Rusijos stačiatikių bažnyčia taip pat ilgai priešinosi šiai naujovei. Šventasis sinodas aiškino, jog nepridera rengti eglutės šventės didžiosios dienos – šv. Kalėdų – išvakarėse, paskutinę pasninko dieną. Juk šv. Kalėdų naktis reikalauja rimties ir susikaupimo, tad jokie pasilinksminimai tą vakarą ir naktį nederami. Matydama, kad eglutės šventės tradicija ima skverbtis į tikinčiųjų gyvenimą vis giliau, bažnyčia rekomendavo puošti eglutę antrą arba trečią šv. Kalėdų dieną , o geriausia – Naujiesiems metams. Rusų stačiatikių bažnyčia ypatingai švenčia Kristaus gimimą. Dvylikos dienų laikotarpis, prasidedantis nuo Kristaus gimimo ir besitęsiantis iki jo krikšto, vadinamas sviatki (rus. святки), t. y. šventomis dienomis, kurias nušviečia Išganytojo atėjimas. Labiausiai šiuo laikotarpiu džiaugėsi valstiečiai. Jie garbino Kristų, o taip pat ir Naujuosius metus, būsimą derlių, sveikino vieni kitus, linkėjo sveikatos, laimės ir visko, kas geriausia, savo artimiesiems, kaimynams bei visiems aplinkiniams. Valstiečių šeimos kalėdiniu laikotarpiu nepuošė eglutės iki pat Spalio revoliucijos. Valstiečių vaikai eglutę matė tik tada, kai jos nukirsti į mišką ponų užsakymu vyko jų tėvai ar seneliai, o papuoštą – tik jeigu į eglutės šventę pakviesdavo jų ponai. Juk ir Antono Čechovo (1860 – 1904) mažasis Vania miške su seneliu kirto medelį ne sau, o ponų vaikams.

Eglutės priešininkų gretas XIX amžiaus pabaigoje papildė ir kovotojai už ekologiją. Jie viešai siūlė prakeikti tą nelemtą eglučių madą, nes dėl jos be reikalo žūsta miškas. Rusų prozininkas A. Čechovas taip pat piktinosi, kad nuo kirvio žūsta milijardai medžių, sunaikinamos gyvūnų buveinės ir paukščių lizdai. Įdomu, kad rašytojas jau tada pastebėjo neigiamus klimato pokyčius, kuriuos lėmė žmogaus veikla: „Miškų vis mažėja, upės džiūsta, žvėrys išnyko, klimatas sugadintas, o žemė kasdien tampa vis skurdesnė ir chaotiškesnė.“ (E. Dušečkina „Ruskaja jolka“.)

Eglutė patiko ir ne visiems pedagogams. Jie manė, kad šventės prie eglutės tik gadina vaikus. Buvo tokių, kurie savo vaikų į tokius renginius neleisdavo. Tačiau kita dalis pedagogų stojo eglutės šventės mylėtojų pusėn. Būtent jų dėka XX amžiaus tarybiniuose darželiuose ir mokyklose įsitvirtino „naujametinės eglutės“ su šventinėmis programomis, kaukėmis ir vaidinimais.

Naujasis eglutės folkloras. Senis Šaltis ir Snieguolė

Paskutiniame XIX a. ketvirtyje su eglute imta sieti vis naujesni išgalvoti personažai. Iki to laiko tenkino iš Vakarų pasiskolinti siužetai, o vėliau pamažu radosi poreikis sukurti savą eglutės pasaulį. Didžiausią postūmį šioje srityje suteikė vis labiau populiarėjančios eglutės šventės vaikų mokymo ir auklėjimo įstaigose, kur pedagogams teko nelengvas darbas sukurti tinkamus švenčių scenarijus. Taip gimė naujas eglutės folkloras, kuris ilgainiui nustelbė visus kitus jos ankstesnius įvaizdžius.

Knygelė vaikams. A. Kruglovas Eglutė žvėrelių karalystėje, 1886 m. Šaltinis Rusijos mokslų akademijos biblioteka

Eglutę ėmė sieti ne su šv. Kalėdų, o su Naujųjų metų švente, su žiema ir mišku. Kas parneša eglutę vaikams? Reikia paslaptingos, mįslingos istorijos. Sugalvota, jog vaikams ją parneša Senelis Šaltis. Naujasis eglutės, atkeliavusios iš apsnigto miško, įvaizdis, turi įtakos ir jos papuošimams – ant šakų nugula sniegą imituojanti vata, šerkšnas, kankorėžiukai, grybukai ir kita miško flora. Aplink eglutę ima šokti baltai aprengtos „snieguolės“. Pas vaikus į šventę ateina ir miško gyventojai: zuikučiai, voverytės, ežiukai, vilkai ir meškos. XIX amžiaus pabaigoje pasakojimai apie eglutę, miško paukštelius ir žvėrelius tapo labai populiarūs. 1913 metais vaikiško žurnalo „Mirok“ kalėdiniame numeryje pasirodė iliustracija „Kalėdų eglutė miško paukščiams“. Tai vienas iš tokių iliustracijų pavyzdžių.

Iliustracija Kalėdų eglutė miško paukščiams. Mirok, 1913 m. Šaltinis Rusijos mokslų akademijos biblioteka

Tame pačiame numeryje išspausdintas kalėdinis apsakymas, kurio pagrindinė veikėja – raudonkaklė, o 1903 metų vaikiškame žurnale „Maliutka“ publikuojamas jaudinantis pasakojimas apie vaikų ir paukštelių draugystę Kalėdų laikotarpiu su šiltomis iliustracijomis.

Iliustracija. Maliutka, 1903 m. Šaltinis Rusijos mokslų akademijos biblioteka

Į eglutės aplinką XIX amžiaus antroje pusėje įsiliejusi miško fauna radosi bendromis pedagogų ir rašytojų pastangomis. Įdomu pažymėti, kad tuo metu gimė ir Senis Šaltis bei jo padėjėja Snieguolė. Šv. Nikolajus, atnešantis dovanas vaikams Vakaruose, čia neįtiko. Į rusiškus namus jas ėmė nešti slaviškos kilmės Morozas Ivanovičius, arba Morozko (liet. šaltis, šaltukas). Vėliau jis paseno ir tapo Seniu Šalčiu.

Kai buvo panaikintas draudimas puošti eglutę ir ji buvo grąžinta vaikų šventėms, perimtas ir XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios eglutės folkloras. Jį perėmė mokyklos, vaikų darželiai, kinematografai, dramaturgai, rašytojai. Toliau šią liniją tęsė ir vystė sovietų poetai bei prozininkai, žurnalai „Murzilka“, „Pionierius“ ir kt. Kai eglutė buvo „rusifikuota“, radosi ir nauja žaisliukų tematika. Tai buvo rusų liaudies pasakose gyvenantys miško žvėreliai (zuikučiai, voverytės, meškučiai), taip pat naminiai gyvūnai (paršeliai, šuniukai, kačiukai, vištos, gaideliai, antytės ir pan.) Tas žvėrelius vaizduojančias figūrėles mes gerai pažįstame iš XX amžiaus eglučių, kurias puošėme savo namuose, mat miško faunos tematika, kaip ideologiškai neutrali, sovietams buvo paranki.

Žymiausia rusiška dainelė apie eglutę

Laikas papasakoti istoriją apie XX amžiuje sovietinių naujametinių karnavalų hitu tapusią dainelę, prasidedančią žodžiais „v lesu rodilas‘ joločka...“ (miške gimė eglutė...). Ji nutiko ne Sankt Peterburge, bet Maskvoje. Jei atsigręžtume į šios dainelės praeitį, pamatytume, kad ji atsirado dar imperatoriaus valdomoje Rusijoje ir jos ištakos neturi nieko bendra nei su sovietine ideologija, nei su naujametiniais karnavalais. Eiliuotos formos pjesė „Jolka“ („Eglutė“), pasakojanti apie tai, kaip vaikai suka ratelį apie eglutę ir dainuoja jai dainelę, buvo išspausdinta 1903 m. Maskvoje leidžiamo vaikiško žurnalo „Maliutka“ gruodžio mėnesio numeryje.

 Pirmoji (anoniminė) R. Kudaševos poemos V lesu rodilas eločka publikacija, 2 psl.  Maliutka, 1903 m. Šaltinis Rusijos mokslų akademijos biblioteka

Iliustruotas tekstas pasirodė pirmuose šio leidinio puslapiuose ir buvo pasirašytas anonimišku trumpiniu „A.Ǝ.“ Šiai pjesei buvo skirtas netikėtumų kupinas likimas. Pjesę po kelerių metų (1906-aisiais) pastebėjo muzikos mėgėjas Leonidas Bekmanas (1871–1939). Jo žmona, žymi pianistė Elena Bekman-Ščerbina (1882–1951), savo atsiminimuose pasakoja, kaip, ant kelių pasisodinęs jų dukrytę Veročką, vyras sėdėjo prie fortepijono ir iš vaikiško žurnalo „Maliutka“ kūrė mergaitei dainelę. Ji prisimena, kad dukrytei labai patiko dainelė ir ji greitai ėmė ją niūniuoti. Pianistei beliko tik užrašyti vyro sukurtos melodijos natas; anot jos, vyras šiuo požiūriu buvo negramotnas. Įdomu tai, kad vieną žymiausių rusiškų kalėdinių (vėliau – naujametinių) dainelių sukūrė ne muzikantas, bet gamtos mokslų kandidatas, agronomas, o eilių autorė apie jos egzistavimą ilgą laiką net nenutuokė. Kaip pasakoja legenda, savo „Eglutę“ ji išgirdo visai atsitiktinai, praėjus beveik porai dešimtmečių, traukinyje! Tame pačiame kupė vykusios pagyvenusios moterys paprašė anūkėlės ką nors padainuoti. Galime tik numanyti, kaip maloniai buvo nustebinta bendrakeleivė, supratusi, kad jos sukurtos eilės virto muzika ir yra tokios populiarios.

 Pirmoji (anoniminė) R. Kudaševos poemos V lesu rodilas eločka publikacija, 1 psl. Maliutka, 1903 m. Šaltinis Rusijos mokslų akademijos biblioteka

Kas gi buvo ta paslaptinga poemos autorė? Tai – rusų vaikų rašytoja Raisa Kudašova (1878–1964), gimusi Giedraityte (rus. Гедройц). Apie šią moterį Lietuvoje mažai žinoma, nors ji – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų kunigaikščių Giedraičių palikuonė. Giedraičiai kilę iš XIII–XIV a. sritinių Giedraičių ir jų apylinkių kunigaikščių. Po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo 1795 metais, kai kurių giminės atšakų atstovai už tarnystę Napoleono kariuomenėje, dalyvavimą 1830–1831 ir 1863–1864 metų sukilimuose prieš caro valdžią buvo nubausti. Iš jų atimti kunigaikščių titulai, žemės, konfiskuotas turtas, o patys ištremti į Sibirą. Ne visiems atlikusiems bausmę buvo leidžiama sugrįžti į ankstesnę gyvenamąją vietą. Tikriausiai ir Raisos protėvius buvo ištikęs panašus likimas. Raisos tėvas Adomas Giedraitis (rus. Адам Гедройц) buvo Maskvos pašto tarnybos pareigūnas ir turėjo dvaro patarėjo laipsnį. Šis dvaro patarėjo rangas suteikė jam paveldimą (arba asmeninę) bajorystę, tačiau kunigaikščio titulo jis neturėjo. Duktė Raisa vis dėlto tapo kunigaikštiene. Šį titulą ji įgijo susituokusi su kunigaikščiu Nikolajumi Kudašovu (1868–1925). Nors Nikolajus Kudašovas su eglutės tematika susijęs tik tuo, jog buvo Raisos sutuoktinis, negaliu nepaminėti jo giminystės ryšių su žymiu ATR veikėju Stanislovu Feliksu Potockiu (1753 –1805): Nikolajaus Kudašovo promočiutė buvo Stanislovo Felikso Potockio dukra Viktorija Potocka, o prosenelis – Antuanas Lui Oktavijus de Šuazel-Gufjė, grafas, valdęs Platerius ir vėliau gyvenimą susiejęs su antrąja žmona – žymiąja prancūziškai rašiusia Tyzenhauzų palikuone Sofija Tyzenhauzaite de Šuazel-Gufjė. Taigi, Raisa gimė 1878 m. Maskvoje, baigė mergaičių gimnaziją, dirbo guvernante, mokytoja, bibliotekininke. Pradėjo kurti eiles dar vaikystėje, vėliau ėmė rašyti kūrinėlius vaikams, juos spausdino vaikams skirtuose literatūriniuose žurnaluose, kurie buvo leidžiami Sankt Peterburge ir Maskvoje. Iki Spalio revoliucijos „Eglutę“ dainavo tiek per Kalėdų, tiek per Naujųjų metų šventes. Vėliau, kai sovietinės institucijos rengė ideologiškai saugių tekstų, dainų sąvadus, tvirtino papuošimų idėjas ir šablonus, buvo surasta ir tikroji dainelės žodžių autorė – vaikų literatūros kūrėja R. Kudašova. Pirmoji R. Kudašovos pavarde pasirašyta „Eglutės“ teksto publikacija išspausdinta 1941 metais valstybinės vaikų literatūros leidyklos „Detgiz“, įkurtos 1933 m., išleistame rinkinyje „Eglutė“. Rinkinio sudarytoja susirado teksto autorę ir pirmą kartą R. Kudašovos tikrasis vardas bei pavardė buvo nurodyti po kūrinio tekstu. Nuo šios publikacijos „Eglutė“ ir pradėjo gyventi savo naują – tarybinį – gyvenimą. Per visą eglutės gyvavimo Rusijoje laikotarpį, kuris prasidėjo XIX amžiuje, buvo sukurta šimtai ją apdainuojančių eilių, tačiau Raisos Kudašovos „Eglutei“ gimtinėje konkurencijos nėra iki šiol.

Pirmojo pasaulinio karo metu eglutė virto priešiškos valstybės primestos tradicijos simboliu, ir imperatorius Nikolajus II (1894–1917 valdymo metai) uždraudė ją puošti. Po Spalio revoliucijos komunistai kurį laiką pripažino eglutę, tačiau sunaikino esminį krikščioniškąjį jos pradą. XIX–XX amžiaus pradžios šv. Kalėdų eglutės puošimo ir šventės tradicijos buvo tęsiamos į užsienio šalis emigravusių rusų inteligentų šeimose. Po bolševikų perversmo prasidėjo nuožmi antireliginė kova, apogėjų pasiekusi 1929 metais. Šiais „didžiųjų permainų“ metais buvo uždrausta švęsti Kalėdas ir puošti eglutę. Eglutė pasitraukė į pogrindį. Namų, kuriuose gyveno Peterburgo elitas, langus gruodžio pabaigoje ir sausio pradžioje aklinai uždengdavo storo audinio užuolaidos... Sovietinei valdžiai nusprendus, kad gyvenimas šalyje pagerėjo, pasigirsdavo pavienių raginimų pradžiuginti vaikus eglutės švente. 1935 metų gruodžio 28 dienos „Pravda“ galutinai reabilitavo eglutę, paskelbusi oficialų valdžios kvietimą organizuoti gerą eglutės šventę vaikams Naujųjų metų proga. 1936 metais Naujieji paskelbti sovietine švente. Bet tai – jau kita istorija...

Straipsnyje panaudota medžiaga iš Elenos Dušečkinos (1941–2020) knygos „Ruskaja jolka“ (liet. „Rusiška eglutė“) ir kitų viešai prieinamų šaltinių. Už suteiktą galimybę naudotis XIX–XX a. pradžios Sankt Peterburgo periodine spauda, žurnalais ir skelbti iliustracijas dėkojame Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Sankt Peterburge direktorei Olgai Skvorcovai ir bibliotekos moksliniam bendradarbiui Aleksandrui Klementjevui.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją