Jau gegužės pradžioje R. Magro, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pakviestas kurti kartu su Kauno rajono bendruomenėmis, pristatys tris renginius skirtinguose miškuose, esančiuose netoli Kauno.
„Mano darbai yra dažniausiai susiję su vietos specifika. Kai sakau „vieta“, turiu omenyje ne tik, pavyzdžiui, labai gražų lauką ar mišką, bet ir žmones, kurie rūpinasi ta aplinka, joje gyvena. Gyventojai visada suteikia tam tikrai vietai veidą“, – sako R. Magro, kol kas neišduodamas jokių detalių apie būsimus pasirodymus.
Interviu su cirko menininku R. Magro – tai kelionė į šiuolaikinio cirko pasaulį, kuriame nėra klounų ar gyvūnų, bet gausu išmonės, vaizduotės ir kuriame menai maišosi tarpusavyje tarsi salotose.
„Atkreipiu dėmesį: ne prancūziško tipo salotose, kuriose visi ingredientai guli atskirai bendroje lėkštėje, bet salotose su majonezu – kai nepastebi kur baigiasi viena ir prasideda kita“, – juokauja menininkas.
– Esate cirko artistas. Tradicinis cirko įvaizdis tai – klounai, akrobatai, drambliai, bet suprantu, kad šiuolaikinis cirkas – visai kas kita. Kas?
– Jūs teisi iš dalies – aš esu menininkas, dirbantis cirke, bet jau nebelipu ant scenos, tad nesu cirko artistas, o režisierius. Baigiau Nacionalinę cirko mokyklą Paryžiuje, dirbau cirko trupėse ir pats įkūriau savo kompaniją. Taigi, galima sakyti, kad nuėjau tą tradicinį kelią, įgijau įvairios darbo cirke patirties, išmanau cirko techniką ir žodyną.
Taip, žmonės dažnai galvoja: aš žinau, kas yra cirkas, tai – palapinė, triukai su gyvūnais, o kartais jie sako: cirkas – tai Makdonaldo klounai. Skirtumas tarp šiuolaikinio ir tradicinio cirko yra kaip tarp šiuolaikinio ir klasikinio šokio. Šiuolaikinis šokis yra kitoks, bet jame atsiranda klasikinio šokio elementų.
Cirkas pasikeitė po 1972-ųjų, kai Paryžiuje atsirado pirmoji profesionali cirko mokykla ir prasidėjo nauja, cirko demokratizacijos era. Iki tol cirkas buvo išskirtinai šeimos verslas – trupė priklausė šeimai, o jos nariai visi buvo susiję giminystės ryšiais. Šiandien visame pasaulyje veikia gal 60-70 cirko mokyklų, net 16-oje universitetų dėstomas šiuolaikinio cirko menas.
Šiuolaikinis cirkas yra daug draugiškesnis kitiems menams – čia yra ir šiuolaikinio šokio, ir teatro, ir plastinių menų. Cirko grožis tame, kad tarp tų skirtingų menų nėra aiškios ribos, negali tiksliai pasakyti, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Viskas dera tarpusavyje kaip salotose, bet ne prancūziško tipo salotose, kur gali pasakyti: aha, čia arbūzas, čia feta, o čia – salotos lapas, bet salotose su majonezu, kai skoniai susimaišo.
Kita vertus, tai, kas nesikeičia, yra judesio dinamika. Salto visada išliks salto.
– Kalbate apie salto, tad akivaizdu, kad cirko artistui reikalingas fizinis pasirengimas. Tačiau daugelis jūsų projektų įtraukia neprofesionalus. Štai ir Kaune dirbate su bendruomenėmis. Kaip tai veikia?
– Iš pradžių, žinoma, būna sunku, nes žmonės nėra įpratę daryti tokių dalykų, kuriuos scenoje atlieka cirko artistas. Tačiau, dirbdami kartu su trupe, žmonės atsiskleidžia. Jie tyrinėja savo santykį su baime: pradžioje kažko atlikti negali, nes bijo, bet treniruodamiesi bijo vis mažiau. Man tai matyti labai gražu, nes tikiu: jei vis mažiau bijai atlikdamas akrobatinį triuką, tai ir gyvenime bijai vis mažiau.
Kitas svarbus dalykas – cirke labai daug dirbama su vaizduote: žongliruodamas švytinčiais objektais sukuri rato iliuziją ir panašiai. Cirke realybė tampa metafora, elementarūs dalykai transformuojasi ir tikrovė visiškai pasikeičia.
Be to, man kuriant pasirodymus, labai svarbi tam tikros vietos specifika. Turiu omenyje ne tik gražaus lauko, pievos ar miško pasirinkimą, bet ir žmones, kurie tą vietą prižiūri, joje gyvena. Būtent dėl to, kurdamas pasirodymus specifinėse vietose, stengiuosi į juos įtraukti ir ten gyvenančius žmones.
– Labai įdomu tai, ką kalbėjote apie baimės įveikimą.
– Būti cirko artistu tai reiškia nuolatos bandyti ribas. Dažniausiai – tarp laisvės ir trapumo, laikinumo. Turi tris kamuolius ir tik dvi rankas – kaip su tuo susitvarkai? Arba: kitas žmogus stovi ant vienos tavo rankos, o antra tu remiesi į grindis, stovėdamas žemyn galva. Kiek toje situacijoje trapumo – ji gali tuoj pat subyrėti!
Jei teatro aktoriaus paprašysi atsisėsti ant kėdės, jis atsisės kaip įprasta – gal ant krašto, gal kiek toliau. Jei paprašysi tą patį atlikti akrobatą, jis peršoks per kėdės atlošą, atliks salto ir tada atsisės. Cirke visada bandai ribas, ir kaskart mėgini nueiti šiek tiek toliau. Toks yra mano darbo metodas.
Be to, cirke niekada nesi vienas – visada santykyje su partneriu, kuris gali būti ir daiktas. Kai akrobatiniai triukai atliekami poroje, tavo partneris yra kitas akrobatas, kai atlieki triukus vienas – tavo partneris gali būti grindys, kitas objektas, kuriuo manipuliuoji.
– Gal galite papasakoti šiek tiek daugiau apie būsimus pasirodymus Kauno rajone? Žinau, kad veiksmas vyks miške, naktį...
– O, tai jūs žinote daugiau nei aš! Iš tiesų, kol kas mes turime tik preliminarias gaires, su dalyviais susitinkame virtualiai (štai ir dabar už penkiolikos minučių laukia ZOOM susitikimas). Dėl pandemijos situacija nuolatos kinta – kai kuriose šalyse egzistuoja komendanto valanda, kitur negalima suburti minios ir panašiai. Matote – kalba ir vėl pasisuka apie ribas ir jų tikrinimą.
Veiksmas (nesu tikras, kaip tiksliau pavadinti mūsų pasirodymus) vyks Mastaičiuose, Neveronyse ir Bubiuose. Jo struktūra ta pati, bet miškai tose vietose skirtingi, kaip ir juose gyvenantys žmonės – jie turi skirtingus gebėjimus, jų bendravimo dinamika skirtinga. Žinoma, per ZOOM judesių neparepetuosi, na, bent jau man neišeina, tad kol kas mes kalbamės apie skirtingus pasirodymo elementus – tekstą, muziką, o susitikę gyvai sudėsime juos į bendrą pasirodymo mozaiką, kuri bus unikali kiekvienai vietai.
Kartu su manimi dirba profesionalų komanda – pianistas, aktorius, akrobatai, choreografas.
– Kaip atsitiko, kad pradėjote rengti pasirodymus Lietuvoje?
– Maždaug prieš septynerius metus dalyvavau festivalyje Vilniuje „Menų spaustuvėje“, kur susipažinau su Lietuvos šokio informacijos centro vadove Gintare Masteikaite. Ji – nuostabi asmenybė, iš karto radome bendrą kalbą. Kai atvykau kitą kartą, mane supažindino su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto direktore Virginija Vitkiene, kuriai papasakojau apie festivalį, kurį jau daugelį metų rengiu savo gimtajame kaimelyje Italijos šiaurėje. Ten nuolatos gyvena vos 114 gyventojų, o į festivalį atvyksta per 200 menininkų – kartu mes sukuriame nepaprastus dalykus. Kartu su bendruomenėmis pasirodymus kuriu ir kitose pasaulio vietose. Man tai nepaprastai patinka.
Kaune esu surengęs pasirodymą balkonuose – man rodos tai buvo šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ programos dalis, o prieš porą metų Linksmakalnyje sukūrėme nuostabų projektą „Radijo angelai“. Iki pat šios dienos Linksmakalnio gyventojai mane prisimena – vis sulaukiu žinučių socialiniuose tinkluose. Turėjome ir daugiau planų, bet dėl pandemijos jie, deja, nebuvo įgyvendinti. Šis projektas – jau trečiasis Kaune, kai bandome parodyti meną ir kultūrą tose vietose, kur paprastai apie juos negalvojama.
– Su bendruomenėmis dirbate ne tik Lietuvoje. Ką manote apie lietuvius, kiek lengvai jie įsitraukia į tokį netipinį užsiėmimą?
– Lietuviai yra fantastiški. Pradžioje, žinoma, žmonės elgiasi atsargiai, sunkiai supranta mano prastą anglų kalbą, patys nedaug kalba angliškai. Bet, kai tik jie supranta, ką mes čia kartu kuriame, kai suvokia to svarbą, kai prisiliečia prie poezijos ir vaizduotės jie pasikeičia neatpažįstamai! Man labai patinka ta transformacija.
Juk mes savyje talpiname ne vieną gyvenimą, ne vieną darbinį ar socialinį vaidmenį. Mes nesame vien tėvas, ar advokatas, mama ar mokytoja – mumyse gyvena daug žmonių. Galbūt vienas iš gražiausių dalykų, kurie vyksta mūsų pasirodymų metu yra tai, kad gali atsiskleisti tie vidiniai pasauliai. Kai žmonės nebebijo, jie parodo savo slaptąsias puses – kai kurie yra puikūs aktoriai, šokėjai, dainininkai.
Galbūt kiti žmonės, kurdami naujus projektus, galvoja apie pastatus, automobilių parkavimo aikšteles ar prekybos centrus. Mano tikslas – statyti tiltus tarp žmonių, kurti naujus ryšius. Tai tampa įmanoma dėl tos transformacijos, apie kurią kalbėjau: žmonės pradeda matyti vieni kitus kitaip nei anksčiau. Man tai yra fantastiškas potyris.
– Kartais sakoma, kad lietuviai yra panašūs į italus – tokie pat ūmūs, karštakošiai. Gal kažką panašaus pastebėjote?
– Man labai patinka Lietuvoje, net ieškojau buto, kad galėčiau čia apsigyventi. Bet, kad lietuviai būtų panašūs į italus? Nežinau. Man kaip tik atrodo, kad čia randu tai, ko man trūksta bendraujant su italais. Jūs turite paprastumo, solidarumo, bendrystės vieni su kitais. Tai – labai svarbu. Gali būti, kad šie dalykai yra susiję su jūsų patirtais išgyvenimais praeityje.
Kita vertus, jūs esate ir labai tikslūs, smulkmeniški, visa širdimi atsiduodate darbui. Matau tai, nes dirbu įvairiose šalyse, man reikia koordinuoti daugelio žmonių veiklą, ir Lietuvoje dėl to niekada nekyla problemų – esate labai efektyvūs, galėtumėte būti pavyzdžiu likusiai Europai.
– Ačiū už pokalbį.
Roberto Magro režisuoti pasirodymai vyks gegužės 15 d., 22 d. ir 29 d. trijose Kauno rajono vietose: Mastaičiuose, Neveronyse ir Bubiuose. Pasirodymai numatyti miške – kiekvienoje vietovėje po tris: 21, 22 ir 23 val. Šalia profesionalių cirko artistų ir šokėjų dalyvaus ir vietos gyventojai. Daugiau informacijos ieškokite „Kaunas 2022“ Facebook paskyroje.
