Į Kauną atvedė atsitiktinumas
A. Barry atvira – prieš kelerius metus apie Kauną ji nežinojo visiškai nieko, kol neišgirdo apie jį renginyje Vengrijoje kalbant vieną iš programos „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ koordinatorių. „Klausiausi ir savęs klausiau: kaip aš anksčiau negirdėjau apie šį nuostabų miestą? Kaip norėčiau jį aplankyti!“, – prisiminimais dalinasi ji.
Vėliau, po konferencijos vykstant į oro uostą, taksi jai atsitiktinai teko dalintis su ta pačia kuratore – Vilte (Vilte Migonyte Petruliene – red. pastaba), kuri prisipažino susižavėjusi Aideen pristatytu pranešimu – po kelių savaičių iš jos atėjo kvietimas atvykti į Lietuvą ir pakartoti jį Kaune.
„Aš atvykau ir buvau tiesiog pritrenkta, koks tai gražus miestas: išgyvenęs nacių, sovietų okupacijas, ir vis dar toks nesugadintas – neįtikėtina. Per dvejus metus jie mane kelis kartus kvietėsi į įvairias dirbtuves, o paskui paklausė, ar norėčiau būti viena iš „Kaunas2022“ menininkų. Be abejo, sutikau – man tai garbė ir svajonės išsipildymas“, – kalba A. Barry.
Nuo tada ji Kaune tapo dažna viešnia – pernai rudenį svečiavosi septynias savaites, o šiuo metu vėl atvykusi pusantro mėnesio laikotarpiui, ir kasdien keliauja į miestą, kur kartu su kauniečiais renka medžiagą būsimam filmui.
Imasi nestandartinių metodų
Laukiantiems filmo premjeros svarbu žinoti, kad Aideen nėra standartinių filmų kūrėja – ji drąsiai eksperimentuoja ir ieško savo būdų istorijoms papasakoti. Taip bus ir šį kartą – kadangi Kaunas jai paliko magiško miesto įspūdį, ji nori parodyti optinę magijos iliuziją. „Tai yra eksperimentinis kūrinys – jungiame realiai filmuotą, fotografuotą medžiagą ir sustabdyto kadro animaciją. Nerodysime jokių kalbančių žmonių, nebus jokio užkadrinio balso, rodysime tik juodai baltą vaizdą“, – šiek tiek filmo detalių atskleidžia ji.
Tiesą sakant, nespalvotas vaizdas – gana dažnas menininkų pasirinkimas. Kodėl? A. Barry sako, kad šiuo atveju tam yra kelios priežastys. Viena – kad šį filmą įkvėpė Kauno modernizmo architektūra, jo tarpukario istorija, tad jai norėjosi atkurti ir to laikmečio filmų atmosferą. Antra – tam galima pritaikyti tam tikrus specialiuosius efektus, kurie išties sukuria didelį įspūdį. „Tiesą sakant, nors sakome, kad vaizdas yra juodai baltas, iš tiesų ten yra daug įvairių pilkų atspalvių, kaip ir gyvenime – gal dėl to aš mėgstu naudoti? Galiausiai taip, tai labai „meniškai“ atrodo“, – juokiasi ji.
Didelę dalį filmo scenų režisierė kuria padedama savanorių. „Be jų būtų neįmanoma padaryti to, ko noriu“, – neslepia. Kartais – vien entuziazmo nepakanka, tad tenka kviestis profesionalus. „Kuriant mano metodu, dėl tam tikrų animacijos kadrų, reikia, kad žmonės labai ilgai išlaikytų tam tikrą pozą, kol skirtingais kampais padarysime reikiamas nuotraukas – tam reikalinga didžiulė ištvermė, fiziniai įgūdžiai. Tokiu atveju dirbame su šokio teatro „Aura“ šokėjais – jie yra pasaulinio lygio menininkai, man beprotiškai pasisekė, kad turiu galimybę su jais dirbti“, – džiaugiasi režisierė.
Filme – pastatai, žmonės ir savo vaidmenį atliekanti „korona“
Tad ką žiūrovai pamatys filme? Pasakojimą, sudėliotą iš tūkstančių nuotraukų. Kiekvienoje jų – sava magiška istorija.
„Man svarbiausia – užfiksuoti tarpukario modernizmą. Filmas vadinasi „Klostės“, o po pavadinimu slepiasi tai, kad kai tu galvoji apie pastatus, matai tik jų išorę – bet viduje yra visos istorijos, paslėpti gyvenimai, dingę žmonės, kuriuos aš bandau vėl prikelti šiame filme. Veikėjai yra įvairūs, pavyzdžiui, operos dainininkė Adelė Galaunienė, kurios balso įrašų nėra išlikę. O ką reiškia operos solistė be balso? Aš bandau kažkaip ją įamžinti, grąžinti į gyvenimą, kad žmonės sužinotų turėję tokią puikią, talentingą dainininkę. Taip pat žiūriu į žmones, kurie buvo ištremti į Sibirą arba nukentėję nuo Holokausto. Man įdomūs ne tik į menininkai, bet tiesiog stiprių charakterių žmonės, kuriuos man kažkaip pavyko identifikuoti, pavyzdžiui, moterys, peržengusios lyčių stereotipus – juk tai aktualu ir XXI amžiuje“, – pasakoja ji.
Taip pat režisierei buvo labai svarbu parodyti ikoniškus tarpukario pastatus – ugniagesių stotį, paštą, Prisikėlimo bažnyčią, funikulierių. „Be to, norime parodyti, kaip gyveno paprasti visuomenės nariai, jų medinius namus – mums buvo labai svarbu konsultuotis su bendruomene ir ją įtraukti į kūrybos procesą“, – sako A. Barry.
Ieškant personažų režisierei teko patekti ir į kuriozines situacijas.
„Atvažiavome pas moterį viename iš tų medinių namų – jos tėvas buvo žymus pedagogas, poliglotas, buvęs atsakingas už tuos namus. Dabar jai pačiai 85-eri metai, nors atrodo kur kas jaunesnė. Kai susipažinome, aš žiūrėjau ir mintyse kūriau tokios moters charakterį filmui – moteris, kuri, būdama vaiku, išgyveno Antrąjį Pasaulinį karą, po to – sovietų okupaciją, dėl deportacijos praradusi šeimą. Tada ji pradėjo pasakoti savo istoriją ir paaiškėjo, kad ji būtent tokia! Negana to, ši nuostabi moteris pati tapo daktare, įsidarbino laive ir plaukiojo po pasaulį. Ji mums pasakojo istorijas apie šias keliones, apie savo viešnages Paryžiuje septintajame dešimtmetyje – buvo nuostabu. O po to ji atnešė mūsų komandai prieš tris dešimtmečius gaminto naminio gėrimo ir neišleido nepasivaišinus. Buvo magiška diena, jaučiausi lyg įvaikinta neįtikėtinos lietuviškos močiutės“, – juokiasi A. Barry, džiaugdamasi, kad iš pažinties gavo kur kas daugiau nei tikėjosi.
Ką dar galinti išduoti? Bus Velnių muziejus! Tik vėlgi – parodytas nestandartiškai, kai velniai tarsi atgis padedant „Auros“ šokėjams.
„Man labai įdomu, kad lietuviai buvo paskutiniai pagonys Europoje. Pastebėjau, kad velnio personažas čia labai svarbus – ir jis nėra kažkoks tikro blogio charakteris, o toks paslaptingas išdykėlis. O tos scenos, kurias sukūrėme, tikiu, privers visus juoktis“, – viliasi A. Barry.
Pasak A. Barry, tam tikras vaidmuo teks ir „koronai“ – dėl pasaulį užklupusios pandemijos režisierei teko keisti kai kuriuos planus, nes negalėjo patekti į visų pastatų vidų, kur tik norėjo, tačiau vėliau suprato, kad jei jau gyvename tokiomis aplinkybėmis, tai turi atsispindėti ir filme.
„Juk prieš šimtą metų siautė isispaniškas gripas. Cholera taip pat darė įtaką tam, kaip buvo kuriamas miesto dizainas – taigi, liga yra kaip protagonistas. Dabar vėlgi yra įdomios sąsajos, kai pašto pastatas Kaune tapo pagrindiniu Covid-19 testavimo centru, taigi, turėjau daryti scenarijaus pakeitimus, kad parodyčiau, kas dabar išgyvenama. Koronavirusas tarsi vaidina savo vaidmenį“, – svarsto režisierė.
Nori pažadinti pasididžiavimą
Filmo „Klostės“ premjera numatyta 2022 metais – jau žinoma, kad po to jis keliaus ir po tarptautinius festivalius. Tačiau, kaip sako A. Barry, pirmiausia ji kuria filmą patiems kauniečiams ir svajoja, kad jis jiems sužadintų pasididžiavimo savo miestu jausmą.
„Noriu, kad jie didžiuotųsi savo miestu, kad jaustųsi jo dalimi. Juk be jų miesto visai nebūtų“, – pabrėžia režisierė.
