Praėjusį pavasarį kultūros specialistė viena pirmųjų ėmė garsiai kalbėti apie pandemijos įtaką scenos menams ir ieškoti adekvačių sprendimų. 2020-ųjų pabaigoje LRT apdpvanojimuose Metų asmenybe išrinkta profesionalė nestokoja gaivaus požiūrio į gyvenimą ir neslepia, kad festivaliai dažniausiai nesibaigia išsiskirsčius žiūrovams – o tai ir motyvuoja augti ir tobulėti. Ant Kauno paveikslų galerijos laiptų, prie mėgiamos kavinės „Kultūra“ prisėdusi G. Masteikaitė pasakoja apie
vieną drąsiausių savo idėjų – didįjį „Kaunas 2022“ programos renginį, tarptautinį scenos menų festivalį „ConTempo“. Jis į Kauną ir Kauno rajoną rugpjūtį sugrįš trečiąkart, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

Kas padiktavo tokio renginio, kaip „ConTempo“, poreikį?

Kai su komanda ruošėme paraišką Kaunui tapti Europos kultūros sostine, mąstėme, kokių renginių mieste nėra ir kokią nišą reikėtų užimti su naujomis iniciatyvomis. Tuomet labai aiškiai pasimatė, kad Kaune ir Kauno rajone trūksta scenos meno įvairovės. Tokios, kuri yra tarpdisciplininė, kuri pristatoma netradicinėse erdvėse. Festivalio, kuris galėtų naudoti miestą kaip sceną, išeiti iš mums įprastų teatrinių aikštelių, black boxų, žanro ikonų. Suvokėme, kad būtent šiuolaikiniai scenos menai, į kurių telpa viskas, kas įsivaizduojama ar neįsivaizduojama, galėtų būti varomoji jėga Kauno miestui, paskatinimas susipažinti su europietiška kultūra. Ne tik žiūrovams, bet ir pačiam miestui. Idėja siekėme keisti Kauno miesto kultūrinį gyvenimą, organizacijų, kurios jau egzistuoja, pobūdį ir kartu skatinti jaunuosius menininkus išbandyti naujas formas. Tuo pačiu norime kviesti menininkus grįžti į miestą ar pasilikti jame ir kurti.

Nuoširdžiai tikiu, kad šis festivalis, globojamas Kauno miesto ir rajono bendruomenių, po 2022 m. toliau, augs, vystysis, pamažu keisdamas miesto kultūrinį veidą, įtraukdamas vis platesnę auditoriją ir taps stipria miesto identiteto dalimi. „ConTempo“. turi visas galimybes netolimoje ateityje priartėti prie tokio lygio Europoje vykstančių festivalių kaip „Sibiu“ tarptautinis teatro festivalis (Rumunija), „Deltebre Danse“ festivalis (Ispanija) ar tarptautinis teatro festivalis „Boulevard“ (Nyderlandai).

Jau minėjote, kad „ConTempo“ išeina už tradicinių salių ribų – ar tai dėl to, kad salių trūksta, ar tam, kad išplėstų auditorijas? Ar visgi abu variantai?

Šis festivalis skirtas provokuoti auditoriją ir kelią klausimą – ar mieste užtenka vietos skirtingo mąstymo žmonėms? Ar mieste užtenka vietos jauniesiems menininkams? Ar mieste turime pakankamai palaikymo netradicinėms formoms? Kaune vystosi šiuolaikinio cirko bendruomenė – iš pačių menininkų iniciatyvos ir kelių žmonių, kurie nori šią sritį auginti. Mes turime nedidelę besiformuojančią šiuolaikinio šokio bendruomenę, kuri auga šalia jau ilgus metus egzistuojančio Kauno šokio teatro „Aura“. Tikiu, kad miestas yra turtingesnis tuo, kuo daugiau yra alternatyvų, kuo daugiau visko žiūrovas gali palyginti. reikia alternatyvaus teatro, šiuolaikiško teatro, ne to, kurį pratę esame matyti. Yra scenos menų ir tų pačių formatų, kurie tarpdisciplininiai, tarp sritiniai kartais.

Labai dažnai „ConTempo“ pristato tokius projektus, kurių tu negali įdėti nei į vieną lentyną – jie nei šokis, nei cirkas, nei teatras, bet kažkas kartu. Ir, man atrodo, tokie formatai ir sako, tai, kad gal miestui reikia naujų, nepriklausomų erdvių, kuriose tokie nauji formatai užgimtų. Dabar jauniesiems menininkams tiesiog nėra kur dėtis.

„ConTempo“ kelia labai daug klausimų ir kartu sako: „Mes naudojam miestą kaip sceną dėl to, kad mes nelabai turim kur rodyti tuos darbus“, bet, iš kitos pusės, man atrodo labai svarbus ir kitas aspektas. Festivalis turi užduotį išeiti iš miesto centro, išnešti kultūrą į periferija, išeiti ir rodyti kokybiškus darbus netradicinėse vietose, Kauno rajone, kur nėra teatrų ir žmonės neturi jokios galimybės į juos nuvažiuoti, arba jie tiesiog neturi įgūdžių tai daryti. Galbūt ta pirma pažintis vaikams gali nutikti jų kieme arba parke ar pievoje šalia.

Kokius didžiausius atradimus „ConTempo“ padarė Kauno rajone? Kaip bendruomenės, nutolusios nuo elitinės kultūros, pasitiko šiuolaikinius scenos menus?

Mane labai nustebino žmonių atvirumas. Žmonės yra labai smalsūs. Visada esu iš tų, kurie linkę besąlygiškai pasitikėti publika. Manau, kad jeigu tu ja pasitiki, tai jie pasitiki ir kūrėjais. Pirmaisiais metais festivalį atidarėme Šančiuose, pievoje prie Nemuno, su labai šiuolaikišku darbu, be proto šiuolaikišku. Man atrodo, mus priėmė geriau, nei kad būtume spektaklį rodę miesto centre, kur, kaip žinia, renkasi publika, jau kažką mačiusi.

Darbai, kurie pristatomi tiek Kauno rajone, tiek skirtinguose miesto mikrorajonuose, sulaukia didesnio susidomėjimo, atviresnės publikos. Menininkai turi unikalią galimybę atrasti žiūrovą, kuris yra alkanas, labai nustebęs, nori paklausti klausimo. Man labai smagu, kad skirtingų Kauno rajono miestelių bendruomenės kovoja dėl to, pas ką šiais metais atvažiuos „ConTempo“ festivalis. Tai reiškia, kad mes užčiuopėm naujų dalykų poreikį, formatas pasiteisino.

Ar nesudėtinga įvesti naują projektą į jau, rodosi, susiformavusį, nors, žinoma, visuomet augantį ir mutuojantį kultūros tinklą?

Labai geras klausimas! Man atrodo, toks festivalis nebūtų prasidėjęs, ar bent jau taip stipriai
jei ne „Kaunas 2022“ suteikta galimybė. Mes turime rimtos komandos palaikymą – ir emocinį, irfinansinį. Todėl tai nebuvo pats sudėtingiausias startas, kokį esu turėjusi su kitais savo inicijuotais ar kuruotais kultūriniais projektais. Bet problemų, aišku, yra kiekviename žingsnyje.

Tarkime, atrodo, kad vietų yra labai daug, bet iš tikrųjų… taip nėra. Kartais sunku motyvuoti vietinius partnerius, nebūtinai visos kultūros organizacijos labai trokšta bendradarbiauti arba įsivaizduoja tą bendradarbiavimą kitaip nei mes. Manau, sunkiausia, kalbant ne tik apie Kauną, bet ir Lietuvą, kad didžiajai daliai menininkų, kurie įpratę dirbti teatruose, labai sudėtinga išeiti iš komforto zonos ir ateiti į tokį festivalį, prisitaikyti prie jo žaidimo taisyklių.

Juk negali teatro spektaklio išnešti, perkelti į lauko erdvę. Jį reikia adaptuoti, ir tas supratimas, kaip reikia prisijaukinti viešąją erdvę yra labai skirtingas. Dėl to šiame festivalyje yra labai svarbi tarptautinė programa, kur menininkai puikiausiai valdo žaidimą su viešąja erdve. Jie, žino kaip prisitaikyti, jie žino kaip tai padaryti greitai ir deja, bet regis, kartais yra lengviau dirbti su užsieniečiais, negu su Lietuvos menininkais. Nenoriu mūsų menininkų nuvertinti, bet manau, kad mes neturim tradicijos kurti atviroms ir netradicinėms erdvėms. Bet „ConTempo“ gali tai pakeisti.

Kokia nuotaiką išsiveža užsieniečiai iš Kauno?

Taip, festivalis tikrai yra vienas iš įrankių pristatyti miestą pasauliui. Žmonės atvažiuoja dirbti, tu susiduri su užkulisiniais dalykais, pamatai žmones iš įvairiausių pusių, ir tai atveria visai kitas pažinimo galimybes. Menininkams tai yra neatrastas miestas, žmonės nežino apie Kauną labai daug. Dažniausiai jie girdėję apie Vilnių, kaip apie sostinę, bet iš mūsų žmonės išsiveža labai šiltus jausmus, juos nuoširdžiai stebina publikos gausa ir žiūrovo sugebėjimas nustebti.

Reikia suprasti, kad didžioji dalis mus lankančių menininkų įpratę prie festivalių, kurie vyksta labai daug metų ir jie turi savo publiką, kuri jau yra labai daug mačiusi, ir tokią publiką nustebinti yra pakankamai sudėtinga. O čia žmonės to, ką mes rodom festivalio programoje, nėra matę, arba matę labai labai nedaug, tad nuostaba ir nuoširdus palaikymas yra labai dideli dalykai.

„Kaunas 2022“ programos dalies – festivalio „ConTempo“ vadovė Gintarė Masteikaitė tiki, jaučia ir prisideda prie to, kad miestas išaugo. Išaugo iš kompleksų ir baimių, turi ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Jau 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Šiuolaikiniams scenos menams – pakeliui. O jums?