- „Misija Sibiras“ šiemet vyksta jau šešioliktą kartą. 16 žmonių komanda vyko į ekspediciją Sibire, ten tvarkė lietuvių tremtinių kapines, statė kryžius, bendravo su vietiniais gyventojais – prisilietė prie istorijos. Tikriausiai kiekvienais metais komandos nariams kyla tas pats klausimas: ką būtume darę mes, pakliuvę į trėmimo operacijas „Pavasaris“, „Bangų mūša“ ar „Ruduo“ praėjusio amžiaus viduryje?
- Be abejo, tokių minčių kyla. Tačiau mūsų karta dažniau pasvarsto, kaip būtų dabar, jeigu okupantai užimtų šalį ir tremtų gyventojus į atšiaurias žemes.
Jaunoji karta yra aktyvi ir pilietiška. Kad ištrintų mūsų tapatybę režimas turėtų vykdyti didelio masto operacijas. Suprantu, jog tai skamba niūriai ir bauginančiai, tačiau kartu mąstau pozityviai – Lietuvoje gyvena daug žmonių, kuriems šalis yra labai brangi ir širdyje užima svarbią vietą. O ką daryčiau aš, jeigu būčiau patekęs į tremiamųjų sąrašus tada per represijas? Nebėgčiau ir stengčiausi išgyventi.
Sibire aš pamačiau, kiek daug tose tundrose ir taigose sukūrė lietuviai, koks ryškus ten yra mūsų senelių ir prosenelių palikimas. Lankėmės kaimuose, kurie yra nutolę nuo Lietuvos 3000 ar 5000 kilometrų, bekraščių pelkių viduryje, kalbėjomės su vietinėmis močiutėmis – mums atimdavo žadą: gėlių darželius jos iki šiol prižiūri ir tvarko taip, kaip kadaise išmokė lietuviai. Bulves sodina ir namus stato – taip pat, kaip mokė lietuviai.
- Tremtis yra viena ryškiausių prievartos, teroro formų. Kur žmogus gali rasti stiprybės, kad apsaugotų save ir šeimą, atlaikytų patiriamą smurtą ir siaubą?
- Aš manau, kad svarbiausia išlikti savimi. Ši savybė atsiskleidžia jau per „Misija Sibiras“ dalyvių atrankas. Galėtume atrinkti 16 lyderių – aukštų, tvirtų, plačiapečių, lengvai pakeliančių 50 kilogramų. Bet kas iš to? „Misija Sibiras“ nėra varžybos. Atrenkame žmones, kurie sugeba dirbti komandoje, padėti vienas kitam – tai svarbiausia. Komandos nariais tampa žmonės, kurie viduryje miško su sunkia kuprine ant pečių išlieka savimi.
Pripažinti savo silpnybes ir galimybes nėra paprasta. Dažnai norėtume būti šaunesni, drąsesni ir tvirtesni negu esame. Išlikti savimi ir neapsimetinėti nėra lengva, nes dažnai aplinkiniai mus nori matyti kitokius. Gebėjimas atsispirti kitų įtakai, noras garsiai kalbėti savo balsu ir pranešti apie save padeda išlikti sunkiausiomis sąlygomis. Manau, kad būtent dėl to Lietuva išliko, ištvėrė negandas ir dar ilgai klestės – mes esame stiprūs ir ištvermingi savo dvasia, didžiuojamės namuose galėdami šnekėti lietuviškai ir išlaikyti savo tapatybę, unikalumą, kultūrą.
Jeigu kiekvienas saugosime lietuvišką paveldą, įdėsime šiek tiek pastangų, tai mūsų niekas negalės sustabdyti ir prispausti.
- Kuris „Misija Sibiras“ tikslas yra svarbesnis: kad tremties vietose būtų sutvarkyti mūsų tautiečių kapai, ar tai, kad apie jų likimą sužinotų visi, kurie gyvena čia, Lietuvoje?
- Jeigu Sibire netvarkytume kapinių, tikriausiai mūsų darbas su jaunais žmonėmis nebūtų toks sėkmingas. Abu tikslai yra tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklausomi. Iš Sibiro parsivežame daug istorijų, liudijimų, emocijų, kurias galime perteikti parodose, pristatymuose, bendraudami su moksleiviais gimnazijose ir su tautiečiais užsienyje.
Tiesioginė patirtis mano kartos žmogui yra labai svarbi, nes jis nori dalintis, įsitraukti, pasakoti.
Suprantame, kad visų kapinių nesutvarkysime, tad stengiamės lietuvių atminimą atkurti pačiose pagrindinėse vietovėse, kad lietuviškus kryžius rastų ateities kartos. Juk istorija tęsiasi, kol mes ją prisimename.
Mūsų pastatytus kryžius Rusijos glūdumoje galbūt pastebi tik pavieniai uogautojai ar grybautojai – jų tikrai niekas daugiau nepamatytų, jeigu nevažiuotume į Lietuvos mokyklas. Jaunų žmonių komanda su kitais jaunais žmonėmis dalijasi savo jausmais, savo supratimu apie tremtį, įkalinimus ir Lietuvos istoriją.
- Ką keičia toks tiesioginis bendravimas ir gyvi įspūdžiai?
- Pasakodami savo patirtį matome, kad klausytojai labiausiai įsimena konkrečias istorijas, nes atkreipia dėmesį į detales, buities rūpesčius, kasdienius vargus ir t.t. Jie pradeda įsivaizduoti, ką darytų ištremto žmogaus vietoje, kaip įveiktų vieną ar kitą sunkumą.
Datas, vietas, ištremtųjų skaičių visi gana gerai įsimename skaitydami istorijos vadovėlius – kiekvienas galėtume abstrakčiai papasakoti tremties scenarijų: ginkluoti vyrai atvažiuoja naktį, išplėšia iš namų, nuveža į traukinių stotį – tada trys savaitės gyvuliniuose vagonuose, sustojimas punktuose, iš kurių tremtiniai paskirstomi į skirtingas sritis. Tačiau pasakojimai vadovėliuose – tarsi ne apie mus. Gyvi pasakojimai, emocijos, atvirumas ir nuoširdumas pakeičia jaunosios kartos santykį su istorija. Bendraudami pajuntame, kad kalbamės apie save.
Manau, dabar yra pats geriausias laikas tokiam pokalbiui, nes nebeliks gyvų tremtinių liudijimų – tokių, kaip Irenos Saulutės Špakauskienės istorija, įkvėpusi rašytoją Rūtą Šepetys sukurti romaną „Tarp pilkų debesų“. Po 25 metų apie tremtį galėsime sužinoti tik iš knygų ir vadovėlių, kurie parašyti šiandien.
- Kaip tu pats atsidūrei projekte „Misija Sibiras“?
- Visuomeniniais reikalais ėmiau domėtis dar paauglystėje, būdamas 13 metų. Pradėjau dalyvauti nevyriausybinių organizacijų veikloje, nes buvo įdomu, kas vyksta už mokyklos ribų. Sulaukęs 14 metų įsteigiau savo nevyriausybinę organizaciją. Kai baigiau mokyklą ir iš Kėdainių atvykau į Vilnių studijuoti, nuo nevyriausybinės veiklos neatitrūkau. Dirbau su projektais žmogaus teisių apsaugos srityje.
Antrame studijų kurse gavau pasiūlymą vadovauti projektui „Misija Sibiras“. Sutikau negalvodamas apie kelionę į Sibirą – man buvo svarbu, kad žinia apie mūsų veiklą sklistų kuo plačiau ir pasiektų kuo daugiau jaunų žmonių, ugdytų pilietiškumą, sužadintų norą domėtis Lietuvos istorija ir valstybe.
Šis darbas atrodė kaip didelis ir įspūdingas iššūkis. Lygindamas save su projektų dalyviais mąsčiau, kad tikriausiai esu per silpnas ekspedicijai – mano sveikata tikrai nebuvo pati geriausia. Tačiau ilgainiui, po poros metų, supratau tikrąją „Misija Sibiras“ galią: jeigu labai noriu, jeigu atkakliai siekiu tikslo, tai manęs jokios kliūtys negali sustabdyti. Ar esi silpnesnis, ar stipresnis, ar moki rusų kalbą, ar nemoki – svarbiausia yra noras ir pastangos.
Pajutau, kad manyje subrendo toks stiprus noras ir nusprendžiau, kad galiu dalyvauti ekspedicijoje – viską patirti pats. Manau, kad „Misija Sibiras“ yra viena sėkmingiausių iniciatyvų Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad pats galėjau viską pereiti nuo pradžios iki pabaigos.
- Kuo skiriasi projekto „Misija Sibiras“ vadovo ir ekspedicijos dalyvio diena?
- Būdami Vilniuje ekspedicijos maršrutą ir dienotvarkes suplanuojame minučių tikslumu. Tačiau atsidūrus Sibiro platybėse viskas pasikeičia – ten pilna nenumatytų trikdžių, kliūčių, nesklandumų.
Gamtos sąlygos Sibire gali akimirksniu sujaukti planus. Pavyzdžiui, kils didelė audra ir komanda turės likti stovyklavietėje, nors buvo pasiryžusi per dieną nueiti 50 kilometrų ir sutvarkyti dvejas kapines. Arba kažkur užstrigs medienos krovinys, todėl nebus įmanoma padirbti kryžiaus – teks vėl ieškoti sprendimų.
„Misija Sibiras“ nėra įmonė ar kompanija, turinti šimtus skyrių Lietuvoje ir visame pasaulyje, kurie padėtų vietoje išspręsti visas problemas. Viską darome patys. Organizacijoje daugiausia darbuojamės dviese–trise, turime labai šaunią savanorę, visi kartu prižiūrime, kad viskas būtų atlikta nuo A iki Z, užtektų finansų, būtų surengta apie 300 susitikimų su visuomene, pristatymų šalies mokyklose, užsienio lietuvių bendruomenėse ir t.t.
Todėl man „Misija Sibiras“ yra didelė pamoka – aš čia darau viską. Ryte lankausi ministerijose ir diskutuoju, kas svarbu mūsų valstybei, po pietų – renku tinkamiausią „Instagram“ filtrą, kad nuotrauka atrodytų įdomiai ir patrauktų jaunos auditorijos dėmesį, įkvėptų pilietiškumo. Dienos darbai ir užduotys būna labai skirtingi.
- Sociologai sako, kad pasaulis tapo globalus, nyksta nacionalinė valstybė. Ar patriotizmas vis dar yra aktualus?
- Manau, kad šiuo metu tiesiog keičiasi pilietiškumo suvokimas ir prasmė. Neabejoju, kad kiekvienas lietuvis, gyvenantis Anglijoje, Norvegijoje, Australijoje ir Amerikoje yra be galo pilietiškas ir patriotiškas. Nepritariu nuomonei, kad pasauliui globalėjant pilietiškumas išgaruoja ir dingsta, nes kalbame apie labai aiškų, elementarų tėvynės, savo kilmės jausmą.
Aš pats esu labai atviras, plačios pasaulėžiūros, kosmopolitiškas žmogus, tačiau man pilietiškumas yra didelė vertybė. Ji slypi kiekvieno iš mūsų viduje ir mes patys per savo patirtį, šeimą, mokyklą, draugus galime ją pažadinti, sustiprinti, išreikšti. Šis jausmas gali būti gyvas nuolat, o ne tik tada, kai perskaitome apie Lietuvos sportininkų pergales.
- Tavo karta gali lengvai išreikšti savo pilietiškumą ir patriotizmą. Tai yra tavo pasirinkimo laisvė. Ar ši laisvė turi ribas?
- Pasirinkimų laisvė pilnavertė yra tik tada, kai aš suvokiu atsakomybę, susijusią su savo sprendimu – numatau galimas pasekmes ir rezultatus. Be atsakomybės laisvė netenka prasmės. Ji gali tapti tokia radikali, kad visuomenė susiskaldys ir susipriešins. Todėl atsakomybė yra svarbiausia laisvės sąlyga, sudedamoji dalis.
- Ar tau nesusidaro įspūdis, kad vyresni žmonės nesupranta 25-mečių kartos pasirinkimų?
- Akivaizdu, kad nesusipratimų tarp skirtingų kartų iškyla. Jaunimas tikina, kad vyresnieji nesugeba prisitaikyti prie aplinkybių. Savo ruožtu vyresnieji aiškina, jog jaunimas niekada nesupras, ką žmonėms teko patirti prieš 25 ar 50 metų.
Aš irgi pastebiu, kad laiptinėje nesisveikina kaimynai, kad visuomenė yra susvetimėjusi, vadinasi, bendravimo mums visiems tikrai trūksta.
Projektas „Misija Sibiras“ būtent atviram, gyvam bendravimui skiria labai daug dėmesio. Kalbamės su skirtingomis kartomis – ir su tremtiniais, ir su moksleiviais. Ramiai saugome atminimą kapinėse ir ryškiai perteikiame įspūdžius socialiniuose tinkluose. Ir bendraamžiams, ir tėvams parodome, kad esame pilietiška karta, kuri gali kurti šią valstybę, kad jau šiandien savo darbais ir sumanymais turtiname Lietuvą.
- Ar jauti kartų skirtumus?
- Mūsų karta yra unikali, nes esame karta be traumuojančio istorinio įvykio. Mums nutikę istoriniai įvykiai buvo labai pozityvūs: įstojome į NATO ir Europos Sąjungą, įsivedėme eurą.
Iki tol senelių ir prosenelių kartos kovojo už mūsų valstybės laisvę, tėvai stovėjo Baltijos kelyje, įsijungė į Sąjūdžio mitingus, gynė laisvę Sausio 13-osios naktį. Kovoti ir mąstyti apie laisvę buvo jų kasdienybė, sąlygota to meto aplinkybių.
Mūsų kartai laisvė yra duotybė. Dirbdami biuruose mes nemąstome, kokie esame laimingi būdami laisvi. Žinoma, savo laisvę mes išnaudojame ir jaučiame atsakomybę kurdami valstybės viziją, išsaugotą tėvų ir senelių. Todėl skirtingų kartų pokalbiai ir atviras bendravimas stiprina valstybę ir pilietinę visuomenę, ugdo meilę bendrai valstybei, skatina mąstyti apie asmeninį indėlį į visų gerovę ir palikimą ateities kartoms.
Tikiu, kad mūsų karta gali būti aktyvi tokio pokalbio iniciatorė ir atidi klausytoja.
- O kokie bus ateinantys 25 metai tau, tavo kartai ir valstybei?
- Esu įsitikinęs, kad ateinantys 25 metų bus nuostabūs. Esu gimęs laisvoje Lietuvoje, galbūt todėl esu toks pozityvus žmogus. Auganti karta, jos mąstymas mane labai įkvepia ir žavi. Bendraudamas su moksleiviais jaučiu, kad jie dar geriau išnaudoja laisvės sąlygas – patys yra laisvi, nesusikaustę, pasiryžę tyrinėti, pažinti ir drąsiai įgyvendinti savo idėjas.
„Misijos Sibiras“ sėkmę taip pat lemia auganti karta. Metai po metų į mūsų gretas įsilieja jaunimas, populiarumas neslūgsta, entuziazmo daug. Mums nereikia įrodinėti, kokie faini esame, nereikia brukti savo nuomonės ir aiškinti, kodėl būti pilietiškiems yra gerai. Jaunimas pats domisi, įsitraukia, dalyvauja. Kiekvienais metais ekspedicijos dalyviai įneša savo indėlį į pilietiškumo sampratą, papildo, pakeičia suvokimą. Kūrybiškumas ir įvairūs sumanymai tiesiog kunkuliuoja. Todėl per ateinančius 25 metus bus dar daugiau laisvės, saviraiškos ir produktyvių idėjų.
- Dėkoju už pokalbį, Ignai.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
