Savo patirtį, kuriant šiuolaikinio cirko pasirodymus „Vizijos“ ir „Radijo angelai“, R. Magro ir cirko menininkas Džiugas Kunsmanas pristatys „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamame kultūros forume. Akademikus, kultūros lauko profesionalus, politikus įtraukiančiame renginyje bus diskutuojama apie tai, kas išliks po to, kai penkerius metus trukęs kultūros sostinės projektas Kaune baigsis.
„Aš niekada nejaučiau, kad mano darbas yra toks vertingas. Iki šiol, buvau pratęs į save žiūrėti kaip į atlikėją, bet dabar matau, kad didžiulė mano darbo dalis yra skirta kitiems. Kai matau, kaip keičiasi žmonės, kaip jie dalyvauja... Atrodo, maži dalykai, bet man jie labai stiprūs“, – sako D. Kunsmanas, Italijos cirko mokyklos „Flic“ absolventas vienas iš šiuolaikinio cirko centro „Cirko sapiens“ įkūrėjų ir mokytojų.
Roberto ir Džiugo kartu su tarptautine trupe ir vietos bendruomenėmis kurti spektakliai „Radijo angelai“ ir „Vizijos“ – tai besitęsiantys projektai, kurie įprastas Kauno rajono vietoves, tokias kaip Linksmakalnis, Bubiai, Mastaičiai ar Neveronys transformavo į magiškas vietas. Abu menininkai liudija – šiandien jose nutinka stebuklų.
Kaip Linksmakalnyje padaugėjo angelų
„Kai mes sužinojome, kad kursime spektaklį Linksmakalnyje, tikėjomės miestelio, kuriame bus kažkokių tai linksmųjų kalnų. Pasirodė, kad ten nėra nei linksmųjų, nei apskritai jokių kalnų“, – juokauja R. Magro, prisimindamas pirmąjį įspūdį atvykus į nedidelį miestelį Kauno rajone.
Šiandien, pasak italo cirko režisieriaus, Linksmakalnyje pasitinka visai kitokia atmosfera nei prieš ketverius metus, kai viskas prasidėjo. Buvęs mažas angelų muziejus plečiasi ir auga, dalis jaunimo dalyvauja cirko mokyklos „Cisko sapiens“ užsiėmimuose, miestelį puošia gatvės menas. Tačiau svarbiausia yra pasikeitusi Linksmakalnio gyventojų nuotaika.
„Kai mes pasirodome, paaugliai, vaikai, kad ir ką tuo metu darytų, viską meta ir bėga pas mus – apkabinti, pasipasakoti, kaip jiems sekasi. Užaugę tie žmonės bus seniūnai, verslų savininkai, mokyklos direktoriai – mes jau padarėme pokytį jų sąmonėse ir tai yra akivaizdu“, – mano R. Magro.
R. Magro ir D. Kunsmaną džiugino vietos bendruomenės geranoriškumas, aktyvus įsitraukimas į meninę veiklą – menininkai dalijasi istorijomis, kaip žmonės per lietų valė mišką, kuriame vyks pasirodymas, kaip, metę savo darbus, įgyvendino menininkų kūrybinius sumanymus.
„Vienai mano idėjai įgyvendinti Linksmakalnyje reikėjo į medžius reikėjo įkelti virvę akrobatei. Vos užsiminiau apie tai seniūnui, jis atsistojo iš savo darbo vietos, ir vis dar su švarku paėmęs pjūklą įlipo į medį nupjauti šakų“, – prisimena D. Kunsmanas.
Tarptautinė cirko artistų trupė Kauno rajone sukūrė du spektaklius – „Radijo angelai“ ir „Vizijos“. Abu spektakliai yra tęstiniai – „Radijo angelai“ Linksmakalnyje šį rudenį vyks jau ketvirtąjį kartą, o „Vizijos“, pernai rodytos Mastaičių, Neveronių ir Batniavos miškuose, birželį pakvies į Bubius. Po to spektaklis išvyks į festivalius Italijoje – dalyvaus Brokantės šiuolaikinio cirko ir „Mittelfest 2022“ scenos menų festivalyje Cividale del Friuli mieste. Pasak menininkų, šios gastrolės – taip pat vienas iš būdų Kauno kultūros sostinės patirtimi dalytis su kitais Europos miestais.
Kaip Pakaunės miškai tapo magiškomis vietomis
Nors abu pasirodymai (menininkų trupė kūrė tris, tačiau trečiasis projektas dėl pandemijos nebuvo įgyvendintas) įtraukia ir cirko artistų trupę, ir vietos gyventojus, jų koncepcijos skirtingos. „Radijo angeluose“ scenarijus gimė iš vietos gyventojų istorijų, o pasirodyme jie atlieka pagrindinį vaidmenį; tuo tarpu, „Vizijos“ sukurtos remiantis Vytauto Mačernio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba, o scenoje vaidina profesionalūs menininkai iš Lietuvos, Airijos, Šveicarijos. Vietos gyventojai rūpinasi vietove, išvalo mišką, pasirūpina tam tikrais scenografijos elementais, pasitinka menininkus ir žiūrovus.
„Šie projektai prasidėjo nuo skirtingų klausimų. Jei Linksmakalnyje klausėme: kaip galime sukurti bendruomenę, kuri atliktų pagrindinį vaidmenį meno veiksme, tai į Pakaunės miškus norėjome įnešti gyvybės,“ – sako R. Magro.
Praėjusiaisiais metais „Vizijos“ sutraukė gausų žiūrovų būrį. D. Kunsmanas, prisimindamas pasirodymus, juokauja niekada netikėjęs, jog naktį į mišką galima prikviesti tiek daug žmonių. Pats kaunietis, jis prisipažįsta niekada nebuvęs miškuose, kuriuose teko vaidinti, o dabar su jais turi kitokį – asmenišką santykį.
„Miškas šalia Mastaičių buvo žinomas kaip partizano Juozo Lukšos-Daumanto žūties vieta, ten yra ir jam skirtas paminklas. Nuo praėjusiųjų metų, girdėjau, žmonės, kalbėdami apie tą mišką, sako: čia vyko cirko spektaklis“, – sako R. Magro, prisimindamas, jog Bubių gyventojai prašo palikti scenografiją visai vasarai, nes vaikams patinka joje žaisti.
Pasak italo menininko, cirko artistų darbas Kauno rajono seniūnijose yra puiki iliustracija kultūros decentralizacijos idėjos, kuria grįsta visa Kauno Europos kultūros sostinės programa: „Linksmakalnis, Bubiai, Mastaičiai, Neveronys – tai jau ne tik pavadinimai, o vietos, kuriose vyksta šis tas magiško, vietos, apie kurias kalbama.“
Kaip varlė pavirto princu, o šis – cirko artistu
Paklausti, kaip gimė pasirodymai rodyti Kauno rajono seniūnijose, menininkai pabrėžia bendradarbiavimą – tiek su vietos gyventojais, tiek tarpusavyje.
„Jei „Radijo angelų“ atveju, scenarijų rašiau pagal vietos gyventojų pasakojimus, „Vizijas“ kūriau, galvodamas apie pagrindinį veikėją. Šiuo atžvilgiu, esu panašus į visus tuos režisierius, kurie turi savo mėgiamą aktorių – scenarijų rašau, galvodamas apie Džiugą. Žinoma, kai jau turiu idėją, mes ją aptariame, kaip galima būtų įgyvendinti mano sumanymus“, – teigia R. Magro.
Pasak Roberto, Džiugas yra tikras šiuolaikinis tarpdisciplininis menininkas – tai universalus artistas, kuris gali šokti, vaidinti, vystyti savo akrobatinį žodyną. Toks menininkas, pasak R. Magro, gali lengvai persijungti iš vienos kalbos į kitą ir nuo scenos „siųsti žiūrovams daugiaprasmius laiškus“.
Kūrybinis R. Magro ir D. Kunmano bendradarbiavimas prasidėjo nuo... varlės. Ką tik baigęs aktorinio meistriškumo studijas, Džiugas 2016-aisiais atėjo į Roberto vedamą seminarą.
„Neturėjau pinigų, tad negalėjau dalyvauti visame seminare. Pavyko įsiprašyti į jo pabaigą“, – prisimena D. Kunsmanas.
„Paprastai nepriimu jokių studentų, kurie jungiasi tik į pabaigą, bet kažkodėl tą kartą padariau išimtį, – tęsia R. Magro. – Buvome jau išsidalinę vaidmenis baigiamajam spektakliui, tad turėjau sugalvoti, ką jam vaidinti. Sakau: gerai, būk varlė, kuri tampa princu. Kai pamačiau, kaip jis vaidina pagalvojau sau – vau, tas vyrukas kažką turi.“
To susitikimo metu D. Kunsmanas užsiminė, kad nori tapti cirko menininku ir, Roberto rekomenduotas, įstojo ir baigė „Flic“ cirko mokyklą Italijoje. Daug svarbių žingsnių buvo žengta po šio pirmojo – vienas iš jų yra kartu su kitais šiuolaikinio Lietuvos cirko menininkais įkurta vienintelė Lietuvoje cirko mokykla. Būti cirko menininku Džiugui reiškia būti savarankišku kūrėju – skirtingai nei aktorius, jis yra mažiau priklausomas nuo režisieriaus, turi daugiau laisvės įgyvendinti savo idėjas.
„Dažniau režisuoju save, nei kitus“, – šypsosi D. Kunsmanas.
Jis įsitikinęs, jog pasirodymuose svarbūs visi aktoriai, ir vietos gyventojai – ypač Linksmakalnyje, kur „Radijo angelų“ scenarijus keitėsi, priklausomai nuo to, kas dalyvavo (dėl pandemijos pradžioje nebuvo galima įtraukti vyresnių gyventojų), kokie menininkai jungėsi į projektą (jame dalyvavo ne tik cirko artistai, bet ir skulptorė, video meninkai, kitų sričių specialistai).
Kaip menininkai mokėsi iš gyventojų
„Esu įgyvendinęs ne vieną projektą bendruomenėse. Paprastai, kai pasakai: man reikės penkių žmonių, kurie dainuotų, atsiranda, geriausiu atveju, du-trys. Čia atvirkščiai – ateina dešimt-dvylika žmonių. Įrašiau daugybę vaizdo filmų: kaip mes kartu valgome, kaip leidžiame laiką. Nuostabu stebėti tuos žmones, įsitraukusius į jiems naują veiklą – kūrybą – ir visiškai pasitikinčius tuo, kas vyksta,“ – pasakoja R. Magro.
Jis teigia, jog dirbdamas su Kauno rajono gyventojais, jis pirmą kartą susidūrė su tokiais jautriais ir atvirais menui žmonėmis, pasirengusiais įgyvendinti bet kokį prašymą – nuo miško valymo iki vaidinimo ir maisto ruošimo.
„Ir svarbiausia – jie darė viską kaip tik galėdami geriau, geriausiai kaip tik moka. Mes, menininkai, turime ko pasimokyti: mes nuolat skundžiamės – tai mums scena negera, tai mums kažko trūksta...“ – sako R. Magro.
Pasak jo, vienas iš dalykų, kuris turėtų išlikti kultūros sostinės projektui pasibaigus, yra mąstymo pokytis – atsirado naujas, šviežias jaunatviškas požiūris į tarpusavio santykius, prasidėjęs nuo jaunimo ir savotiška įstrižaine persikeliantis į kitas amžiaus grupes. Pasirodė, kad galima suburti skirtingus, įvairaus amžiaus žmones judėti kartu bendram tikslui.
R. Magro skeptiškai žiūri į didelių kultūros ar sporto renginių materialinį palikimą – neretai specialiai sukurta infrastruktūra turi papildomų ekonominių kaštų be didelės apčiuopiamos naudos. Visgi, menininkai tiki, jog užgimęs kūrybingumas, mąstymo pokytis, kurį jie liudija savo patirtimi – išliks.
„Man buvo didelis žingsnis pradėti dirbti su vietos bendruomenėmis ir žinau, kad tikrai tęsiu tuos darbus, net ir Europos kultūros sostinės metams pasibaigus. Kai matau, kokius pokyčius neša mano darbas, jis man tampa labai vertingas“, – teigia D. Kunsmanas.
Cirko menininkų Roberto Magro ir Džiugo Kunsmano pasakojimą „Iš anglies į auksą: kaip du tarpdisciplininiai meno pasirodymai teritorijas pavertė scena, o jų gyventojus – aktoriais“, kuriame jie dalinsis „Radijo angelų“ ir „Vizijų“ kūrimo patirtimi, bus galima išgirsti Europos kultūros sostinės forumo metu gegužės 18–20 dienomis.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
