Savo požiūrį J. Otero-Pailos pristatys tarptautinėje „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ konferencijoje „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“, kuri vyks Kaune rugsėjo 21–22 dienomis.
Būdamas menininkas, architektas ir paveldosaugos ekspertas, J. Otero-Pailos dirba šių laukų sankirtoje. Bendrą vardiklį jam padeda atrasti menas, leidžiantis ir giliai pamatyti objektus, ir tarsi pažvelgti į juos iš tolo.
„Savo kūryba nesiekiu interpretuoti realybės, nuleisti iš viršaus savo požiūrio. Aš tiesiog žiūriu ir stengiuosi kuo aiškiau pamatyti tai, kas jau yra“, – teigia menininkas, kurio kūriniai buvo pristatyti Venecijos bienalėje ir daugybėje galerijų visame pasaulyje.
Pasak jo, nors neretai manome apie kultūrą, kaip apie savo vidinę savybę, giliai mums priklausančią ir mus apibrėžiančią, iš tiesų ji egzistuoja ne mumyse, o mus supančioje aplinkoje. Kaune J. Otero-Pailos kalbės apie tai, kaip menas gali atverti naują požiūrį į tą Kauną, kurį paveldėjome iš anksčiau gyvenusių kartų. Jo teigimu, mums visiems, ne tik kauniečiams, praverstų specialus mokymosi mylėti ir vertinti savo miestą kursas.
– Konferencijoje „Modernizmas ateičiai“ pristatysite savo metodą, kuriame meną naudojate kaip paveldo išsaugojimo techniką. Gal galite papasakoti apie tai plačiau?
– Man menas yra vienas iš būdų rūpintis aplinka, aplink mus egzistuojančiu pasauliu. Kartu tai – ir pripažinimas, kad nuo to pasaulio priklausome, ne tik todėl, jog juo naudojamės, bet esame susisaistę su juo emociniais ir estetiniais ryšiais. Būtent menas padeda mums susisieti su pasauliu tokiais būdais, atveria begalę kūrybinių galimybių.
Savo kūryboje dirbu su tokiais objektais, kurie, iš pirmo žvilgsnio, ne visiems gali atrodyti vertingi arba – verti išsaugojimo. Menas leidžia atrasti grožį ir išlaikyti tokį paveldą, kuriuo, kitu atveju, galbūt būtume linkę atsikratyti. Dirbu su jau egzistuojančiais objektais ir tai visada yra ir techniškas, bet, tuo pačiu, ir estetinis aktas. Tame yra netikėtumo – savo kūryboje aš ne „nuleidžiu iš viršaus“ savo projekciją, požiūrį, o stengiuosi įsiklausyti į jau egzistuojantį pasaulį. Pradėdamas aš dar nežinau, kur link viskas pasisuks.
– Iš šalies atrodo, kad gana paprasta nuspręsti, ką verta išsaugoti, o kuo derėtų atsikratyti. Siena – vertinga, dulkės ant jos – ne. Pastatas – vertingas, tvora aplink jį – ne. Vis dėlto, jūsų darbai, pavyzdžiui, „Amerikos tvora“, kvestionuoja šią sampratą.
– Projektas „Amerikos tvora“ atsirado, kai Osle buvo parduotas buvęs JAV ambasados pastatas. Eero Saarineno 1959-aisiais sukurtas architektūros šedevras buvo paskelbtas Norvegijos nacionaliniu paveldu, prasidėjo jo išsaugojimo darbai. Techniniu požiūriu, tai – labai įdomus pastatas iš juodo betono blokų (tokią spalvą išgauti labai sudėtinga dėl specialaus betono mišinio). Žinoma, per eilę metų jis pasikeitė, ir vienas iš tokių pokyčių buvo tvora, juosianti visą pastato, esančio pačiame miesto centre, perimetrą.
Nors visi nekentė tos kariškai atrodančios tvoros, daugeliui jaunų norvegų ji buvo neatsiejama JAV ambasados įvaizdžio dalis. Panaikinti tą tvorą reiškė pakeisti ir pastato įvaizdį, atsisveikinti su praeitimi, judėti į ateitį. Tą tvorą mačiau kaip tam tikrą pereinamąjį objektą, esantį tarp dviejų kultūrinio gyvenimo būsenų. Mano supratimu, tokie objektai yra labai svarbūs, jie – naujos rūšies paveldas.
Visi tokių daiktų turime. Pavyzdžiui, tai gali būti senas švarkas, kurį dėvėjote būdamas paauglys. Šiandien juo vilkėdamas jokiu būdu nepasirodytumėte viešumoje, bet išmesti nekyla ranka. Tas švarkas – tai jūsų ankstesnysis „aš“, jis padėjo jums išgyventi, jį atsinešėte ir į ateitį. Kaip kultūra, ne taip dažnai sau leidžiame išlaikyti tokius objektus. Dažnai priimame sprendimus, kurie lemia, jog kai ką išsaugome, bet fonas, kuriame buvo tie saugomi objektai, išnyksta. Dėl to prarandame kontekstą, turime labai daug aiškinti – kas ir kaip buvo, ir kodėl.
Todėl aš nusprendžiau išsaugoti JAV ambasados tvorą, suteikdamas jai naują gyvenimą – ji tapo skulptūromis. Jos iš tiesų tą pastatą atgaivino, padarė jį įdomiu, įtraukiančiu objektu. Bet įdomiausia tai (ir tokie dalykai mano darbe atsitinka dažnai), kad, kai, priėmęs sprendimą tokiu būdu išsaugoti tvorą ėmiausi tyrimo, pasirodė, jog tvora perteikia visą to pastato esmę.
– Ką turite omenyje?
– Formaliai, tie pastatai, kuriuose veikia šalių ambasados, yra vadinami kanceliarijomis. Iš lotynų kalbos, cancellus reiškia tvoros virbus, atitvertą vietą; šiuolaikinėje ambasados funkcijoje – tai žinučių, kurios ateina ir išeina apsauga. Aš peržiūrėjau visus susitarimus, kurie buvo pasirašyti tarp Norvegijos ir JAV ambasados veikimo laikotarpiu – visas jas galima grubiai suskirstyti į tris kategorijas: susitarimai, susiję su šiaure, poliariniu regionu, su kosmosu, ir su duomenimis, virtualiu pasauliu bei tų duomenų tvarkymu. Šios temos ir tapo mano darbų pavadinimais.
Įdomu tai, kad nors šie susitarimai yra iš praeities, jie leidžia mums žvilgtelėti ir į ateitį. Ta įžvalga nėra pilnai suformuluota, tai – labiau procesas, nei rezultatas. Toks menas yra ne realybės, dabartinių laikų atvaizdavimas, jo galiojimas tarsi ištęstas laike, prasmė apima ne tik šiuolaikybę.
Plačiąja prasme, mano kūriniai yra architektūros fragmentai. Kaip architektui, man įdomūs net patys mažiausi architektūros fragmentai, pavyzdžiui, dulkės.
– „Dulkių etika“ – kita garsi jūsų instaliacija, kuria atskleidžiate mažai matomą istorinių objektų vertę. Kokiu būdu iškomunikuoti tą vertę plačiajai visuomenei? Kaip paversti mažai vertinamą objektą vertingu?
– Iš tiesų mane domina atvirkštinis procesas – siekiu ne ištransliuoti kažką aplinkai, bet klausytis visuomenės ir suprasti, kas yra tai, ką ji vertina. Menininko metodas yra visiškai skirtingas nuo to, kurį, galbūt, taikytų sociologas. Sociologas, pasiėmęs rašiklį ir popieriaus, susodintų žmones ir klausinėtų jų: kas jums patinka, kuo žavitės, kas nepatinka. Tačiau mes juk žinome, kad žmonėms kartais sunku išreikšti žodžiais tai, ką jie galvoja. Žinome, kad kartais jie meluoja, kartais sako tai, ko iš jų tikisi apklausėjas. Sociologas stengtųsi apeiti šiuos trūkumus, bandydamas apklausti vis daugiau žmonių ir tokiu būdu rasti tiesą.
Mano požiūris – estetinis, aš stengiuosi pamatyti, ką žmonės vertina. Galvoju taip: jei objektas vis dar egzistuoja, matyt, tam yra priežastis, jis yra tiems, kas jį stengiasi išsaugoti, vertingas. Pavyzdžiui, kalbant apie Kauno modernizmą, galima paminėti „Dainos“ kino teatro pastatą. Jo fasadas – apdulkėjęs, dalis angų užmūryta silikatinėmis plytomis. Pastatas akivaizdžiai nenaudojamas, bent jau pagal savo pirminę paskirtį, bet vis dar stovi. Klausiu savęs, kodėl? Kaip buvo priimtas sprendimas saugoti tą fasadą kartu su jo dulkėmis?
Dažnai prisirišame prie daiktų ne dėl to, kas ar kokie jie yra, bet dėl to, ką jie mums primena. Jie tarsi perkelia mus į kitą realybę, sukelia emocijas. Tai puikiai žino žmonės, kurie jums stengiasi parduoti drabužius ir aksesuarus. Menas suteikia tą kritinę distanciją, padeda mums įvertinti savo santykį su aplinka tarsi iš šalies, bet kartu ir labai giliai.
– Jūs sakote: jei kažkas išliko, tai, matyt, yra vertinga, bet, pavyzdžiui, pro savo langą matau sovietmečiu pastatytus daugiabučius. Man atrodo, kad jie stovi, nes nėra kitos išeities, bet nėra saugotini objektai. Kaip atrenkama, ką verta saugoti?
– Pirmiausia, paveldosauga, tai – procesas. Kai kalbame apie paveldą, reikėtų prisiminti, kad tai – objektai, kuriais dalijamasi, o dalintis yra sudėtinga. Esame visi tai patyrę – šeimos, kaimyniškuose santykiuose. Ką daryti su savo senu švarku galite nuspręsti patys, bet kai turi seną stalą ar namą, ar kitą objektą, dėl kurio turi priimti bendrą sprendimą, nes jis visiems svarbus, procesas komplikuojasi.
Meno kūrinius saugo muziejai – jie tam turi būdus, finansinius ir žmogiškuosius išteklius. Visgi, meno kūriniai yra aprėpiamo dydžio, o ką daryti su architektūra? Tam turime institucijas, savivaldybes, komisijas. Tai reiškia, kad turime kartu nuspręsti, ką saugosime, o ko – ne. Kartu priimami sprendimai reiškia politikos formavimą. Įstatymai priimami, jų laikomasi, o vėliau jie netenka prasmės. Neretai yra taip, kad įstatymai prasilenkia su realybe, todėl juos nuolatos turi pergalvoti, performuluoti.
Man šis procesas nepaprastai įdomus – diskutuoti, atrasti, spręsti, kas yra saugotina, kas jau yra menas, o kas – ne. Ne viskam sukurti įstatymai. Pavyzdžiui, nėra numatyta, kaip reikėtų saugoti fasadų dulkes, nors jos gali labai daug papasakoti apie mūsų aplinką, apie klimatą, apie „degančius“, net ir tiesiogine prasme, mūsų visuomenės klausimus. Menas gali tapti įrankiu, kuris skatina diskusiją apie tai, kas svarbu mūsų esamojoje aplinkoje, eksperimentuoti su ja. Tam nebūtinai reikia iš viršaus nuleistų įstatymų ir autoritetų.
Kai klausiate, kodėl verta saugoti, kai kuriuos dalykus, man tai skamba kaip imperatyvas, kaip politinė pozicija. Vertinu dialogą, ir, man rodos, kad kultūros, meno paveldas yra svarbus mūsų gyvenimams dėl to, kad suteikia erdvės kalbėtis apie egzistencinius, sudėtingus klausimus.
– Su Kauno modernizmu, kaip supratau, esate pažįstamas. Kuo jis įdomus, kaip atrodo pasaulio kontekste?
– Kaunas yra nepaprastai turtingas tarpukario modernizmo paveldu, ne tik dėl to, kad jis atitinka tuometines pasaulio tendencijas, bet ir dėl to, kad viskas įvyko per tokį trumpą laikotarpį. Žiūrėdami į Kauną matome miestą, kuris užgimė akimirksniu. Stebina tuometinės Lietuvos vyriausybės gebėjimas sugeneruoti pajamas statybinėms medžiagoms ir statybos mastams. Daugelis tų pastatų yra betoniniai, o tuo metu tai reiškė naujas technologijas, naujas išraiškos galimybes. Toje architektūroje daug optimizmo. Koks stebuklas turėti visą miestą, kuriame gali patirti to magiško laikotarpio estetiką! Ir tuo pačiu, tai – funkcionuojantis miestas, gyvenantis savo gyvenimą. Prisiminkite, kad tai buvo labai eksperimentiniai pastatai. Jų architektūra byloja apie atvirumą, kultūros tarptautiškumą.
Mano požiūrio formavimui didelę įtaką padarė psichoanalitikas Donaldas Winnicottas, iš jo perėmiau ir pereinamųjų objektų (angl. transitional objects) sampratą. Ypač man rodosi svarbi D. Winnicotto esė apie kultūrinio patyrimo lokaciją, ją turėtų perskaityti kiekvienas paveldosaugininkas. Jis klausia: kur saugoma mūsų kultūrinė patirtis, kur ji gyvena? Širdyje? Rankose? Kūne? Per šiuos klausimus suvokiame, kad kultūrinė patirtis saugoma ne mūsų viduje, o išorėje – meno objektuose, pastatuose, miestuose. Reflektuodamas kultūrinio paveldo lokaciją, psichoanalitikas parodo, kad išorinis pasaulis mums būtinas tam, jog geriau susivoktume, kas esame patys. Nors neretai manome apie kultūrą, kaip apie savo vidinę savybę, giliai mums priklausančią ir mus apibrėžiančią, ji egzistuoja už mūsų ribų. Su savimi nešiojamės tas vietas ir savo patyrimus jose, elgiamės su jomis taip, lyg jos būtų mūsų pratęsimas.
Būtent į tai turėtų įsiklausyti politikai. Kartais miesto valdžiai nusprendus „modernizuoti“ tam tikrą vietą, ne pajudama į įsivaizduojamą ateitį, o sunaikinama kultūra.
– Iš tiesų, Kauno modernistiniuose pastatuose gyvenimas tęsiasi – veikia universitetai, bankas, filharmonija... Ant jų prie įėjimo kabo lentelės, žyminčios, kad tai yra paveldas. Kokią įtaką tai turi ten dirbantiems žmonėms? Į ką mums derėtų ypač atkreipti dėmesį?
– Kai mes gimstam, pasaulis jau egzistuoja. Gimstam jau būdami tam tikros kultūros, tam tikros kalbos dalimi. Gimę toje aplinką mokomės joje gyventi, išnaudoti ją kaip tik galėdami geriau. Jūs tų modernistinių pastatų neišradote, bet šiandien galite juose gyventi, dirbti. Menas gali padėti šią patirtį praturtinti. Kaip pavyzdį galima paimti literatūrą (beje, joje tuo pačiu laikotarpiu – apie 1920-uosius – taip pat buvo daug eksperimentavimo). Pabandykite parašyti eilėraštį be „p“ raidės, ir duokite jį skaitytojams. Ilgainiui jie pastebės, kad tos raidės trūksta, ir tada ji taps svarbiausia!
Panašiai ir su modernizmo paveldu – jis padeda įsisąmoninti realybę. Pavyzdžiui, banko pastate veikia universitetas. Tikriausiai ten išlikusi saugykla? Kas šiuo metu įsikūręs banko direktoriaus kabinete? Man visada įdomu galvoti apie tokius dalykus.
Gimstame nieko nežinodami, bet, laimei, turime švietimo sistemą, kuri palaipsniui mums paaiškina pasaulį, kuriame gyvename. Taip pamažu išmokstame pažinti ir vertinti tai, su kuo susiduriame.
Deja, šiandien tai padaryti tampa vis sunkiau. Žmonės neturi laiko saviugdai. Jie mano, kad kultūra yra kažkur toli, nesusijusi su jų kasdienybe. Universitetuose studentus mokome literatūros ir meno istorijos, bet retas kuris turi paskaitą apie tai, kaip mylėti ir vertinti savo miestą. Privalome tai daryti – išmokyti žmones vertinti egzistuojančią architektūrinę aplinką, tik tada jie išmoks ją prasmingai panaudoti spręsdami šiandienos iššūkius.
Modernizmo pastatai – labai eksperimentiniai pastatai. Gal galime eksperimentuoti toliau? Kaip juos pritaikyti klimato kaitos, socialinės nelygybės ir kitoms problemoms spręsti? Čia padeda menininko požiūris – skirti laiko atidžiai stebėti aplinką ir atrasti grožį kasdieniuose dalykuose. Ir dalintis tuo su aplinkiniais – čia matau ir savo vaidmenį.
– Ačiū už pokalbį.
Konferencija „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ vyks Kaune rugsėjo 21–22 dienomis. Daugiau informacijos apie renginį galima rasti čia.
