ar pievose surinktų žolelių, prieskoninių žolių ar lauko gėlių puokščių.
Viena mugėje sutiktų žalių žolių prekeivių – Elektrėnų sveikuolių klubo įkūrėja ir buvusi pirmininkė Bronislava Vasiliauskienė sakė, kad ji mugėje ji pristato sveiką gyvenimo būdą: „Esu baigusi sveikos gyvensenos kursus, kurių metu išsigydžiau nuo visų kamavusių ligų, taip pat turiu žemės ūkio specialistės išsilavinimą, kuris labai pravertė atėjus senatvei, kai pradėjau darže auginti prieskoninius augalus, pažinti juos ir kasdien vartoti.“
Žoleles kasdien naudojanti moteris prie to pripratino ir savo anūkus: „Dabar jie visada prašo „Žaliosios babos druskos“, kuri pagaminta iš darže augintų dilgėlių, raudonėlio, šalavijų, druskos, pipirų, kartais įdedu imbiero...“ – pasakojo B. Vasiliauskienė ir pridūrė, kad visą vasarą ji renka žoleles, jas džiovina, smulkina ir galiausiai maišo prieskoninius mišinius, kuriuos naudoja pati, dovanoja draugėms.
Parodyta „Žalioji babos druska“ buvo itin žalia, visai kitaip nei didžiuosiuose prekybos centruose prieskonių skyriuje pirkti krapai, raudonėlis ar šalavijas. Žolininkė pasakojo, kad žaluma yra labai svarbi žmogaus organizmui: „Pažiūrėjus į chemines formules, augalo žalumą lemiantis chlorofilas ir raudonasis kraujo dažas hemoglobinas skiriasi tik vienu elementu: augaluose yra anglies, o žmogaus kraujyje – geležies. Visa kita cheminė sudėtis sutampa. Dėl to žalieji augalai labai reikšmingi stiprinant kraujodarą, visas gyvybines funkcijas ir procesus“, – pasakojo B. Vasiliauskienė.
Kol kas tai – tik moters laisvalaikio užsiėmimas, tačiau ji svajoja tapti verslininke. „Turime žemės, turiu didelę šeimą ir gausų būrį anūkų. Manau, kad ilgainiui mano pomėgį galėsime paversti šeimos verslu“, – viliasi B. Vasiliauskienė.
Muilas, kvepiatis „gryna“ švara
„Muilo ūkis“ – Makutėnų šeimos užsiėmimas. Žolynų turguje jie pristatė savo gamintą muilą, žolelių aliejines ištraukas, distiliatus.
Muilui gaminti amatininkai naudoja 19 amžiuje atrastą technologija, visi nepritaikytą muilo gamybai fabrikuose ir didelėse gamyklose. „Mes muilą verdame virtuviniame puode, nes kitaip nesuvaldytume jo gamybos proceso. Valgomieji aliejai ir muilo akmenėlis kaitinami puode 40 laipsnių temperatūroje, kol įvyksta muilinimosi reakcija. Vėliau į muilą įdedame prabangių aliejų, žolelių, molio ar kitų gamtos gėrybių“, – pasakojo amatininkas Mindaugas Makutėnas.
Šio gamtos stebuklo kaina nėra didelė: jis kainuoja nuo trijų iki trijų su puse euro. Muilas be priedų – apie penkis litus.
Nors šeima turi savo produktams skirtą interneto puslapį, pripažino, kad elektronine erdve nesirūpina tinkamai. Jie įsitikinę, kad pirmiausia žmogus turi pažinti muilą gyvai – mugėje, renginyje ar ekologiškų prekių parduotuvėje, panaudoti, o tik vėliau gali pirkti interneto parduotuvėje.
M. Makutėnas pabrėžė, kad šis užsiėmimas – ne verslas, tai – amatas.
Norėtųsi daugiau žolininkų
Vilniaus etninės kultūros centro direktorė Milda Ričkutė džiaugėsi pasisekusia švente. Ji tvirtino, jog šventė patikusi ne tik organizatoriams, bet ir mugės dalyviams, lankytojams. „Teko bendrauti su užsieniečiais ir su į Lietuvą atvykusiais Amerikos lietuviais. Jų atsiliepimai – patys puikiausi. Iš vakaro jie dalyvavo „Kultūros naktyje“, o dieną turėjo progą susipažinti su senąja lietuvių kultūra. Vien žolininkių pasakojimai apie vaistinę žolių naudą ar burtai kiek verti – svečiai patyrė euforiją“, - tikino M. Ričkutė.
Tautodailininkams mugė buvo itin sėkminga. Vilniaus etninės kultūros centro direktorė džiūgavo, jog dalis jų savo produkciją pardavė dar prieš penkias ir laimingi skirstėsi namo.
Ne tokie pelningi metai buvo maisto prekeiviams, tačiau iš dalies jie patys atsakingi už savo sėkmę: „Nors žmonių buvo daug, jie valgė nenoriai, taigi maisto gamintojai kiek nusivylę. Reikia pridurti, kad šventė dažniau buria itin sveiką maistą valgančius žmones, taigi riebios dešrelės su kopūstais, karkos ar šašlykai daugeliui neįtinka. Be to, atėjusi vasara ir šiltą jos dieną tikrai nesinori sunkaus maisto“, – sakė M. Ričkutė.
Organizatorei kiek liūdna, kad žolininkų mugėje nebuvo daug: „Viliuosi, kad ši šventė pritrauks daugiau apie augalus ir jų savybes išmanančių žmonių, nes kol kas tos „žalios“ produkcijos ir žolių mylėtojų nebuvo tiek daug. Taip pat suprantame, kad šis metas žolininkams nėra lengvas: Lietuvoje vyksta daug mugių ir kitų renginių, kuriuose jie dalyvauja“, – teigė M. Ričkutė.
