Tačiau keliautoja negali vien vaikščioti užvertusi galvą į viršų ir gėrėtis miestų architektūra – dažnai Ugnė į svetimą šalį nuskrenda palaistyti žemės savo prakaitu, nes ji – Lietuvos žolės riedulio rinktinės narė.
Nacionalinės moterų komandos varžybos, atstovavimas „Žuvėdros“ klubui, darbas Centrinėje projektų valdymo agentūroje ir dar gausybė papildomos veiklos. Ugnė pripažįsta, kad kartais norėtų vienu metu būti dvejose vietose ir viską suspėti.
Merginai tenka labai apgalvotai naudotis savo pasirinkimų laisve, tačiau dėl vieno Ugnė Chmeliauskaitė yra visiškai tikra: „Lietuvoje yra patys žavingiausi lietūs, gražiausi saulėlydžiai, mieliausi žmonės, žaliausia gamta ir skaniausias maistas. Keliaudama iš tiesų suprantu, kad niekas negali pakeisti namų, kuriuose užaugai“.
- Ugne, sportas yra tavo šeimos tradicija. Žolės riedulį pradėjai žaisti tėčio, kuris yra šios sporto šakos treneris Širvintose, dėka. Ką jautei, kai pirmą kartą apsivilkai Lietuvos nacionalinės rinktinės marškinėlius?
- Drebėjo kojos. Atrodė, kad esu dar maža, o jau tenka žaisti su vyresnėmis merginomis, kovoti. Stipriai plakė širdis, žengiau į aikštelę ir mąsčiau: „O, siaube, dabar man duos kamuolį, turėsiu jį varyti, privalėsiu įmušti įvarčių. Prieš mane žaidžia merginos, kurios yra profesionalės, priklauso Olandijos, Vokietijos ar kitos šalies rinktinėms“. Buvo tikrai baisu.
Žolės riedulį pradėjau žaisti, nes man buvo smagu ir įdomu. Vaikystėje negalvojau, kad galiu priklausyti rinktinei ir ginti šalies garbę, nes tuo metu apskritai nenutuokiau, kad šis žaidimas gali būti žaidžiamas tokiu aukštu lygiu.
- O kaip jautiesi dabar? Gauni kamuolį iš komandos narės, matai vartus ir... Ar neslegia atsakomybė, jog nuo tavo smūgio priklauso Lietuvos rezultatas?
- Kai tik gaunu perdavimą, veikiu instinktyviai. Valdau kamuolį ir nė sekundės nedvejoju, nes žinau, kad esu Lietuvos rinktinės narė.
Jeigu smūgį varžovės atremia, tai žinau, kad įmušiu kitą kartą. Be to, esu ne viena – laimėti nori visa komanda, todėl kartu dirbame gynyboje ir kuriame progas sėkmingoms atakoms.
- Ar kada teko pajusti to vienintelio įvarčio kainą?
- Be abejo! Niekada nepamiršiu pasaulio čempionato JAV, kai žaidėme prieš Pietų Afrikos Respublikos nacionalinę rinktinę ir mums to vienintelio įvarčio labai trūko. Viena taikli ataka – ir būtume patekę į stipriausių pasaulio komandų šešetą. Tačiau įmušti nepavyko. Rungtynės pasibaigė rezultatu 2:3. Tą įvartį įmušė mums – likome 16-toje vietoje. Matote, kokį skirtumą gali lemti vienas įvartis?
Yra pasitaikę panašių mačų ir Lietuvoje su klubo komanda. Atrodo, atiduodame visas jėgas dėl pirmosios vietos, kuri užtikrina dalyvavimą Europos klubų čempionate, tačiau per lemiamas rungtynes likus 10 sekundžių iki pabaigos praleidžiame įvartį ir pralaimime. Būna skaudu. Po tokių įvarčių tikrai nemąstau, kaip toliau žaisiu šį žaidimą.
- Kokia pergale labiausiai didžiuojiesi?
- Buvau labai laiminga, kai 2009 metais su Lietuvos rinktine (iki 21 metų amžiaus) tapome Europos čempionėmis. Man tuomet buvo 17 metų.
- Ar tikiesi, kad kada nors pavyks pasiekti dar didesnę pergalę?
- Visada tikiu tuo, ką darau. Jeigu netikėčiau, kad galiu pasiekti tikslą, nebūtų verta net pradėti.
- Tačiau Europos čempione tapai labai anksti. Kitiems tokių pergalių tenka laukti metų metais. Kokios mintys kyla po pergalės, kai su komanda švenčiate dar vieną sėkmingai pasiektą tikslą?
- Man patinka viena mintis: kai užkopi į kalną ir stovi viršūnėje, nebematai, kiek daug tu lipai.
Visada yra sunkiau išlaikyti trofėjų ar čempiono vardą. Čempione tapti antrą kartą – didelis iššūkis. Būti čempione dešimt metų iš eilės – dar didesnis. Sporte visada yra dar didesnių iššūkių, ambicingų tikslų.
Žinoma, nuolatinis krūvis, traumos, nuovargis gali sekinti. Po pergalės šventės tenka iš naujo ieškoti jėgų pasirengti sezonui.
Bet aš darau tai, ką labai mėgstu. Net po trumpos poilsio pertraukėlės grįžtu, imu į rankas lazdą ir iš naujo įkvepiu: „Bet jau šiais metais tai tikrai būsime geriausios!“
- Ar šeima palaiko tavo ryžtą?
- Šeimoje esame pasidalinę per pusę: man ir tėčiui sportas yra neatskiriama gyvenimo dalis, o mamai ir broliui mūsų nesibaigiančios kelionės, traumos ar sumušimai neatrodo kaip pats geriausias laiko leidimo būdas.
Esu laiminga, nes visą gyvenimą turėjau didžiulį tėvų palaikymą daryti tuos dalykus, kurie man patinka. Sportas nebuvo išimtis. Tėvams teko paaukoti nemažai laiko ir kantrybės dėl sportininko gyvenimo taisyklių: kelionių į varžybas, treniruočių, čempionatų ir t.t. Manau, kad sportuojančioms šeimoms tai yra labai natūralu, be to, tokių šeimų tėvai žino, kada po sunkių pralaimėjimų galima juokauti, o kada geriau apie tai visai nekalbėti.
Lietuvoje dauguma jaunų sportininkų neturi galimybės gyventi vien iš sportinės karjeros, todėl klausimas apie tolesnį kelią nuolat iškyla ir sukirba galvoje ne tik po mokyklos baigimo, bet ir po studijų universitete ar pradėjus kurti šeimą. Manau, kad tai yra kiekvieno sportininko asmeninis pasirinkimas.
Man pačiai pavyksta suderinti mokslus, darbus, keliones, gyvenimą ir reguliarias treniruotes. Esu tikra, kad tą dieną, kai nebegalėsiu skirti sportui pakankamai laiko, kad būčiau pajėgi žaisti Lietuvos nacionalinės rinktinės sudėtyje, mano sportinė karjera baigsis. Arba daryti gerai, arba visai nedaryti.
- Gal prisimeni epizodą, kai teko rinktis, sportas ar...?
- Gyvenime teko tarsi Pelenei pabėgti iš magistro diplomų teikimo ceremonijos – tiesiai į oro uostą, nes kartu su nacionaline rinktine skridome į Europos uždarų patalpų čempionatą Prancūzijoje.
O bakalauro diplomų teikimo šventę teko praleisti, nes tuo metu kaip Lietuvos atstovė dalyvavau Tarptautinės Olimpinės Akademijos organizuotoje jaunimo sesijoje Graikijoje. Kikenu, bet bent jau mokyklos baigimo diplomą sugebėjau atsiimti pati.
Būna, kad vienu metu norėtųsi būti keliose vietose ir netgi nuolatos sakydama, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji, kartais turiu pasirinkti. Svarbiausia, kad prioritetai būtų sudėlioti teisingai. Pirmenybę visada teikiu artimiems ir mylimiems žmonėms.
- Tiki, kad sportas gali padėti išspręsti socialines problemas. Kaip?
- Priklausau ENGSO (angl. European Non Governmental Sport Organisation) jaunimo komitetui. Esame septyni komiteto nariai iš skirtingų Europos Sąjungos valstybių. Dirbame keliomis kryptimis. Pavyzdžiui, rūpinamės socialine integracija – įtraukiame žmones į įvairias veiklas ir visuomenės gyvenimą.
Daugiausiai dėmesio skiriame pabėgėliams, žmonėms su negalia, lygioms moterų teisėms. Norime, kad žmonės jaustųsi gerai, kad jie atėję galėtų pasakyti, kad jų geriausias draugas nėra socialinis darbuotojas. Norime, kad jie įgytų draugų, kad per sportą užmegztų socialinius ryšius, jaustųsi lygūs su kitais.
Mes iš tikrųjų esame lygūs, tik mums reikėtų susitelkti ne į skirtumus, bet pamatyti, kuo mes panašūs: mes visi esame žmonės, kurie turi jausmus. Būtent per sportą, per įvairias sporto sritis, tai galima labai lengvai įrodyti.
- Ar socialinė lygybė ir teisingumas jūsų kartai rūpi labiau?
- Nemanau, kad anksčiau jauniems žmonėms šie dalykai rūpėjo mažiau. Tiesiog buvo kitokios aplinkybės, kiti rūpesčiai: kaip išlaikyti stabilų pajamų šaltinį, darbą, išvengti ekonominės krizės, užtikrinti šeimos socialinį saugumą.
Mano bendraamžiai, nepriklausomybės vaikai, su tokiais rūpesčiais beveik nesusiduria. Pinigai mums nėra pats svarbiausias dalykas – mes galime daryti, ką norime, geriau išreikšti save, esame laisvi rinktis.
Galime sakyti, kad viskam net neužtenka laiko. Tačiau ne laiko mums trūksta – tiesiog yra begalybė pasirinkimų, kuo galime užsiimti, ką galime nuveikti. Mums tampa sunku atsirinkti, nes norime daryti viską. Todėl privalome atrasti savo orientyrus – prioritetus, pagal kuriuos organizuotume savo veiklą.
Žinoma, naudojamės laisve, daug judame. Trokštame nuotykių, emocijų, įsimintinų akimirkų, todėl nevengiame išbandymų, noriai pasineriame į savanorišką veiklą, kuri tampa tarsi savaime suprantamu dalyku – atrodo, kad kitaip būti ir negali, kad mes privalome savo laiką leisti prasmingai ir savo gerove dalintis su kitais.
- Laisvė atveria galimybes patirti naujų dalykų ir augti. Dirbi Centrinėje projektų valdymo agentūroje su Europos Sąjungos Dvynių projektais, kai viena šalis perduoda savo gerąją patirtį kitoms. Ko Lietuva gali išmokyti kitas valstybes: kokia yra mūsų šalies geroji praktika?
- Projektai suteikia galimybių parodyti, kiek galime duoti kitiems, kad Europos Sąjungos fondų pinigus galime panaudoti ne savo poreikiams patenkinti, o padėdami kitoms valstybėms, kurios nėra Europos Sąjungos narės. Dalinamės savo ekspertinėmis žiniomis įvairiose srityse – Lietuva turi daug kompetentingų, patyrusių specialistų, kurie yra didelis mūsų šalies turtas.
Ekspertai dalyvauja ilgalaikiuose projektuose, todėl dirbdama jaučiu didelę atsakomybę – kiekvienas žingsnis turi būti gerai apskaičiuotas ir numatytas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ir biurokratijoje reikia kūrybiškų sprendimų – kartais net daugiau negu kitur.
Policijos veiklos organizavimas, nusikaltimų tyrimai, smurto šeimoje prevencija, sveikatos apsaugos klausimai, žmogaus teisių klausimai – tai tik kelios pirmiausia į galvą ateinančios sritys, kuriose esame nuėję ilgą kelią ir savo patirtį galime perteikti kitiems, parodyti išeitis.
Visada stengiuosi prisiminti, jog mūsų jauna nepriklausoma valstybė pradėjo su didžiuliu palikimu, kurio pėdsakus šiandien dar galima jausti. Deja, bet palikimas nebuvo toks, apie kurį svajotume. Tačiau daugybės žmonių dėka judame į priekį.
Tiesiog kartais reikia atsigręžti atgal ir pažiūrėti, kokį kelią mes įveikėme – džiaugtis ir švęsti savo pasiekimus.
Perduodami savo patirtį kitiems tarsi pažvelgiame į save iš šono – mūsų nueitas kelias kitoms šalims palieka stiprų įspūdį.
- Dėkoju už pokalbį, Ugne.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
