Įsisukus į darbus kartais gali nebelikti laiko ir pačiam gyvenimui. Pasak profesionalios fotografės Rūtos Rylaitės, balanso tarp įtraukiančio fotografijos pasaulio ir tikrojo gyvenimo teko ieškoti ne vienerius metus.
Pramoga, virtusi pragyvenimo šaltiniu
Viskas prasidėjo tarsi filme – vaikystėje palėpėje su broliu Rūta ryškino nuotraukas ir mėgavosi procesu. Vis tik žaidimas nepasimiršo ir augant – sulaukusi šešiolikos ji paėmė fotoaparatą į rankas ir nuo tada su juo nesiskiria. Ir tam nereikėjo nei kursų, nei fotografijos studijų.
“Mokytojų ir pagalbininkų, išskyrus brolį, neturėjau. Viską atradau pati per eksperimentus ir ieškojimus. Informacinės technologijos man niekada nebuvo svetimos, tad įvairios redagavimo programos daug labiau traukė nei gąsdino. Tiesa, kalbant apie techniką brolio klausiau patarimo… Kažkada nežinojau, net ką reiškia diafragma”, - apie veiklos pradžią pasakoja dabar sunkiai pagaunama fotografė.
Savarankiškumas ir užsispyrimas netruko duoti vaisių – praėjus porai metų nuo sprendimo rimtai domėtis fotografija, pasirodė ir užsakymai. Ir tai buvo jau ne klasės draugių portretai ar studentiškų akimirkų fiksavimas. Žmonės norėjo, kad Rūta įamžintų svarbiausias jų gyvenimo akimirkas ar įgyvendintų ilgai brendusį norą turėti gražių savo nuotraukų.
“Iš tikrųjų labai ilgai negalvojau, kad tai yra mano verslas. Netgi tada, kai ėmiau sulaukti vis daugiau užklausų. Pradėjusi fotografuoti tikrai neplanavau, kad tai bus mano pagrindinis, ir, tiesą sakant, vienintelis pragyvenimo šaltinis. Tai pasidarė labai aišku tuomet, kai supratau, jog turiu daugiau užsakymų nei laiko ir nieko nebespėju”, - istorija dalinasi greitai klientų palankumą ir dėmesį pelniusi jauna moteris.
Darbas kaip gyvenimo būdas
Paklausta, ką tokio naujo ir patrauklaus ji pasiūlė, Rūta susimąstė. Susipažinimas su technika, mokymosi procesas, ieškojimai ir atradimai kartu su kiekviena asmenybe ar pora buvo tai, kas ją vedė į priekį. Bet išskirtinumas tikriausiai buvo to momento galimybė kiekvienam skirti daug laiko ir kartu patirti kur kas daugiau nei telpa žodžiuose fotosesija ir jos rezultatas.
“Fotosesija – tai ne vien galutinis rezultatas, t.y. kokia yra nuotrauka, kiek jų, kokios jos yra. Dar yra ir bendravimas prieš fotosesiją, pasiruošimas. Laikas, kai tu kuri, galvoji, kokia vieta tam žmogui tiktų labiausiai. Kai spėlioji, kokia apranga ją ar jį geriausiai atspindėtų ir atskleistų. Ir tuomet peržiūri visą jų spintą. Tuo metu galėjau sau tai leisti – turėjau daug laiko. To tikslas ir rezultatas – žmogaus atsiskleidimas, atsipalaidavimas, gera savijauta. Juk tam, kad vestuvių dieną nesuerzintum jaunųjų, šventės dieną patiriančių didelį stresą, reikia daug pastangų, o ką jau kalbėti apie jų atsipalaidavimą ir nuoširdžių jausmų atskleidimą”, - savo sėkmės paslaptį įvardijo profesionalė.
Tiesa, už tai tenka sumokėti ir atitinkamą kainą. Ir tuo, ko paskui nenusipirksi už jokius pinigus. Fotografė pripažįsta, jog teko mokytis, jog taip atliekamas darbas nevirstu tiesiog gyvenimo būdu.
“Dabar jau išmokau susidėlioti darbus taip, kad nedirbčiau per naktis iki ryto, o viskas vyktų darbo valandomis. Bet praeityje dėl darbų ne kartą esu atsisakiusi laisvalaikio su draugais, laiko su vaiku ir antra puse. Kartais save reikia pristabdyti, kad neliktum gyventi vien tiek fotografijos pasaulyje”, - su šypsena, bet labai rimtai apie pavojų dėl darbo pamiršti viską kalba Rūta.
Kaip darbą vėl paversti malonumu?
Nors fotografavimas yra labai kūrybiškas procesas, kuriame karaliauja fantazija, tai tikrai nereiškia, kad fotografas visuomet valdo situaciją. Tai, ypač veiklos pradžioje, tiesiog neįmanoma, nes kliento norai ir poreikiai negali būti pamiršti.
“Buvo laikas, kai teko daryti tai, ko pageidauja klientas, o ne tai, ką norėčiau daryti pati. Dėl prabangos išvengti tokių situacijų tenka dirbti ilgą laiką. Pasidarė kur kas lengviau, kai atsirado mano, kaip fotografės, stilius, braižas, kai atsiskleidžiau. Pavyzdžiui, jei man patinka vintažas, švelnumas, švelnios nuotaikos, gamta ir natūralūs dalykai, tai į mane kreipiasi tie, kuriems tai taip pat artima. O iš pradžių tenka susidurti su įvairiausiais žmonėmis ir tai – puiki ir daug ko išmokanti patirtis”, - tobulėjimo žingsnelius vardija Rūta.
Jos tolimesniuose planuose – ir dėmesys savo mėgstamiems projektams. Laikas, liekantis nuo didžiulę gyvenimo dalį užimančios vestuvių fotografijos, bus skirtas moterims. Ne toms, kurios žvelgia iš žurnalų viršelių, bet tiesiog bet kuriai ir kiekvienai.
“Turiu didžiulį norą fotografuoti moteris. Kai žinau, kad mergina savimi, tarkime, nepasitiki, įsivaizduoja, kad ji negraži, nesimpatiška ir negali savyje įžvelgti žavesio, pajuntu azartą. Nes aš matau! Ir galiu jai parodyti. Aš galiu jai pačiai ją parodyti iš kitos, gražiosios pusės. Nes tikrai kiekviena moteris gali gerai atrodyti”, - planuoja fotografijos galia besidžiaugianti profesionalė.
