Žydų getas
Su E. Pietaryte susitinkame prie Kauno geto vartų ir iškart išgirstame, kad ekskursija bus ne istorinė, o patyriminė. Eglė yra vietinė gyventoja, dirbanti rinkodaros specialiste ir svečius po mikrorajoną vedžiojanti laisvalaikiu. Pašnekovė prasitarė po Vilijampolę kol kas vaikščiojusi tik su užsienio svečiais, lietuviai iki šiol dar nesikreipė.
Vilijampolėje žydai gyvena nuo XVII a., tiesa, kaip svarstė konsjeržė Eglė, šiuo metu jų čia nedaug belikę. Kauno getas Vilijampolėje veikė 1941 m. liepą-1944 m. liepą. Čia buvo uždaryta apie 40 tūkst. žydų. Vienam žmogui buvo skirta ne daugiau kaip 3 kv. m gyvenamoji erdvė, o geto teritoriją žymėjo spygliuotos vielos tvora.
Nors nuo geto uždarymo praėjo jau beveik 78 metai, Vilijampolėje dar liko vietų, kurios nepasikeitė. „Tas specifinis namų kvapas, senieji medinukai, šunys persisvėrę per tvoras loja… O tik 100 metrų nuo miesto centro!”, – stebėjosi E. Pietarytė, vedžiojama po Radvilų Dvaro ir kitas aplinkines gatveles, nedaug nutolusias nuo Kauno geto vartų.
Keliaujame link Sąjungos aikštės. Kultūros konsjeržė pasakoja, kad anksčiau netoli buvo kapinės, o sovietmečiu iškėlus kapus buvo pastatyti daugiabučiai. „Pasakojama, kad sovietmečiu vaikai gatvėje žaisdavo su rastais kaulais…“, – pridūrė E. Pietarytė.
Iš Sąjungos aikštės einame į Panerių gatvę, kurioje 1941-1944 m. buvo medinis pėsčiųjų tiltas, jungęs Didįjį ir Mažąjį Kauno getus. Dabar čia stovi atminimo lenta.
„Bulvių maišų“ vaikai
Toliau judame į Kalnų gatvę, joje įrengtos Žydų kapinės, o čia pat – pastatas, kur gydytojas Lašas priglausdavo žydų vaikus. Jie iš geto čia būdavo atgabenami bulvių maišuose.
„Man jautriausia istorija apie išgelbėtus mažuosius, vadinamuosius „bulvių maišų“ vaikus. Žmonės savo vaikus dėdavo į bulvių maišus ir veždavo į Lašo vaikų namus. Vaikai buvo išgelbėti, įvaikinti, išvežti į pasaulį. Jų dar yra gyvų“, – sakė Eglė.
Galiausiai atsiduriame Jurbarko gatvėje, čia anksčiau veikė žydų krautuvėlės, senieji nameliai tebestovi.
„Jurbarko gatvė labai autentiška. Čia veikė žydų krautuvėlės. Namukus dar prižiūri, padažo, languose žydi gėlės. Beje, ypač daug orchidėjų“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.
Kultūros konsjeržė Eglė veda 1-3 val. trukmės ekskursijas po Vilijampolę. Turint laiko ji siūlo nukeliauti į geto pabaigą – Demokratų gatvę, o jei liko jėgų – ir į patį IX fortą.
Ruošia dar
Projekto „Kaunas2022“ savanorystės ir svetingumo programos kuratorė Marija Pulokaitė informavo, kad šiuo metu Kaune yra 21 kultūros konsjeržas, planuojami dar vieni mokymai, tad jų skaičius daugės. Nuo sausio mėnesio kultūros konsjeržų paslaugomis pasinaudojo apie 200 žmonių: ne tik lietuviai, bet ir svečiai iš Graikijos, Ispanijos, Vengrijos, Danijos. Tikimasi, kad lankytojų pikas bus vasarą.
Kultūros konsjeržai vedžioja skirtingais maršrutais: supažindina su gatvės menu, slapčiausiomis tik kauniečiams žinomomis vietomis, aprodo Žaliakalnį, Kauno fortus, V. Putvinskio gatvės modernizmą ir pan.
Tiesa, tai nėra profesionalūs gidai, tad koncentruojamasi į mažas svečių grupes arba pavienius žmones, o pasakojimai nėra perpildyti skaičiais ir datomis. Esmė – miesto svečiams (bei patiems kauniečiams) aprodyti Kauną.
„Geriausiai miestą atskleidžia vietiniai. Jie puikiausiai žino kuo Kaunas ypatingas, įspūdingas. Svečiai įsitikins, kad Kaunas nėra tik Laisvės alėja“, – teigė M. Pulokaitė.
Šiame puslapyje reikia išsirinkti norimą temą, parašyti atsakingam kultūros konsjeržui, rezervuoti datą ir laukti patvirtinimo. Paslauga nemokama.
Projektą „Svarbiausi Kauno kultūros ir istorijos akcentai 2022-aisiais metais“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
