– Dar 2017 m. buvo paskelbta džiugi žinia, kad 2022 m. Kaunas taps Europos kultūros sostine. Kokiomis nuotaikomis dabar jo laukiate? Nors, atrodo, iki 2022 m. dar yra laiko ir optimistiškai norisi tikėtis, kad tuo metu pandeminiai rūpesčiai jau bus praeityje, tačiau suprantama, kad tokiam milžiniškam renginiui ruošiamasi iš anksto. Kaip Jus veikia pandeminė situacija?

– Mes irgi labai norime tikėtis, kad pandemija jau bus praeitis, tačiau stebėdami nestabilią situaciją galvojame, kad mums, kaip organizatoriams, ramiau jaustis gali padėti tik vakcinavimas. Tačiau iš esmės mes nė vieno renginio neatšaukiame – jau 2022 metų pradžios renginius planuojame įgyvendinti pagal to meto aplinkybes.

Pavyzdžiui, atidarymo renginys sausį bus viešose erdvėse, lauke, kviečiantis miestiečius pasivaikščioti po miesto centrą ir naujai jį patirti, atidarymo savaitgalį gatvėse atsiras įvairūs meno kūriniai, transliacijos, koncertai, parodos – visa tai išsidėstys dideliame renginio plote, kad būtų galima išsklaidyti minias. Jeigu aplinkybės dar būtų nepalankios – vyktų lankymas pagal registraciją. Tada gal ne taip greitai visi norintys pamatytų, pavyzdžiui, suinstaliuotas parodas, bet kai kurios iš jų veiks keturis mėnesius ar net visus metus, tad, tikimės, jas aplankyti galės visi norintys.

Tad, žinoma, neturime to pilno džiaugsmo, kad galėtume vien tik laisvai užsiimti planavimu – visą laiką turime turėti keletą scenarijų, ypač dėl užsieniečių kelionių kyla daug problemų: juk suplanuota programa yra Europos lygmens, didelę jos dalį sudaro užsienio atlikėjai ir menininkai. Bet mes optimistiškai tikimės, kad tuo metu jau galės visi atkeliauti, suskristi, pasirodyti. Vien Nacionaliniame Kauno dramos teatre numatyta daugiau nei 5 teatrinės premjeros, kelias premjeras ruošia Kauno kamerinis teatras, Lėlių teatras, Kauno valstybinis muzikinis teatras, o kur dar mažesnio formato viešosios įstaigos kaip „Kosmos Theatre“ ar „Artscape“, planuojančios įvairius įtraukius spektaklius – tokie artimo kontakto su žmonėmis reikalaujantys procesai neduoda jaustis labai saugiai. Tačiau didelė dalis šios programos numatyta 2022 m. vasaros metu, tarp gegužės ir rugsėjo – reikia tikėtis, tuo metu jau gyvensime kitaip.

– Tačiau įžanginiai renginiai prasidėjo jau anksčiau – štai praeitą savaitgalį Kaune po projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vėliava vyko Laimės diena. Kaip galvojate, ar įvyks kiti renginiai, kurie numatyti dar šiais metais?

– Mes programą pradėjome įgyvendinti dar 2017 metais, esame inicijavę šešis ilgalaikius tarptautinius festivalius ar renginius. Taip, Laimės diena šiemet įvyko. Europos kultūros sostinės forumas iki šiol vykdavo gegužės mėnesį, bet šiais metais nusprendėme jį nukelti į rugsėjį – ten jau detaliau pristatysime ir 2022 m. programą. Scenos menų festivalis „ConTempo“, tikimės, įvyks rugpjūtį, kaip ir pernai – tada aplinkybės leido jį įgyvendinti viešose erdvėse, dalyvaujant tik Lietuvos atlikėjams, nors pirmajame festivalyje buvo labai nemažai užsienio trupių. Šiemet matysime pagal aplinkybes, kokia galės būti trupių sudėtis. Taip pat planuojame Bendruomenių festivalį, su tradiciniu simboliniu kopimu į Parodos kalną, rudenį vyks Istorijų festivalis – ir čia tik mūsų keli vidiniai dalykai, o dar apie 40 partnerių kuria papildomas programos dalis. Tiesa, dauguma jų jau bus skirtos 2022 metų programai.

Tas socialinis neteisingumas tikrai pakirto labai daug tokio gerojo entuziazmo kultūros sektoriuje
V. Vitkienė

– Kaip Jūs apskritai žiūrite į esančius kultūros apribojimus? Bendruomenėje kilo daug diskusijų dėl to, kad jie yra per dideli, apgailestavimų, kad kultūra yra, ar bent ilgai buvo, visiškai uždaryta. Ar Jums irgi taip atrodo?

– Manau, kad tas socialinis neteisingumas tikrai pakirto labai daug tokio gerojo entuziazmo kultūros sektoriuje: juk šitiek laiko, virš dviejų mėnesių, muziejams reikėjo įrodinėti, kad jie yra saugesni už prekybos centrus – tai tikrai neprideda optimizmo. Dabar, kai muziejai atidaryti, vis tiek toliau nieko nekalbama apie teatrus ar kino teatrus, nors šių įstaigų atstovai yra surinkę įvairiausios informacijos iš visų įmanomų užsienio šaltinių apie saugumo lygį, kuris turbūt didžiausias yra būtent kultūros įstaigose, kuriose galima registruoti žmones pagal bilietus, tikrinti juos prie įėjimo ir visa kita – kultūros įstaigos yra pasiruošusios tai daryti ir jau daro. Nepaisant to, mūsų Vyriausybė kol kas laikosi labai griežtos pozicijos kultūros sektoriaus atžvilgiu, dėl ko turbūt semsime vis gilėjančias visuomenės emocinės sveikatos problemas, matysime vis didėjantį depresijos atvejų skaičių. Gaila, nes kultūros paslaugų teikimas, be abejonės, laikantis nustatytų taisyklių, galėtų labai pagerinti visuomenės emocinę sveikatą.

Virginija Vitkienė
Foto: Martynas Plepys

Dabar jau, laimei, girdime, kai kuriose savivaldybėse bibliotekos atsidaro, bet neramu, kad su naująja banga, kuri, tikėtina, balandį ateis, vėl gal daug kas bus uždaryta. Nedidelį balsą turi kultūros sektorius, nėra jis toks įtakingas kaip verslai, nors, reikia pripažinti, kai kurie iš jų irgi sunkiai išgirstami.

– Paminėjote bibliotekas. Yra sakančių, kad nėra ko skųstis dėl kultūros trūkumo: esą, žmonės gali namie knygas skaityti ar filmus žiūrėti, ir to pakaks. Ar gali ta „naminė“ kultūra būti pakankama alternatyva?

– Bet čia ir yra problema, kurią aš net pati asmeniškai jaučiu, kad net išėjimas į kitą erdvę, kad ir tarp kitų knygų lentynų nei namuose, jau yra tam tikra emocinė šventė. Sutinku, kad reikia riboti socialinių kontaktų skaičių, bet išeiti į muziejų, kur gali vaikščioti su ausinėmis, tik su asmeniniu virtualiu gidu, tikrai sutikdamas vos keletą žmonių, bet pabūdamas kitokioje erdvėje, nukreipdamas mintis į meno kūrinių prasmes ir linijas – tokia galimybė tikrai yra emocinės sveikatos pagrindas. Netgi tuos žmones, kurie kasdien nevartoja kultūros ir iki šiol labai retai nueidavo į muziejų, dabar, kai jie atsidarė, tokia galimybė irgi masina. Savo feisbuko burbule matau vis daugiau žmonių, kurie giriasi, kad aplankė kažkokią ekspoziciją, nors anksčiau jų paskyrose tokių įrašų nebūdavo. Vadinasi, jie naujai vertina šitą galimybę.

– Diskutuojant apie kultūros padėtį Lietuvoje dabar dažniausiai svarstoma, kaip padėti kultūros srityje dirbantiems žmonėms, bet mažai kalbama apie tai, ką kultūra gali duoti visuomenei. Kokios to priežastys – tas dažnai linksniuojamas kultūros politikos trūkumas?

– Negali sakyti, kad pas mus nėra kultūros politikos, bet, kaip nuskambėjo per šitą krizę, kad galbūt kultūrininkai yra per daug kultūringi ginti savo teises. Netgi ne tiek reikėtų kalbėti apie teises, kiek apie kultūros neįtraukimą į bendrą socialinį diskursą – juk kultūra yra bendra mūsų visuomenės sudedamoji dalis, ekonomikos dalis, o dar labiau – socialinio gyvenimo ir sveikatingumo dalis. Yra atlikta daugybė mokslinių tyrimų, kuriais remiantis dabar formuluojamos naujos ES politikos gairės, kurie parodo, koks svarbus kultūros vaidmuo visuomenėje. Ypač, kai kalbame apie įtraukiąją kultūrą, kur dirbama su bendruomenėmis, įvairiomis visuomenės grupėmis, pavyzdžiui, įtraukiamos mokyklos, senoliai, žmonės, pagal kokius nors pomėgius ir tt. Tiesiog žmonės, kurie dalyvauja kultūroje, savo gyvenimo kokybę vertina daug aukščiau, jų laimės koeficientas daug aukštesnis – panašus efektas pastebimas kalbant apie savanoriavimo patirtis, nes žmonės, kurie dalinasi kažkuo su kitais, jaučia gyvenantys pilnavertiškesnį gyvenimą.

Žmonės, kurie dalyvauja kultūroje, savo gyvenimo kokybę vertina daug aukščiau, jų laimės koeficientas daug aukštesnis
V. Vitkienė

Visuomenės psichikos sveikata yra vienas iš svarbiausių gerovės faktorių. Manau, dėl Lietuvoje vyraujančio pesimizmo, užsitęsusio jau kelis dešimtmečius, ir mūsų emigracijos skaičiai buvo tokie tragiški. Juk ir medijose, televizijoje, kultūra atspindima vos per porą minučių valandos reportažuose, o daugiau žmonės kiekvienose žiniose užpilami įvairiausiu probleminiu diskursu. Labai mažai kalbama apie kultūros pasiūlą, ką jie galėtų vartoti. Tai, be abejo, labai pasikeitė pandemijos ir karantino metu, kai internete ir net televizijose atsirado kultūrinių dalykų, teatrai pradėjo savo spektaklius leisti į eterį, operos iš prabangių užsienio teatrų buvo transliuojamos už dyką, nors teatruose kainuoja didelius pinigus ir pan. Kai kuri visuomenė dalis juos noriai vartojo ir nors paskui, žinoma, jau pervargsti nuo ekraninės kultūros, bet šitie visi procesai taip pat rodo, kokia mums gyvybiškai svarbi kultūros apykaita mūsų kasdienybėje.

– Metų pradžioje pristatytas Lietuvos kultūros tarybos užsakytas tyrimas skelbė, kad lietuviai yra aktyvūs kultūros vartotojai. Žinoma, ten reikėtų žiūrėti detaliau į kiekvieną klausimą, jo formuluotes, bet koks Jums susidaro įspūdis? Ar lietuviai aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime?

– Aš galvoju, kad, deja, ne. Iš profesinės pusės žiūrint, kultūros profesionalai labai nemažai dalyvauja savo srities kultūriniame gyvenime – tarkime, aš esu iš vizualiųjų menų srities, tikrai nemažai apie juos išmanau, tad kiek aprėpiu, kiek spėju, domiuosi ir dalyvauju. Dabar jau nemažai metų dirbu prie šio plataus projekto, apimančio visas meno sritis, tad dalyvauju įvairesniuose renginiuose, bet vis tiek labai stinga kažkokių esminių žinių, tarkime, apie populiariojo meno scenos, džiazo scenos ar kitus dalykus, su kuriais esi mažiau susilietęs.

Žmonės, kuriuos matau aplink save, ne iš kultūros profesionalų lauko, dažniausiai vartoja populiariosios kultūros pasiūlą, įvairias miesto šventes, nemokamus, o kartais mokamus koncertus didelėse arenose. Pastangų prisiliesti prie profesionaliosios kultūros, pavyzdžiui, reguliariai eiti į teatrą – nėra tokio įpročio. Iš esmės tai ya mūsų atsineštas toks lobynas, blogąja prasme, iš mūsų vaikystės – juk daugelio šeimose nebuvo tradicijos su tėvais eiti į muziejų ar teatrą, mokyklose edukacinės kultūros ir meno programos irgi labai ribotos.

Visada žaviuosi vaikščiodama po Prancūzijos muziejus – ten ne tik nuo mokyklos vaikus, bet jau darželinukus vedasi, sodina salėse, ant tų kilimų ar plikų grindų, jiems pasakoja apie paveikslus, skulptūras, jie ten iš karto gauna kažką piešti, diskutuoti. Niekas jų netildo, nėra įjungtas kažkoks bažnyčios režimas ir vaikams kultūros aplinka tada atrodo visiškai sava, tokia pat kaip sporto, ar kaip tėvų namai – jie nebijo būti svetimi tose erdvėse ir renginiuose. Čia dar matau didžiulį mūsų poreikį iš tikrųjų integruoti kultūrą ir švietimą. Kiek žinau, dabar deda pastangas Kultūros ir Švietimo ministerijos, taip pat Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kurios rengia integracijos veiksmų planą, kaip įtraukti inovacijas į kultūros produktus, ir sustiprinti kultūros ir švietimo bendradarbiavimą. Būna gaila, kai sukuriami kultūros produktai – parodos, spektakliai – bet nėra patogių sistemų, kaip visi moksleiviai galėtų juos aplankyti, o tai juos praturtintų daug stipriau nei vien vadovėlių tekstai.

– Kaip manote, ar galime šioje srityje tikėtis pokyčių po pandeminio laikotarpio? Ar jis sustabdys kultūros lauko judėjimą į priekį, ar gal kaip tik, kaip minėjote, žmonės gal bus pamatę aukšto lygio renginius internete, ar tiesiog išsiilgę kultūros, ir labiau susidomės?

– Aš iš tikrųjų labai viliuosi, kad pasitvirtins tas principas, kad to, ko negali turėti, labiau nori. Labai tikiuosi, kad visi bus pasiilgę ne tik kultūros kaip produkto, bet ir to jausmo, kai būni kartu su kitais ir su kitais žmonėmis patiri estetinius išgyvenimus – tai yra antra labai stipri kultūros poveikio pusė. Tikiuosi, šitų dalykų pasiilgę žmonės stengsis jų atsivalgyti padidintu režimu ir, tikėkimės, kad pasiliks tas įprotis vartoti kultūrą, gerąja prasme, padidintomis dozėmis. Kai kurie mūsų draugai ir kolegos, ruošiantis „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“, mus guodžia, kad pusantrų ar dvejus metus prabuvę užrakinti įvairių šalių europiečiai tikrai norės daug keliauti, tikrai norės atvykti į vietą, kur daug kultūros, tad tikrai turėsite Kaune daug užsienio turistų. Mes bandome užburti mintyse, kad taip ir atsitiktų. Ir, aišku, labai kviečiame ir visus Lietuvos žmones.

Labai tikiuosi, kad visi bus pasiilgę ne tik kultūros kaip produkto, bet ir to jausmo, kai būni kartu su kitais ir su kitais žmonėmis patiri estetinius išgyvenimus
V. Vitkienė

– Pandemija paskatino dar vieną procesą kultūros lauke – didesnį kultūros bendruomenės įsitraukimą į kultūros politikos klausimus: vienijamasi į asociacijas, keliami klausimai, kuriems kitaip gal nebūtų buvę pakankamai didelio akstino. Gal tai irgi bus geroji pandemijos poveikio pusė, gal kultūros klausimai bus labiau įtraukiami į bendrąją politiką?

– Čia labai sveikintinas tas judesys, atėjęs iš Nevyriausybinių scenos menų organizacijų asociacijos, šio naujai įsteigto darinio iš skirtingų žanrų kūrybinių industrijų organizacijų, jų nuolatinės diskusijos su Kultūros ministerija. Dabar jie tą tokią apykaitą tarp politikų ir praktikų tikrai yra užkūrę, užpumpavę. Suprantama, ministerijoms nėra lengva dabar atliepti visų žmonių pasiūlymus ir poreikius, nes visi yra proaktyvūs, bet labai džiugu, kad kultūrininkai, kurie paprastai veikia savo burbuluose ir grupėse, pradėjo vienytis, burtis, atstovauti vieni kitiems – tai yra tikrai toks gerasis pandemijos poveikis. Ir dar vieną gerą poveikį aš pati pasakyčiau, kad pandemija optimizavo labai daug procesų: daug greičiau įvyksta įvairūs susitarimai, sprendimai. Aišku, tie nuotoliniai pokalbiai, susitikimai kelia nuovargį, bet jų įvyksta daug daugiau nei natūraliai galėtum susitikti. Tad nors praradome truputėlį to gyvo kontakto žavesio, bet procesai tikrai optimizuojasi ir akumuliuojasi į tam tikrus greičiau pasiekiamus rezultatus.

– Jei būtų galima iš dabartinės valdžios kažko paprašyti, ar jiems ką nors pasiūlyti – ko jums labiausiai reikia, kad galėtumėte tinkamai pasiruošti didžiajam renginiui?

– Mums tikrai labai svarbu, kad būtų nustatytos taisyklės, nebūtinai pririštos prie atvejų skaičiaus šimtui tūkstančių gyventojų: matome, koks jis nestabilus, tad jei juo seksime, turbūt vėl reikėtų uždaryti visus muziejus jau kitą savaitę – bet juk nuo to skaičiaus tikrai nepasikeičia muziejuose taisyklių laikymosi aplinkybės. Muziejus juk gali leisti kad ir tris žmones per valandą, jei tokia būtų registracija. Taigi, reikia mažiau uždarymų, daugiau atidarymų, bet, žinoma, su racionaliomis taisyklėmis, sveikatos centro rekomendacijomis, kaip turi elgtis aptarnaujantis personalas, kiek žmonių gali būti kvadratiniame metre ir panašiai. Mums, kaip tokio gigantiško projekto prodiuseriams, tai yra be galo svarbu. Taip pat mums labai gąsdinantis dalykas yra keliavimo apribojimai ir karantinavimosi sąlygos, artėjant 2022 metams, norisi kuo anksčiau sužinoti, kokios jos gali būti. Tik, deja, čia aš neturiu Vyriausybei kažkokių didelių patarimų, kaip reaguoti, tik norisi, kad apsunkinimų būtų kuo mažiau, kad viskas vyktų, kaip šitomis aplinkybėmis įmanoma, saugiau, bet nebūtų uždaryta.

Ačiū Jums už pokalbį.