Savo kavinės viziją Panevėžyje įgyvendinęs 28 metų verslininkas ir 3,5 metų dukros tėtis J. Dalinda teigia, kad pasirinkimų laisvės sąlygomis užaugusi karta jo gimtajam miestui suteikia naują kryptį ir ryškių spalvų, nes jauni žmonės yra labai išradingi, veiklūs ir sugeba džiaugtis akimirka be baimės šešėlio.
Pasak Justino, mes patys renkamės, kaip reaguoti į aplinką: ar šviečiant saulei įtemptai stebėti horizontą ir nuogąstauti dėl galimo lietaus, ar tiesiog mėgautis giedra diena ir gera nuotaika. Justinas renkasi antrąjį kelią.
– Kodėl įkūrei kavinę „Kavalierius“?
– Augau paprastame Panevėžio rajone. Iki šiol atsimenu tuos alaus barus, kuriuos matydavau ryte vedamas į vaikų darželį – juose nuo ryto rinkdavosi žmonės išlenkti bokalą ar taurelę. Tas vaizdas man nepatiko. Todėl augdamas svajojau, kad visos tos vietos virstų jaukiomis kavinėmis, kuriose žmonės dalintųsi įspūdžiais, gera nuotaika ir mintimis, o ne skandintų bėdas ir skaudulius.
Visada maniau, kad kava yra rafinuotas gėrimas. Man atrodė, kad prie kavos puodelio žmonės pasitempia ir maloniai bendrauja, mezgasi įdomūs pašnekesiai, gimsta pozityvios emocijos ir bendruomeniškumas. Supratau, kad kavinių kultūra gali pakeisti miestą. Dabar matau, kad maža vaiko svajonė užaugo kartu su manimi ir ėmė skleistis.
– Ši kavinė – ne pirmas tavo verslas. Ką veikei anksčiau?
– Išbandžiau save ne vienoje srityje. Stengiausi užsiimti tokia veikla, kad galėčiau pritaikyti savo išsilavinimą. Įsidarbinau didelėje Lietuvos įmonėje, įsitraukiau į finansų analitikų pasaulį. Pažinęs šią sritį supratau, kad už skaičių neįžvelgiu turinio ir jokio apčiuopiamo daikto. Todėl pamažu ėmiau ieškoti naujos veiklos, žingsnis po žingsnio patraukiau prie kavinės. Čia savo kailiu patyriau pirmąsias klaidas, mažas pergales ir nusivylimus. Kavinė, kurioje dirbau anksčiau, veikė didmiestyje, sekėsi neblogai, nors veiklos mastai buvo mažesni. Gerai, kad ta kavinė gyvuoja iki šiol, yra sėkminga, vadinasi, turi savo sielą. Sukauptą patirtį dabar panaudoju savo kavinėje ir kasdien mokausi naujų dalykų.
Negaliu sakyti, kad esame unikalios kavinių kultūros pradininkai, tačiau turime savo matymą. Tikiu, kad į miesto gyvenimą įnešėme savo atspalvį. Atkreipiame žmonių dėmesį savo pavadinimu, drąsiais interjero sprendimais.
– Kiek tau svarbūs pinigai?
– Verslą pradedu ir kuriu ne pagal vadovėlius. Nesikraustau iš proto dėl rinkos tyrimų, situacijos analizės ir skaičių. Aš tiesiog matau, ko trūksta mano miestui, ko žmonės pasiilgę ir tai yra mano prioritetas, o ne koncentracija į geriausiai atsiperkančius produktus pagal kaštų ir naudos analizę.
Laikausi paprastos verslo filosofijos ir požiūrio: jeigu kažką darai iš širdies, tai sulauki atsiperkamumo – pinigai ateina iš paskos, o ne priešingai.
– O kokius tikslus sau keli?
– Mes dažnai klystame galvodami, kad tikslus reikia apibrėžti metais. Aš mėgstu stebėti, kas vyksta aplinkui, ir tikslus sieju ne su asmeniniu tobulėjimu, bet su darbais, kuriuos galiu atlikti kitiems.
Savo tikslo nematuoju finišais. Man svarbiausia – pats tikslo siekimas ir visuma įvairių, nenutrūkstamų procesų, kuriuose aš dalyvauju.
Dirbu ir stengiuosi dėl svarbiausių dalykų: kad mano dukrytė augtų laisvoje, geroje ir pozityvioje aplinkoje, verslas dovanotų žmonėms geras emocijas, kurtų bendruomenę, pagyvintų ir pagražintų miesto kultūrą. Tokie yra mano tikslai, kurių aš nematuoju finišais.
– Baigę mokyklą ar po studijų universitete jauni žmonės renkasi kelią ir svarsto, ar likti Lietuvoje, ar išvažiuoti. Kaip manai, kodėl verta likti?
– Erdvė neapibrėžia jūsų asmenybės, nuo savęs neišvažiuosi. Kad ir kur keliautum, skristum ar važiuotum, vis tiek liksi su savimi. Ne kita šalis ir ne kiti horizontai daro stebuklus, o tik tu pats. Savo svajones gali įžiebti čia pat, kur šiuo metu esi.
Todėl – judėkit, važiuokit, patirkit, pajauskit, bet darykite čia ir dabar, kur esate, neatidėliodami ir neieškodami tolimų horizontų, idealių sąlygų ir aplinkybių, kurios viską atliks už jus.
– Tavo karta užaugo laisvoje rinktis šalyje. Kas tau yra pasirinkimų laisvė?
– Pasirinkimų laisvė formuoja naujus elgesio modelius, galimybes. Pavyzdžiui, matome giedrą dangų ir toli plaukiantį juodą debesėlį – seniau žmonės iš karto suskubdavo ieškoti skėčio, rengtis lietui. O mūsų karta turi pasirinkimą: galime ruoštis audrai arba toliau džiaugtis saule. Jaučiame daugiau saugumo ir mažiau nuogąstaujame dėl nežinomybės.
Turime laisvę ir gerbūvį, galime laisviau išreikšti save, gyventi ir džiaugtis šia akimirka, nes mūsų būtiniausi poreikiai yra lengvai patenkinami.
– Kaip manai, koks esi žmogus? Kokie tavo būdo bruožai?
– Aš esu ramus žmogus, filosofas, mėgstu šnekėt apie abstrakčius dalykus. Jeigu matau liniją, tai būtinai norėsiu išsiaiškinti, kas už tos linijos yra. Mėgstu nagrinėti visuomenę, įpročius ir situacijas, neapsiriboju vien buities rūpesčiais ir kasdieniais dalykais.
Manau, kad esu iniciatyvus, bet tik tada, kai man pačiam rūpi rasti atsakymą, išspręsti klausimą. Aš negaliu gyventi svetima idėja, nešti kito žmogaus iniciatyvos. Jeigu man nerūpi, aš nesileidžiu įtraukiamas, nepasiduodu kito žmogaus valiai.
– O jeigu reikėtų nupiešti ištisos savo kartos portretą: kaip atrodo tavo bendraamžiai?
– Reiktų labai didelio lapo ir labai daug spalvų, kad nupieščiau šį portretą, nes nebūtų griežtų taisyklių, rėmų ir bruožų. Mano bendraamžiai yra žmonės, kurie nuolat pulsuoja, yra veržlūs, kūrybingi, smalsūs ir jie turi savo nuomonę. Nuomonę, kuri kyla iš vidaus, ne iš vyraujančių nuostatų ar primestų įsitikinimų.
– Kokios yra šios kartos silpnybės?
– Turime ribotus laiko išteklius, o norai – begaliniai. Manau, kad silpnybė ir įtampa kyla dėl to, kad norime labai daug nuveikti per labai trumpą laiką. Siekiame daug patirti, daug išbandyti, bet pritrūksta laiko arba jėgų.
Dažnai girdžiu, jog mūsų kartą apibūdina kaip labai nepastovią. Tačiau kas yra pastovumas? Monotonija, pasikartojimai, vienodumas. Kas iš mūsų norėtų gyvenimą praleisti monotoniškai? Todėl nepastovumas ir nuolatiniai pokyčiai yra gyvenimo realybė, o ne mūsų kartos silpnybė.
– Kokių pokyčių įvyko, kai tapai tėčiu: ko išmokai?
– Jauni žmonės dabar ne taip skuba kurti šeimas kaip tėvų ar senelių karta. Ir labai gerai, kad neskuba. Dabartinė karta suvokia, kad darni šeima yra prioritetas, todėl nepuola kurti šeimos vien dėl statuso, jeigu jaučiasi nepasirengę.
Man šeima nėra toks savaiminis tikslas, tai greičiau – tarsi būdas gyventi laimingiau ir daryti kitą laimingą.
Jeigu šeima nėra suvokiama kaip baigtinis tikslas, tada santykiai būna sėkmingesni. Aš pats tai jaučiu, nes turiu šeimą, auginu dukrytę. Atrodo banali tiesa, tačiau man tai reiškia labai daug. Atrandu vienuoliktą, dvyliktą ir tryliktą pojūtį, kuriuos sunku apibrėžti. Jaučiu kaip auga mano atsakomybės suvokimas, rūpestingumas. Atsiranda naujas suvokimas, kas yra laimė-nelaimė.
– Ar stebėdamas savo dukrytę susimąstai, kokia bus jos karta?
– Auganti karta mane nuoširdžiai žavi. Esu tikras, kad ji nuo mūsų skirsis savo žiniomis ir santykiu su informacija, technologijomis. Ji bus išmani.
Negalime lyginti ir sakyti, kad ji bus geresnė ar blogesnė. Ji bus tiesiog kitokia. Ši karta dar labiau vertins emocinį ryšį, žmogaus vidų, asmenybę. Statuso simboliai, tokie kaip prabangus automobilis, būstas ar drabužiai, jiems rūpės mažiau. Labiausiai dėmesį patrauks patirtys. Būtent patirtys ir emociniai dalykai bus didžiausias turtas. Naujoji karta perkainos vertybes.
– Dėkoju už pokalbį, Justinai.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
