Taigi, kaip esminę priežastį, dėl ko dalyvauju, įsivardinau artimesnę pažintį su kolegomis. Primečiau, kad laikas, kol bendrausiu su bendradarbiais, netruks prabėgti, nes jų vos daugiau nei 40, kas reiškia visai jaukų vakarėlį su mielomis artimesnėmis pažintimis.
Šį vakarėlį vainikavo rytas po jo. Kai atsikėliau, buvo labai akivaizdu tik viena – norą „susipažinti artimiau" įgyvendinti pavyko taip idealiai, kad nėra prie ko prikibti, bet po jo sekė kitas – ne tik, kaip reikės eiti į darbą, bet ir kaip sugrįžti viename automobilyje su kolegomis, su kuriais atvykau, kai tame kurorto viešbutyje norėjau likti amžiams. Šiandien ima juokas, prisiminus visą tą istoriją ir nors dirbu šiame kolektyve iki šiol, turiu įtarimą, kad būtent po šio vakarėlio mūsų visų bendravimas kardinaliai pasikeitė. Bet viskas nuo pradžių.
Kadangi mėgstu planuoti, tai, be abejonės, prieš einant į šį vakarėlį savo veiklas irgi susiplanavau: bendrauti su kuo daugiau kolegų, neliesti darbo temų, nekomentuoti jokių vadovybės sprendimų, nesuteikti kolegoms nepagrįstų lūkesčių, neiti į jokius asmeninius pokalbius, būti draugiškai, šypsotis, kai šeka nesąmones, neapkalbinėti kitų, numoti ranka į nešvankius juokelius, jeigu tokių būtų, maloniai persimesti keliais žodžiais su vadovais. Dar šiame kalėdiniame plane dvi – trys vyno taurės, laikytis kiek įmanoma tolėliau nuo visokių renginyje vykstančių žaidimų, mažiau, o geriau išvis nesifotografuoti, neiti į jokius vakarėlio pratęsimus, grįžti į kambarį iki 22.30 val. Kitą dieną su kolegomis smagiai papusryčiauti, linksmai apkalbėti mūsų renginį ir geromis nuotaikomis bei nauja jėga sugrįžti į darbus. Tokių panašių planų buvo dar daugiau ir aš sulaužiau juos visus, tad tęsti, ko prisižadėjau, neverta.
Kad būtų aiškiau, galima būtų pradėti nuo to, kad tuo metu buvau netekėjusi, vaikų neturinti jauna, gan sėkminga, žiūrint iš profesinės perspektyvos, moteris. Nesu nei gražuolė, nei pabaisa, darbe vilkiu kostiumėlius, iššaukiančiai nesirengiu, iškirpčių nedemonstruoju, bet kartu ir nesu kažkokia pilka pelė. Turiu savo velniukų, bet kas jų neturi. Kalėdinio vakarėlio kaukių baliaus tema padiktavo ryškesnius drabužius, tam tikrą avalynę, nes pamaniau, kad jei dalyvauti, tai dalyvauti, išsiskirti iš visų ir nepaisyti vakaro temos neskambėjo labai patraukliai, juk tai būtų buvusi nepagarba kolegoms bei organizatoriams.
Taigi, viskas prasidėjo kaip ir puikiai: atvykome į kurortą, apsistojome nuostabiame viešbutyje viename kambaryje su skyriaus kolege, nuotaika buvo pakili. Pradėjome ruoštis renginiui, kambaryje nuo organizatorių mūsų laukė šalto putojančio vyno butelys, išgėrėme po taurę ir išėjome į vietą, kur prasidėjo renginys. Viskas iš pradžių ėjo pagal planą. Išskyrus vyną.
Šiaip tikrai buvo smagu iki ryto, kai akis pramerkiau... kitame viešbutyje. Gerai, kad viena, ne nuoga, su tuo pačiu savo kaukės kostiumu. Tai reiškė, kad blogiausia, kas galėjo nutikti, nenutiko. Tai, neslėpsiu, gerokai pakylėjo. Nors ką gali žinoti, kas čia dar buvo, nes taurių kambaryje buvo daugiau nei viena.
Bet sugrįžtant į tą rytą, tai pabudus klaikiai skaudėjo galvą, pažiūrėjau į lankstinukus, gulinčius ant stalo ir pro langą suprasti, kur esu. Prisiminiau, kad esu kažkada čia nakvojusi, bet ne tas tuomet buvo svarbiausia.
Bandžiau prisiminti vakarėlio eigą, bet šansai iš pradžių nebuvo dideli. Iš savo aukštakulnių supratau, kad buvo visko, nes vieno kulniuko tiesiog nebuvo, jau nekalbant, kokie jie buvo šlapumo ir murzinumo.
Drebančiom rankom paėmiau, ačiū Dievui nenusėdusį telefoną, randu ten krūvą praleistų skambučių. Skambinu savo skyriaus kolegei, su kuria kaip ir turėjau nakvoti. Kolegė iš karto ragelio nepakėlė. Kiek susinervinau, o kartu ėmė isteriškas juokas, juolab nežinojau, ką daryti, nes esu kitame viešbutyje, kankinama pagirių ir daugybės klausimų. Supratusi, kad šią minutę nieko nepakeisiu, nuėjau į dušą, nes tie visi makiažo likučiai, išsibarstę po visą veidą, tikrai manęs nepuošė. Grįžusi į kambarį matau praleistus ex kambariokės skambučius. Greitai perskambinu. Tas laikas, kol ji pakels, truko amžinybę, nes ir norėjau, ir nenorėjau žinoti, kas čia įvyko.
Pakelia. Pirmas klausimas: „GYVA? Ar tau viskas gerai?" Atsakiau, kad nieko negerai, o gyva šiam pasaulyje nebenoriu būti. Kolegė pradėjo balsu juoktis, girdžiu, kad aplink ją yra ir daugiau žmonių, kuriems ji garsiai perduoda, kad aš gyva, nors aiškiai pasakiau, kad būti gyvai šiuo metu nėra mano prioritetas. Įjungė mane „ant garsiakalbio“, kas reiškė likusių sveikų nervų ląstelių išbandymą. Nusiteikus blogiausiam, girdžiu, kaip kolegos vienas per kitą net ne kalba, o čiulba, kad tokios smagios kolegės dar gyvenime neturėjo, kokia aš kompanijos siela, kokia linksma dalyvė, kaip gaila, kad manęs iki šiol tokios nepažino, laidė kažkokias istorijas, dar paklausė, ar dar turiu medalį, kurį gavau už kažkokią rungtį, tuo pačiu klausė, kada manęs atvažiuoti pasiimti. Galvojau tik apie tą posakį, kaip iš gėdos žmonės į žemę susmenga ir jo įgyvendinimą, bet man nepavyko.
Pradėjau kažką mekenti, kad nelabai atsimenu, kas čia ir kaip. Kolegos sako: „Eik tik, ramiai, nepanikuok, tuoj Marius (vardas pakeistas) atvažiuos, pasiims“. MARIUS?? Perklausiu, nes tai niekeno kito, o įmonės vadovo vardas. Sako: „Taip taip, jis tave ten paliko, žino tą viešbutį, ruoškis nusileisti, tuoj bus“. Šioje vietoje mano mintyse sekė nesuskaičiuojami kiekiai keiksmažodžių. Buvo gėda, juokinga, nepatogu, mintyse jau susikroviau dėžę „išdidžiam išėjimui iš darbo pas stipriausius konkurentus" ir daug visokių kitokių jausmų. Vienas dalykas, kuris mane ramino, buvo tai, kad kolegos kitame laido gale buvo tikrai draugiški mano atžvilgiu ir nebuvo kažkokių piktdžiugiškų ar nepadorių juokelių.
Kol vadovas važiavo, įjungiau visas savo dar likusias smegenų ląsteles, kad kuo daugiau prisiminčiau, kas buvo, nes na situacija, patikėkite, nebuvo maloni. Nes juk moteris, vieno iš skyrių vadovė, dar netekėjusi, kiek per daug išgėrusi. Su atmintimi be užuominų nėjosi taip lengvai, kaip norėjosi. Taip pat nebuvo lengva žiemą eiti link vadovo automobilio be vieno kulniuko, nors pripažinsiu viduje buvo žiauriai juokinga.
Įsėdu į mašiną. Gėda siaubinga, bandau nekvėpuoti, nors dantis valiausi ilgiau, nei maudžiausi. Marius žiūri į mane ir juokdamasis sako: „Tokių darbuotojų tikrai mums reikia kuo daugiau". Perklausiau nežiūrėma į jį, ką jis turi omeny. „Tokių, kurie moka daug dirbti, ir moka gerai atsipalaiduoti“, – ramiu, kaip visada veidu, atsako. Puskreivė šypsena nedingo nuo mano lūpų, kaip ir raudonis, vis jaučiau, kad turiu mažiau klausinėti ir kad išvis turėčiau mažiau kalbėti, bet kurortas nedidelis, tad važiuoti turėjome vos kelias minutes, todėl jas vis tiek išnaudojau užklausdama tuo metu mane žudžiusius esminius klausimus, pamiršusi net patį vakarėlį: kodėl aš čia nakvojau, kas dar buvo su manimi kambaryje, kodėl jis žino, kad aš čia ir kodėl neturiu batų kulniuko?
Geriau būčiau neklausus.
Šefas atsakė, kad neatims iš kolegų šio malonumo, tad važiuojam pas visus. Tikrai ne pačios geriausios mintys apėmė pamačius, kaip jie visi kaip normalūs žmonės pusryčiauja, o aš su savo kaukės kostiumu ir be kulniuko kažką lemenau į panašaus: „Labas rytas, skanaus visiems, su visa derama pagarba šią minutę nieko nenoriu girdėti". Kol kolegos linksmai dalinosi vakarėlio įspūdžiais, nuėjau persirengti. Drebančiom kinkom sugrįžau. Kolegos, mano nuostabai, pasitiko pernelyg maloniai ir tuo pačiu man bandant suvalgyti bent gabalėlį omleto, nuo kurio pykino, labai vaizdžiai piešė mano vaidmenį įmonės kalėdiniame vakarėlyje. Buvo akivaizdžiau nei akivaizdu, kas tąkart buvo vakaro vinis, karaliene savęs pavadinti liežuvis neapsivertė. Žinojau, kad man negalima vyno daugiau nei tų 3 taurių, žinojau, kad tada būnu linksmesnė, drąsesnė ir pridarau visokių linksmų nesąmonių, bet viena, kai aplink yra draugai, o kita – kai kolegos ir vadovai.
Kai pradėjo pasakoti, kas tą vakarą vyko, pradėjau vis labiau atsiminti ir aš. Aišku, nuotrumpomis, bet atmintis pradėjo grįžinėti. Kulniuką pamečiau šokdama vietiniame klube vakarėlyje po vakarėlio, dalyvavau visose įmanomose užduotyse, dainavau (tiksliau sakant, trukdžiau dainuoti arba šaukiau, nes neturiu absoliučios klausos) su muzikantais, sakiau pakilius tostus, skėliau viešai pora nešvankių anekdotų, vadovams išsakiau viską, ką norėjau, kolegos irgi sužinojo, ką apie juos manau.
O tame viešbutyje atsidūriau, nes išūžiau ausis pasakodama apie savo gyvenimo meilę, prisiminusi, kokie mes buvome laimingi būtent čia, ir kaip jis mane paliko. Kadangi išpasakojau visą savo gyvenimą tai grupelei kolegų prie to viešbučio (su kuriais jau buvome pakeliui iš klubo į savo viešbutį), tai visi nusprendė (irgi nebuvo labai blaivūs) man išnuomoti kambarį, kad neva tai atsikratyčiau praeities ir sutarėme, kad ryte pasiims, juolab, kad be vieno kulniuko eiti buvo sunku. Į mano kambarį, aišku, dar visi užsuko, išgėrė dar po taurę, ir kai užmigau, išėjo. Na, bent taip sakė.
Tai dar ne viskas. Tiesą sakant galvojau, kad gal tikrai žmonės perdeda, nes mėgstama tai daryti, kai kitas žmogus nėra geriausioje savo versijoje, bet daugumos kolegų telefonuose buvo krūva mano nuotraukų, nes ėjau ir su visais fotografavausi arba jie mane fotografavo. Meldžiausi tik, kad niekur nebūtų ko nors vulgaraus, nešvankaus, kokių nors flirtinių situacijų, nes tikrai būtų tekę išeiti iš darbo. Bet mano laimei nieko panašaus nebuvo bent jau tose, kurias mačiau, spėju, dėl to ir kolegos bei kolegės į mano tokį ekstremalų dalyvavimą įmonės vakarėlyje normaliai reagavo, nes niekam nebūtų patikusi prie vyrų besikabinėjanti bendradarbė.
Vežė mane kolegos namo, o man galvoje vis sukosi ta nekilnojamo turto reklama Klaipėdoje, kai mergina ryte atsikelia susivėlusi pagiringa viešbučio kambaryje, kuriame pilna taurių, ant jos rankos vestuvinis žiedas, ji nieko neprisimena ir pamato, kaip link jos ateina linksmas jos naujasis vyras garsus aktorius George Clooney ir kviečia ją išsirinkti namą pajūry. Tik štai mano pabaiga nebuvo tokia romantiška: anei žiedo, anei namo, anei garsaus aktoriaus pašonėj ir baisiai nesmagu, kad pernelyg atsipalaidavau ir tikrai buvo nejauku grįžti į darbą ir vėliau rimtu veidu eiti į pasitarimus, kai visi žino, kokia nerimta aš galiu būti. Nežinau, ar tai mus su kolektyvu suartino, kaip norėjo mūsų vadovai ir renginio organizatoriai, bet, kad apie mane visi žino gerokai daugiau, tai faktas.
Tik vėliau, atkūrus visą to vakaro scenarijų supratau, kodėl būtent vadovas atvažiavo tą rytą manęs paimti, nes tikrai nebuvo būtinybės būtent jam tai daryti. Manau, kad buvo ne kas kitas, o lajalumo ir pasitikėjimo savo komandos nariais ženklas. Jis žinojo, kad jeigu atvažiuos pats, į mane ir tie patys kolegos žiūrės pagarbiau, nes juk ko tik nenutinka šiam pasauly, o ypatingai tokiuose renginiuose. Parodymas, kad smerkia ar šaiposi iš pavaldinio, būtų parodymas kitiems, kad geriau arba nevykti į tokius vakarėlius, arba atvykus nebūti savimi, tiesiog veidmainiauti. Tikrai savo vadovui esu dėkinga, kad tada buvo supratingas, ir bandau įsivaizduoji, kiek tokių istorijų, kaip mano, galėtų baigtis visiškai priešingai.
Bet kadangi mėgstu planuoti, tai kitam kartui pasižadėjau neplanuoti nieko, išskyrus vieną pagrindinį: daugiau jokio vyno darbo vakarėliuose.
