26 metų vaikinas teisėjaudamas rungtynėms po įvarčių nepatiria jokių „vau!“, „oho!“ ar „vaje!“ akimirkų.
Manfredas stengiasi žaibiškai ir aiškiai įvertinti padėtį aikštėje, todėl nepasiduoda emocijų pliūpsniams ir visiškai susikoncentruoja į „čia ir dabar“. M. Lukjančuko santykis su populiariausia sporto šaka pasaulyje yra kitoks negu daugumos bendraamžių.
– Kodėl pasirinkai futbolo arbitro kelią?
– Vieną priežastį išskirti sudėtinga. Pats žaidžiau futbolą, mano tėtis buvo futbolo teisėjas. Jis man padarė didelę įtaką, nes buvo aktyvus ir paveikus pavyzdys. Dabar tėtis jau baigė karjerą, o aš – įsibėgėju ir judu savo tikslo link.
Smagu prisiminti, kad būdamas paauglys svajojau tik apie profesionalaus futbolininko karjerą, kaip ir dauguma mano draugų. Kartą net įsižeidžiau ir supykau, kai tuometis futbolo treneris man, 14–15 metų jaunuoliui, pasakė, kad aš būsiu teisėjas, nes mano tėtis – teisėjas. Dabar matau, kad treneris buvo teisus.
Nors futbolą žaidžiau nuo mažumės, vėliau atstovavau „Šiaulių“ dublerių komandai, laikui bėgant ir augant, realybė parodė, kad aukšto lygio futbolininku netapsiu. Tad nusprendžiau koncentruotis į futbolo teisėjo darbą, kuris šiuo metu užima tokią pat laiko dalį kaip ir mano pagrindinis darbas – taip pat esu baterijų specialistas nedidelėje įmonėje.
– Kaip tavo pasirinkimą vertina draugė?
– Draugė yra labai supratinga ir mane palaiko. Todėl labai džiaugiuosi, kad ji palankiai vertina mano užsiėmimą ir futbolui skirtą laiką. Už tai jai esu labai dėkingas.
– Ar nekilo minčių išvykti iš Lietuvos?
– Neslėpsiu, gyvenime buvo etapas, kai mąsčiau apie emigraciją. Baigiau vidurinę mokyklą ir turėjau nuspręsti, pasirinkti, ką veiksiu toliau.
Supratau, kad gyventi be artimų žmonių, šeimos ir draugų būtų labai sunku. Nepasidaviau impulsui tiesiog pakeisti aplinką.
Likau, nes norėjau tęsti arbitro veiklą – sunku atsisakyti veiklos, kuriai skyriau labai daug laiko, darbo ir pastangų. Šis užsiėmimas leidžia pajausti savo judėjimą pirmyn, artėjimą prie tikslo. Kiekvienas pasiekimas, net minimalus, mane skatina dirbti ir tobulėti.
– Geriausias teisėjas yra toks, kuris aikštėje yra nepastebimas. Tačiau pripažinimas ir darbo įvertinimas dažnai yra siejamas su viešumu, stovėjimu ant pakylos visų dėmesio centre. Ar savo veikloje neįžvelgi šio prieštaravimo?
– Tikrai nekyla vidinių konfliktų. Visiškai sutinku su nuomone, kad teisėjas aikštėje turi būti nematomas. Būtent klaidos atkreipia visų dėmesį, gali sukelti emocijų audras. Tad geriau, kai veiksmas vyksta ramiai ir sklandžiai. Jeigu jaučiuosi nematomas, žinau, kad gerai atlikau savo darbą.
– Ar teisėjai girdi, ką jiems per rungtynes šaukia žiūrovai?
– Taip, esu girdėjęs įvairių skanduočių, net ir įžeidžiamų, kurios prasideda: „Vienas, du, trys...“. Girdime tribūnų reakciją, bet stengiamės nekreipti dėmesio – susikoncentruojame į įvykius aikštėje, atliekame savo darbą. Tribūnų šūksniai niekada nepakeis arbitrų sprendimo.
– Esi jauniausias Lietuvos A lygos teisėjas. Aikštėje bėgioja daug vyresnių futbolininkų, kurie mėgina paspausti psichologiškai, kažkur šone šaukia komandų treneriai, reikalaujantys palankaus sprendimo... Kaip pavyksta susidoroti su įtampa ir spaudimu?
– Viską lemia patirtis. Jau prisitaikiau ir prie spaudimo, ir prie pastabų bei reakcijų. Viską vertinu šaltai ir aiškiai, nesvarbu, kokio amžiaus futbolininkai žaidžia.
Kiekvienose rungtynėse stengiuosi kuo geriau atlikti savo darbą. Su visais bendrauju vienodai – gerbiu žaidėjus, trenerius ir kolegas. Todėl keblumų nekyla.
– Ar tėtis stebi ir analizuoja tavo darbą aikštėje?
– Ar jis nepažeria griežtesnių pastabų?
– Mano tėtį pažįstantys žmonės gali užtikrinti, kad jis visada mėgsta patraukti per dantį. Šeimoje mes dažnai pokštaujame, draugiškai pajuokaujame. Kiekvienas stengiamės pasimokyti iš klaidų, padaryti teisingas išvadas.
– Teisėjo pareiga – užtikrinti, kad visi žaistų pagal taisykles. Ar gyvenime tu visada laikaisi taisyklių?
– Nebijau pripažinti, kad esu perfekcionistas. Mėgstu, kai viskas yra laiku ir vietoje. Neturiu asmeninių taisyklių ar priesaikų – tiesiog laikausi tvarkos.
– Ar yra savybė, kurią savyje norėtum pakeisti?
– Negaliu įvertinti savo charakterio bruožų. Verčiau apie mano savybes kalbėtų draugė ir tėvai. Kiekvienas turime savo silpnybių ir minusų, tačiau išskirtinės ydos įvardinti negalėčiau.
– O ką labiausiai norėtum pakeisti Lietuvoje?
– Visi sportininkai ir žmonės, mylintys sportą, norėtų Lietuvoje turėti nors vieną reprezentacinį stadioną. Norėčiau jausti ir žinoti, kad yra vieta skirta futbolui, atitinkanti pasaulio standartus, ir joje galima maloniai praleisti laiką.
– Kur save įsivaizduoji po 25 metų?
– Statistiškai teisėjo karjera trunka iki 45 metų, nors taisyklėse numatoma, kad galiu dirbti tol, kol atitinku fizinius normatyvus. Tad negaliu pasakyti, ką veiksiu būdamas 50-metis. Žinoma, norėčiau nenutolti nuo futbolo, kuris mano gyvenime nuo mažų dienų užima svarbią vietą.
– Nesvajoji teisėjauti pasaulio futbolo čempionato finale?
– Tokių didelių svajonių kol kas neturiu. Kiekvienos rungtynės man yra ypatingos. Kol kas jaučiu žemę po kojomis – man būtų didelis pripažinimas ir garbė teisėjauti finaluose Lietuvoje.
– Galbūt po kiek laiko futbolo teisėjų nebereikės – juos pakeis išmaniosios technologijos?
– Kiekviena naujovė diegiama tam, kad palengvintų teisėjų darbą, kad būtų išvengta šiurkščių klaidų. Futbolas nuolat keičiasi – tampa dinamiškesnis, spartesnis. Vis dėlto nemanau, kad technologijos ateityje teisėjus paliks užribyje.
– Dėkoju už pokalbį, Manfredai.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
