Štai jauna dama matuojasi vieną skrybėlę po kitos, kol jos bankrutuojantis vyras kone jėga išsiveda ją iš parduotuvės. Pažvelgiama ir pro gyvenamųjų namų langus – ką viduje veikia žmonės? Moterys skalbia užuolaidas, valo namus, o kai kur ruošiamasi puošti eglutę: „šalia viengungio buto, mažulyčiame kambarėlyje, pamatysite dvi moteris, stropiai klijuojančias kartonažus ir bonbonjeres“. Bonbonjerė (pranc. bonbonniere) – tai maža grakšti dėžutė biriems saldainiams arba saldainis įmantrioje pakuotėje. Jas gamindavo iš popieriaus, audinio, kitų medžiagų, puošdavo blizgučiais, kaspinėliais, raukinukais ir pan. Pavyzdžiui, originalia bonbonjere galėtų tapti šilkinis maišelis, prie kurio iš šonų pritvirtinamos graikinių riešutų puselės, ir visas gaminys papuošiamas kaspinėliais.

Rankų darbo saldaininė eglutei. Iš rankdarbių rinkinio vaikams, 1913 m.

Daugelyje namų eglutė buvo puošiama savo rankų darbo žaisliukais. Kalėdų laukimo laikas tapdavo dar intymesnis, sukurdavo namuose ypatingą jaukumą ir šilumą. Lyg muzika skamba Lietuvoje mylimo lietuvių ir rusų menininko Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) vaikystės prisiminimai apie tai, kaip jo namuose Sankt Peterburge, kuriuose praleido pirmuosius 12 gyvenimo metų, buvo puošiama Kalėdų eglutė:

Mstislavo Dobužinskio portretas. Šaltinis Rerichų muziejus institutas Sankt Peterburge, parodos katalogas, 2009 m.

Kalėdos su eglute man buvo pati didžiausia metų šventė ir aš kantriai laukdavau, kol tėtė, auklė ir pas mus gyvenantis dėdė Goga, uždarę kabineto duris, puošdavo eglutę. Daugelį papuošalų mes su tėte iš anksto paruošdavome patys: auksuodavome ir sidabruodavome graikinius riešutus (plonytė aukso folija visą laiką lipo prie pirštų), iš spalvoto popieriaus karpydavome krepšelius saldainiams ir klijuodavome margas popierines grandines, kuriomis paskui apvyniodavo eglutę. Ant jos šakų kabindavo auksines šaudykles su dailiai iškarpytais, į išorę atlenktais popieriniais krašteliais ir su staigmena viduje. Ją timpteldavo iš abiejų galų, o ji garsiai sprogdavo, ir viduje rasdavosi skrybėlė ar kalpokėlis iš spalvoto papirosinio popieriaus. Kai kurias saldainines ir žaisliukus saugodavome iki kitų metų, o vienas auksinis arkliukas ir sidabrinis ožiukas išgyveno iki mano paties vaikų eglutės. Ant siūlų pakabinti raudonskruosčiai obuoliukai, mėtiniai ir Viazmos meduoliukai, o saldaininėse – rožinėmis ir baltomis cukraus kruopelėmis apibarstytos šokolado sagutės, – kaip visa tai būdavo skanu būtent per Kalėdas! Pati eglutė pas mus visad stiebdavosi iki pat lubų ir ilgam pripildydavo namus spyglių aromato. Įvairiaspalves parafino žvakes vieną po kitos įžiebdavo parakiniu siūlu bėganti ugnelė, ir kaip visa tai būdavo žavinga! (Ištrauka iš knygos „Vospominania“, kuri buvo išleista 1976 m. Niujorke, o 1987 m. – Maskvoje.)

Apie jaukius šeimos susibūrimus užsiimti rankdarbiais savo atsiminimuose pasakoja ir rusų rašytojai. Vieną išsamiausių pasakojimų apie tradicinius laikmečio eglutės papuošimus mums pateikia rusų rašytojo ir filosofo Levo Tolstojaus (1828–1910) vaikai. Nusikelkime į Jasnają Polianą, kur šeima ruošėsi sutikti 1971 metų Kalėdas. Memuarų autoriai prisimena, kaip likus mėnesiui iki šv. Kalėdų motina vykdavo į Tulą pirkti nedidelių nuogų lėlyčių, kurias vaikai praminė skeletukais.

Juodaodė lėlytė. Šaltinis Eglutės papuošimai. 1936-1970 m. Gidas – katalogas. Sankt Peterburgas, “Art-SPB”, 2010

Tai buvo medinės lėlytės, jos lenkdavosi tik per klubus. Galva be kaklo buvo sujungta su liemeniu, o kojos įstatytos į apvalią medinę lentutę, kad lėlytė galėtų stovėti. Pasak Tatjanos, vaikystėje nė viena eglutės šventė be šių lėlyčių neapsieidavo. Motina parveždavo jų visą dėžę, galėjo būti apie šimtą.

Lėlytė-mauras. Šaltinis Eglutės papuošimai. 1936-1970 m. Gidas – katalogas. Sankt Peterburgas, “Art-SPB”, 2010

Jos kainavo po 5 kapeikas. Kai išmušdavo lėlyčių aprengimo valanda, kartu su dėže vadinamųjų skeletukų motina į kambarį atnešdavo ir didelį gniužulą medžiagos atraižų bei skiaučių, kurias šiam tikslui rinkdavo visus metus.

Mergaitė. Šaltinis Eglutės papuošimai. 1936-1970 m. Gidas – katalogas. Sankt Peterburgas, “Art-SPB”, 2010

Prie lėlyčių dirbo visi šeimos nariai, taip pat ir broliai. Kaip kas mokėjo, siuvo lėlytėms apdarus. Jos virsdavo mergaitėmis, berniukais, angeliukais, princais ir princesėmis, o kartais vilkėdavo nacionalinį drabužį: tapdavo rusų valstiečiais, škotais, italais ar italėmis.

Senutė. Šaltinis Eglutės papuošimai. 1936-1970 m. Gidas – katalogas. Sankt Peterburgas, “Art-SPB”, 2010

Duktė Tatjana prisimena ir kitus eglutės papuošimus:

„Štai meduoliai liūtukai, žuvytės, kačiukai... Štai dideli saldainiai, įvynioti į blizgantį popierių su priklijuotomis gulbių, drugelių ir kitų gyvūnėlių figūrėlėmis, „pasodintomis“ ant prabangaus muslino... Štai linksmi raudonos, geltonos ir žalios spalvos kvepalų pripildyti buteliukai, kurių formos primena ožiukus, paršelius ir žąsis. Iš paršelių ir ožiukų snukių kyšo buteliukų kamšteliai, o žąsys juos turi uodegose...“ (E. Dušečkina „Ruskaja jolka“)

Ožys su kopūstais . Šaltinis Eglutės papuošimai. 1936-1970 m. Gidas – katalogas. Sankt Peterburgas, “Art-SPB”, 2010

Vieni klijavo kilpeles sausainėliams, saldainiams, kartonažams, obuoliams bei kitiems papuošimams, kiti auksavo graikinius riešutus. Teptukais sudrėkindavo graikinio riešuto kevalą, riešutą dėdavo ant auksinio popieriaus ir, vos liesdami pirštais, popierių pritvirtindavo prie riešuto. Kai viskas išdžiūdavo, žiogeliu į vidų įstumdavo rožinę kilpelę, už kurios galima pakabinti. Tai buvęs pats sunkiausias darbas. Žiogelis linkdavo, pirštai kraujuodavo, nepakankamai į riešuto vidų įstumtos kilpelės nutrūkdavo ir riešutai nuo šakų krisdavo žemėn...

Darbo turėjo visi šeimos nariai ir, atrodo, kad su šiais jaukiais šeimyniniais pasisėdėjimais rengiantis šv. Kalėdoms siejami patys šilčiausi amžininkų prisiminimai apie vaikystę.

Bajoraitis. Šaltinis Eglutės papuošimai. 1936-1970 m. Gidas – katalogas. Sankt Peterburgas, “Art-SPB”, 2010

Eglutės šventės vaikams buvo išskirtinai Levo Tolstojaus žmonos Sofijos nuopelnas. Pats rašytojas garsėjo asketišku vaikų auklėjimu ir eglutės puošimą šventėms iš pradžių draudė, nes manė, jog tai beprasmiškas pinigų švaistymas. Pas Tolstojus vaikų eglutės šventėje dalyvaudavo ne tik jų šeimos draugai ir giminaičiai su vaikais, tačiau ir tarnų bei kiti kaimo vaikai. Šiems ir buvo dovanojami Tolstojaus vaikų aprengti skeletukai, kuriuos kartu su įvairiausiais skanėstais (riešutais, sausainiais, saldainiais) nuo eglutės nukabindavo ir jiems išdalydavo patys šeimininkų vaikai.

Iš Levo Tolstojaus vaikų atsiminimų galime atkurti ir visą šventės Tolstojų namuose eigą. Eglutės šventė jų namuose būdavo rengiama šv. Kalėdų dieną. Gruodžio 24 dienos vakarą visa šeima dalyvaudavo šv. mišiose. Šv. Kalėdos prasidėdavo vaikų šėlionėmis gryname ore. Pietums būdavo ruošiamas didelis stalas – tiek saviems, tiek į šventę pakviestiems valstiečių vaikams. Kaip prisimena Ilja, tų pietų būdavo neįmanoma ištverti, taip jau rūpėjo eglutė. Po pietų vaikus atskirdavo: savus – į vieną patalpą, svetimus – į kitą. Tuo metu tėvai baigdavo puošti eglutę, sudėdavo dovanėles. Jaudulys pamažu pasiekdavo kulminaciją:

„Mes netveriame savo kailyje ir vis pribėgame tai prie vienų durų, tai prie kitų, stengiamės pažvelgti pro durų skylutę, išgirsti balsus salėje. Pagaliau pasigirsta garsus bėgimas laiptais aukštyn. Garsas toks, lyg į viršų gintų visą arklių kaimenę. Mūsų jaudulys pasiekia kraštutines ribas. Suprantame, kad prieš mus paleido valstiečių vaikus ir kad tai jie bėga viršun. Žinome, kad kai tik jie sueis į salę, duris atvers ir mums.“ (E. Dušečkina „Ruskaja jolka.)

V dalies pabaiga. Paskutinėje dalyje – pasakojimas apie vakarietiškos eglutės tradicijos priešininkus, Senio Šalčio, Snieguolės ir kitų XX a. eglutės folkloro personažus. Straipsnių ciklą baigsime daugeliui tikriausiai nežinoma istorija apie tai, kaip XX a. pradžioje sukurta kalėdinė dainelė tapo populiariausia sovietinių naujametinių eglučių švenčių dainele, apie jos paslaptingąją autorę bei šios sąsajas su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.