Jo darbo diena gali trukti dvylika ir daugiau valandų. „Viskas priklauso nuo to, kaip skubiai reikia išleisti lėktuvą“, – sako P. Kaukėnas ir priduria, kad laisvalaikiu su žmona ir draugais prie oro uosto mėgsta stebėti besileidžiančius ir kylančius lėktuvus, todėl labai laukė, kada po rekonstrukcijos Vilnius vėl priims ir išleis lėktuvus.
Savo darbe jaunas profesionalas įsigilina net į menkiausias detales, nuo kurių priklauso skrydžių saugumas. VGTU Antano Gustaičio aviacijos instituto alumnas P. Kaukėnas elektronika domisi nuo vaikystės, o ateityje tikisi išvysti lėktuvus, kurie keleivius skraidins be pilotų.
- Kas darbe tau yra sunkiausia?
- Avionikos specialistas turi tvirtai žinoti, ką daro, priimti aiškius sprendimus ir griežtai laikytis reglamento. Tad situacijos, kai reikia staigiai priimti sprendimą, yra pačios sudėtingiausios. Kuo daugiau patirties profesionalas yra sukaupęs, tuo geriau jam pavyksta greitai priimti tinkamus sprendimus.
- Kiek mygtukų paspaudžia, svirtelių pajudina ir lempučių uždega pilotas, kai rengiasi skrydžiui?
- Piloto veiksmai priklauso nuo lėktuvo. Skrydžiui pilotas pasirengia per gerą pusvalandį – išoriškai patikrina visas sistemas, peržiūri sistemų indikacijas.
- Kiek užtrunka laiko, kol perpranti naują lėktuvo modelį?
- Šiuo metu aptarnaujame maždaug 5–6 skirtingus lėktuvų modelius. Puikiai pažįstame visus mazgus ir sistemas. Jeigu į angarą įriedėtų naujas modelis, manau, įsivažiuoti užtruktų apie pusmetį ar metus, kai visas sistemas žinotume užsimerkę. Lėktuvai yra labai skirtingi.
- Ar aplanko mintis, kad nuo tavo darbo priklauso žmonių gyvybės?
- Ar pats mėgsti skraidyti?
- Žinoma! Galėčiau skraidyti ir skraidyti. O labiausiai man patinkantys skrydžio etapai – kilimas ir tūpimas.
- Kitiems keleiviams tūpimas ir kilimas yra pats nemaloniausias laikas. Ką apskritai patartum žmonėms, kurie bijo skraidyti?
- Tikriausiai kiekvienas žmogus turi asmeninių baimių. Tai – natūralu. Tačiau žmonės, kurie bijo sėsti į lėktuvą man atrodo keistai. Aviacija – labai patikima transporto rūšis.
- Kas šiek tiek baisu, kartu būna ir labai įdomu. Kaip manai, kodėl prieš šimtą metų lietuviai ėmė žavėtis aviacija, o tarpukario herojai, tokie kaip Steponas Darius ir Stasys Girėnas, Antanas Gustaitis, Romualdas Marcinkus ar Feliksas Vaitkus ir šiandien įkvepia mus savo istorijomis?
- Aviacija visą laiką žmogui buvo kažkas įspūdingo – galimybė pakilti į orą ir skristi kaip paukščiui. Prieš 500 ar 300 metų tai buvo tik žmonijos svajonė, nepasiekiamas dalykas. O praėjusiame amžiuje aviacija tobulėjo labai sparčiai.
XX amžiaus lėktuvų nebuvo tiek daug, kiek šiandien, o paprastam žmogui skrydis orlaiviu buvo sunkiai įgyvendinamas dalykas. Tuomet niekas negalėjo įsivaizduoti, kad jų anūkai ir proanūkiai galės tiesiog per kelias minutes nusipirkti bilietą, nuvykti į oro uostą ir po poros valandų atsidurti kitame Europos krašte.
Prieš šimtą metų aviacija Lietuvai vis dar buvo tarsi stebuklas.
- O kas pasikeis per ateinančius 25 metus?
- Tikiu, kad pilotų nebebus, lėktuvą valdys robotas, o skrydis bus prižiūrimas nuotoliniu būdu iš skrydžių ir lėktuvų valdymo bazės.
- Ar robotas neužims tavo darbo vietos?
- Ne, nemanau. Lėktuve yra pernelyg daug mazgų, kuriuos reikia tinkamai patikrinti, įvertinti būseną, pritaikyti patirtį ir žinias. Mano darbas nėra aklas sekimas algoritmu, jame – daug subjektyvių dalykų. Reikia įvertinti visą sistemos suderinamumą, skirtingų parametrų, dydžių ir duomenų santykį. Dažnai tenka interpretuoti, numatyti, prognozuoti.
Mūsų srityje technika ir technologijos sparčiai tobulėja, tačiau dėl to darbo nesumažėja. Sakyčiau, atvirkščiai, užduočių – tik daugiau.
Permainas aviacijoje galime lyginti su pokyčiais automobilių srityje: rinkoje daugėja elektrinių mašinų – po 20 metų reikės daugybės profesionalų, kurie supras, kaip veikia elektriniai automobiliai ir elektriniai lėktuvai, ir mokės juos prižiūrėti.
Apskritai, avionika tobulėja eksponentiniu tempu. Tai, ką turime šiandien, net sunku lyginti su technika, kuri vyravo prieš 20–30 metų. Tad numatyti, kokie pažangūs sprendimai bus įgyvendinti po 25 metų, yra be galo sudėtinga.
- Ar negaila vyresnės kartos žmonių, kurie nespės pamatyti tų pažangių sprendimų?
- Toks gyvenimas. Aš irgi būsiu senas ir nesugebėsiu pamatyti, kaip pasaulis gyvena po manęs.
- O galbūt dabar vertėtų neskubėti, sustoti ir geriau įsižiūrėti, kaip pasaulis gyvena?
- Ar tavo karta susiduria su vyresnės kartos priekaištais?
- Neseniai su kolegomis diskutavome šiuo klausimu ir atkreipėme dėmesį, kad mūsų tėvams neretai išsprūsta: „Mūsų laikais taip nebūdavo – žmonės taip nesielgdavo“.
O dabar mums patiems norisi sakyti: „Mes taip nedarydavome, kaip daro jaunesnioji karta“.
Tiesiog atsiranda sąvoka, apibrėžimas: „Mūsų laiku to nebūdavo“.
- Sprendimas, kaip elgtis, yra mūsų pasirinkimo laisvė. Ką ši laisvė reiškia tau?
- Laisvę galėčiau sulyginti su galimybe skristi. Tik laisvas žmogus gali jaustis laimingas, užsiimti norima veikla, nevaržomai mąstyti ir kalbėti, ir viskas priklauso nuo jo paties. Todėl laisvė nuo senų laikų buvo didelė žmonijos vertybė, kuri brangi ir man.
- Dėkoju už pokalbį, Petrai.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
