Sekmadienį vykusiame čempionate Londone R. Kančiui nepavyko pagerinti asmeninio rekordo. Pasaulio lengvosios atletikos čempionate lietuvis maratoną įveikė per 2 val. 16 min. 34 sek.
Savo įspūdžiais, patirtimi ir gera nuotaika neseniai 30-metį atšventęs atletas aktyviai dalijasi socialiniuose tinkluose, įkvepia kitus judėti pirmyn, siekti aukštumų ir savo svajonių. Jis tvirtina, kad įgyvendinti tikslus padeda ne vien kantrybė ir atkaklumas, bet ir kitų žmonių palaikymas.
R. Kančys pažymi, kad lietuvių sporto aistruolių šūksniai per pasaulio čempionatą Londone jam suteikė papildomą impulsą.
– Kaip gyvendamas kaime nusprendei bėgioti?
– Mano sugebėjimus Krokialaukio vidurinėje mokykloje pastebėjo kūno Kultūros mokytojas Virginijus Šiušė, kuris buvo mano auklėtojas – jam esu labai dėkingas, kad iki šiol sportuoju ir siekiu savo svajonės.
Žinoma, mokykloje viskas prasidėjo nuo mažesnių distancijų. Kaip ir visi vaikai bėgau krosą, taip pat trumpesnius nuotolius: nuo 1 iki 5 kilometrų.
Mokytojas V. Šiušė man surado trenerį, skatino nesustoti, siekti vis aukštesnių tikslų. Pirmasis mano treneris buvo Arūnas Klebauskas, kuris ir sudomino bėgimu, suteikė pagrindus.
– Maratono distancija tai – 42 kilometrai ir 195 metrai. Kokios mintys sukasi galvoje, kai bėgi?
– Šį klausimą girdžiu dažnai, tačiau atsakymo neturiu. Varžybos labai skiriasi nuo treniruočių. Per treniruotes bėgu, galiu apmąstyti visą dieną ir rytdienos planus.
Varžybose būnu susikaupęs, susitelkęs į save – tiesiog lekiu, seku savo tempą, žiūriu į varžovų manevrus, į savo laikrodį. Varžybose turiu nuolat vertinti, kaip kinta mano greitis ir tempas, ar kilometrą įveikiau per užsibrėžtą laiką.
Maratone atiduodu visas jėgas, gyvenu penkių kilometrų atkarpomis, nes žinau, kad kas 5 kilometrus gausiu atsigerti, teks pagriebti buteliuką.
Distancijos pabaigoje tenka save paraginti: „Liko tik penki vargani kilometrai!“.
Tikrai nebūna taip, kad bėgdamas analizuoju miesto architektūrą arba svarstau, kokį patiekalą norėčiau suvalgyti vakarienei.
– O kas tave varo į priekį per treniruotes? Ar bėgdamas ilgas distancijas nesijauti vienišas?
– Kai įveikiu kilometrą po kilometro, bėgu ilgą distanciją, vienatvės jausmas aplanko dažnai. Pasirengimas maratonui, dideli krūviai atima daug jėgų. Norisi tiesiog pailsėti, bet reikia treniruotis.
Palaikymas man labai svarbus. Susirandu, kas per sunkią treniruotę man gali palaikyti kompaniją važiuodamas greta su dviračiu: trenerė ar kitas sportininkas. Būna atkarpų, kai kovoti vienam su savimi ypač sunku, o šalia esantis žmogus labai padeda.
– Lietuvoje vis daugiau žmonių dalyvauja maratonuose, ilgų nuotolių bėgimas tampa aktyvia laisvalaikio forma. Tačiau tu į trasą stoji greta geriausių pasaulio stajerių iš Kenijos ir Etiopijos, kurių asmeniniai rekordai geresni negu tavo. Kas motyvuoja lenktynėse su varžovais, kurie atrodo neprilygstami?
– Sportas yra mano stipriausia motyvacija. Suprantu, kad šiandien galbūt nenugalėsiu geriausių Kenijos bėgikų, tačiau aš stebiu savo rezultatus. Matau, kaip jie gerėja ir jaučiu pasitenkinimą. Kai rezultatus pavyksta pagerinti kiekvienose varžybose, aš labai džiaugiuosi, nes suprantu, kad nuosekliai judu savo tikslo link ir mano pastangos yra efektyvios.
– Ar prieš maratoną turi savo ritualą?
– Anksčiau prieš startą nusiskusdavau, nusikirpdavau, bet tai – ne ritualas.
Neseniai prieš maratoną išvis nesikirpau ir bėgau su barzda – viskas buvo gerai. Tiesiog buvo toks bendras susitarimas stovykloje – prieš startą nesiskusti. Sau pažadėjau, kad nusiskusiu, jeigu rezultatas bus prastas, o jeigu nubėgsiu gerai – dar mėnesį paauginsiu. Teko auginti.
Kai būna sunku, labiau mėgstu pažadus sau, o ne ritualus.
– Ką esi pasižadėję?
– Įveikęs maratoną Berlyne žinojau, kad kelis mėnesius sąžiningai kartą per savaitę eisiu į bažnyčią. Ir ėjau, laikiausi žodžio. Nors iki tol į bažnyčią eidavau tik per didžiąsias šventes.
Kitą kartą pažadėjau, kad sėkmingai pasiekęs finišą nupirksiu ir padovanosiu kam nors aprangą ar reikalingą daiktą vargingai gyvenančiai šeimai.
– Koks jausmas užplūsta, kai užsivelki marškinėlius su Lietuvos vėliava?
– Labai malonu, kad galiu atstovauti Lietuvai ir atiduoti visas jėgas svarbiausiose pasaulio varžybose – čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse. Man tai yra pripažinimas, kad prakaitą lieju ne veltui.
– Kuri distancijos dalis paprastai būna sunkiausia?
– Įvardinti tiksliai sudėtinga. Jeigu būnu gerai pasirengęs, tokių atkarpų nebūna. Bėgu ir nesvarbu, ar 35-tasis kilometras, ar 40-tasis. Žinoma, būna sunku, bet aš visada galiu bėgti toliau – kelias iki finišo mažėja. Jeigu jaučiuosi prasčiau, vadinasi, kažkur tinkamai nepadirbėjau.
Kai kurie atletai išskiria būtent 35-ąjį distancijos kilometrą, kaip sieną, kurią įveikti sunkiausia. Kol kas su tuo nesusidūriau.
– Daugelis bendraamžių renkasi sporto šakas, kur finišą galima pasiekti greičiau ir iš karto pajusti pasitenkinimą. Juk pasirinkimų kasdien vis daugiau, norisi viską išbandyti, kuo daugiau patirti. Kur yra tavo kantrybės šaltinis: kaip sugebi susikoncentruoti ir ištvermingai siekti tikslo?
– Gal dėl to, kad esu dzūkelis – paprastas, kantrus žmogus iš kaimo. Mano toks charakteris – labai patinka siekti tikslo. Galiu ruoštis ir ruoštis, kol įvykdysiu savo planą. Pavyzdžiui, tris mėnesius galiu gyventi vieno maratono idėja. Kai pasiekiu finišą, įvertinu savo rezultatą, mane užplūsta labai geras jausmas – palengvėjimas, kad viskas pavyko, darbas nebuvo bergždžias.
– Ar yra viena asmeninė savybė, kurią norėtum pakeisti?
– Tobulėti visada yra kur. Kiekvienas sportininkas savyje mato daug trūkumų.
Galbūt norėčiau būti truputį piktesnis.
– Profesionalaus sportininko karjera nėra ilga. Kas bus po to?
– Negaliu tvirtinti, kad šiuo metu gyvenu tikro sportininko profesionalo gyvenimą. Dirbu treneriu sporto mokykloje „Startas“, taip pat dirbu Kauno maratono klube – treniruoju mėgėjus, tad veiklos netrūksta.
Ateityje ir toliau tęsiu trenerio darbą. Bėgimas šiandien man yra tiesiog hobis, kuris sekasi – rezultatai gerėja. Kol jaučiu progresą, tikrai neatsisakysiu bėgimo – bėgiosiu kartu su visais.
– Kas yra sunkiau: mokyti kitus, ar ko nors naujo išmokti pačiam?
– Abu uždaviniai yra pakankamai sudėtingi. Juk auklėtiniai gali būti labai skirtingi: vieni – labai ambicingi ir susitelkę, o kiti – mėgstantys pasitaupyti.
Kol kas auklėtiniai mane labai džiugina, nes atkakliai siekia rezultatų. Tai verčia pasitempti, tobulėti ir man kaip treneriui. Savo auklėtiniams sakau, kad geras sportininkas turi pranokti savo trenerio rezultatus.
– Kaip tau atrodo, ar vaikai, kuriuos treniruoji, yra geresnė karta negu tavoji? O galbūt tiesiog – truputį kitokia?
– Neįmanoma nuspręsti, kuri karta yra geresnė ar blogesnė. Kiekviena karta yra tiesiog skirtinga.
Dabartinė karta viską nori pasiekti ir gauti greitai, nes tokia yra visuomenė.
Todėl daug bendrauju su auklėtiniais, aiškinu, išsišnekame – jie supranta, kad viskas ateina tik laikui bėgant ir daug dirbant – ne per savaitę ar dvi.
Kai žmonės dirba metus, dvejus, trejus, rezultatai akivaizdžiai parodo jų tobulėjimo kelią.
Kai žmogus yra darbštus ir atkakliai siekia rezultatų, tampa nesvarbu, kuriai kartai jis priklauso.
– Kaip manai, kokie bus ateinantys 25 metai: kokią Lietuvą sukurs tavoji karta?
– Po 25 metų tikrai nebėgiosiu su Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės apranga. Tikiuosi, kad vyksiu į varžybas kaip treneris ir stebėsiu auklėtinių pasirodymus, patarsiu ir palaikysiu.
Manau, kad mūsų šalis tobulės ir augs kartu su visuomene. Naujoji karta yra darbšti, išradinga, nori gyventi ir dirbti čia, Lietuvoje. Tikiuosi, kad viskas bus tik geryn.
– Dėkoju už pokalbį, Remigijau.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
