Švenčių išvakarėse kalbėjomės su aktoriumi ir televizijos laidų vedėju, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvūno ir žmogaus sąveikos trečio kurso studentu, Kinologijos centro Profesionalios kaniterapijos tarnybos asistentu Mindaugu Sėjūnu, kuris perspėjo tėvelius ir vaikus nepasiduoti spontaniškiems sprendimams ir gerai pagalvoti prieš apsisprendžiant namuose laikyti gyvūną.

– Kokios atsakomybės reikalauja gyvūno augintinio priežiūra?

Gyvūnai, deja, pastaruoju metu – vis populiaresnė prekė. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad nusipirkę augintinį savaime turės šeimos kompanioną, draugą, priedą, kurio atvaizdu galės puošti savo socialinių tinklų paskyras. Tačiau realybė visai kitokia nei socialinių tinklų burbuluose pateikiami vaizdeliai. Deja, neretu atveju pirma pažintis su augintiniu prasideda būtent internete. O juk gyvybės atkeliavimui į šeimą tiesti kelią turėtų būtent gyvas kontaktas.

Ir nors šiandien mes mojam ranka į kaimo gyvenimą, kaip kažkokią senų papročių relikviją, tačiau būtent ten buvo ir yra mokomasi, kaip bendrauti su gyvūnais. Visos mano vaikystės vasaros, savaitgaliai bėgo kaime tarp vištų, karvių, kiaulių, jaučių, šunų, kačių, viščiukų ir galybės kitų gyvūnų. Ir visi sutarėme, ir visi sugyvenome. Šunys augo su katėmis, arkliai su karvėmis, vištos su paršeliais, ir niekam nereikėjo jokios specialios dresūros, ar socializacijos. Visi žinojo savo vietą, visi gerbė vieni kitus ir sutarė.

Tačiau šiandien retas kuris vaikas, jauna mama ir tėtis yra laikęs rankose vištą, glostęs karvę ar kasęs paršeliui šoną. Todėl ir įgūdžiai bendraujant su augintiniais labai sumenkę. Likęs internetas. Čia ir semiamasi visų patirčių. Deja, inernetinės ir gyvenimiškos patirtys kardinaliai skiriasi.

Kalbant apie atsakomybę renkantis augintinį, dažnai stebina klaidingi žmonių pasirinkimai. Kartais atrodo, kad stengiamasi įsigyti kuo retesnę, kuo įmantresnę veislę, stengiantis kažką nustebinti. Tokiu būdu į nedidelius butus, mažas erdves atkeliauja augintiniai, kuriems visiškai netinka tokios buitinės sąlygos. Tokiu būdu daugiaaukščiuose, daugiabučiuose atsiranda gyvūnai, kurie tam visiškai nepritaikyti. Mat vienoms šunų veislėms reikia šaltesnio klimato, kitoms – šiltesnio, treti – medžiotojai, ketvirti asmens sargybiniai, dar kiti sutverti saugoti ir ginti dideles teritorijas, gyvūnų bandas taip toliau.

Mindaugas Sėjunas
Foto: Asmeninis albumas


Tad pirmiausia, renkantis augintinį, šunį, jo veislę, būtina sužinoti viską apie tos veislės paskirtį! Būtina viską išsiaiškinti iki smulkmenų!

Tik tuomet nekils klausimų, kodėl bute arba nedidelėje teritorijoje šuo nuolat loja, nes galbūt tos veislės genuose įrašyta saugojimo programa. Ir jei už kiekvieno kampo žmonės, šunys, garsai, triukšmas – šuo los nesustodamas, ir nepadės nei antkakliai nuo lojimo, nei lupimas laikraščiu, nei elektriniai antkakliai (kuriuos draudžiama naudoti). Detalus veislės pažinimas padės išvengti košmarų, apie kuriuos tenka girdėti iš pirmų lūpų, kuomet žmonės tiesiog nesusitvarko su augintiniais, kurie kiemuose puola šunis, kates, praeivius, atakuoja dviratininkus, riedutininkus ir kitus judančius objektus. Ar tokių šunų šeimininkams padės specialūs antkakliai? Ne. Todėl viską reikia apsvarstyti iki įsigyjant šunį. Ir šuns pažinimą būtina atlikti ne internete (tai ne plaukų džiovintuvas ar siurblys – robotas), o gyvai, susitikus su veisėju, iš arti susipažinus ne tik su mažais, „fainais“ pūkuotais padarėliais, bet ir jų tėvais. Patartina pamėginti pavedžioti didelį, gražų šunį ir tuomet norai turėti mažą pūkuota kamuoliuką gali išgaruoti kaip dūmas.

– Kas pasikeičia žmogaus gyvenime įsileidus į jį gyvūną augintinį?

Įsigijus augintinį gyvenimas pasikeičia radikaliai. Mažas šuniukas – tai rūpesčiai ne tik mėnesiui ar dviem. Tai visiškai kitas gyvenimas ilgiems metams. Mažas šuniukas – tai ne tik švelnus pūkų kamuoliukas, bet ir žinduolis, kuris šlapinasi, tuštinasi, loja, cypia; jį reikia daugybę kartų nešioti į lauką, mokyti daryti ne ant grindų, suprasti, kada jam skauda, ko jis nori, kada laikas pas veterinarijos gydytoją. Mažas šuniukas augantis namie su vaikais be taisyklių greit tampa tikru košmaru visai šeimai. Nuolatiniai dūkimai, kandžiojimaisi, draskymaisi, lojimai veikiai tampa įpročiu, o šuniukas per kelis mėnesius tampa dideliu šunimi ir tam nepasirengusi šeima su juo nebesusitvarko.

Tuomet ieškoma dresuotojo, dresūros mokyklos, tikintis, kad dėdė ar teta stebukladarys šunį „suremontuos“ ir po kelių pamokų šuo sėdės prie stalo su peiliu ir šakute rankose. Taip nebūna, nes elgesio taisyklių šunį reikia mokyti nuo mažumės, ir veltui praleistas laikas labai skaudžiai atsiliepia tiek šuniui, tiek jo šeimininkams, kurie neteisingus žaidimus (rankų, drabužių kandžiojimas, daiktų niokojimas), mėgina pakeisti bausmių sistema. Ir tai tik nedidelė dalis naštos, kuri užgriūva nuo pirmos dienos, atsinešus į namus pūkuotą kamuoliuką.

Vėliau prasideda atostogų, išvedžiojimo ir kiti klausimai. Užaugęs šuo, kuris buvo netinkamai auklėjamas, tampa galvos skausmu visai šeimai. Mat užaugusį šunį reikia ne tik pamaitinti ir išvedžioti. Su šunimi reikia ir užsiimti. Būtina užsiimti! Nes jei šeimininkai su savo augintiniu nevykdo jokios jo veislei ir tos veislės savybėms reikalingos veiklos, šuo tą veiklą susigalvoja pats: ima ką nors medžioti, knisti, ko nors ieškoti, sekti, loti. Ir tai visiškai natūralu, tai tiesiog būtina, nes tokia šuns genetika, tokia prigimtis. Tad šeimininkai dažnai ant šunų pyksta visai be reikalo. Turėtų būti atvirkščiai

– Kodėl gyvūnai prisiriša prie žmogaus?

Gyvūnai, jei kalbame apie šunis, prie žmogaus prisiriša, nes jie vieninteliai laukiniai gyvūnai, kurie prieš tūkstančius metų patys prisijaukino prie žmogaus. Laukiniai šunys, vilkai patys pas mus atėjo ir tapo mūsų šeimos dalimi. Be abejo, ši draugystė turi materialų pagrindą – tiek žmonėms, tiek šunims kartu medžiojant, kartu saugant šeimą ir teritoriją, tapo lengviau surasti, sumedžioti grobį ir apsiginti.

Per tūkstančius metų šunys stebuklingai išmoko skaityti, jausti, užuosti mus, žmones; jie tapo tarsi mūsų kūno ir sielos dalimi. Deja, iki šiol mes pernelyg menkai vertiname šunis ir kitus augintinius. Net mąstydami savanaudiškai, turėtume žinoti, kad šunis galime panaudoti ne tik dingusiųjų asmenų paieškai ar skęstančių gelbėjimui. Tinkamai parengti šunys užuodžia mūsų stresą, skausmą, sugeba nuraminti, pranešti apie gresiantį širdies, epilepsijos priepuolį, gali akląjį pervesti per gatvę, įjungti šviesoforą ir atlikti daugybę kitų fantastinių dalykų. Šuo gali tapti ne tik mūsų akimis, kojomis ir rankomis... bet ir dalimi širdies.

O štai mes, žmonės, greičiausiai praradome prieš tūkstantmečius turėtas įgimtas savybes jausti ir susikalbėti su gyvūnais.

– Ar tikrai gyvūnai mano, kad jų draugystė truks visa gyvenimą?

Manau, kad augintiniams, ypač šunims, labai svarbus šeimos faktorius. Gyvūnai negali rinktis. Juos pasirenkame mes. Jie negalvoja, kad jų šeima gali tapti kiti žmonės ar žmogus. Todėl bet koks išsiskyrimas su šeimininku - tragedija kiekvienam augintiniui. Retorinis klausimas: ar myli šuo savo šeimininką, net jei jis jį skriaudžia? Manau taip. Labai myli. Ir labai kenčia. Šuo gali nekęsti aplinkinių, gyvenimo, tik ne savo šeimininko. Čia ir yra didžiausia tragedija, nes šuo neturi pasirinkimo laisvės. Jis jos paprasčiausiai nežino.

– Kaip nuviliami lūkesčiai – ko kiekvienas tikisi ir ko rizikuoja susilaukt?

Mano subjektyviu įsitikinimu didžiausias nusivylimas augintiniu įvyksta, kuomet pamatoma, kad augintinis, tai ne baldas, kuris gražiai ir ramiai guli, kai pasakai jam „į vietą“. Tai lygiai toks pat šeimos narys, kaip vaikas, kuriam reikia lygiai tiek pat dėmesio (gal net ir daugiau), lygiai tiek pat (jei ne daugiau) išlaidų. Ir svarbiausia, jog norit susišnekėti su tuo naujuoju šeimos nariu, nepakanka su juo bendrauti žmonių kalba, o reikia (būtina!) mokytis to augintinio kalbos. Nes nesuprantant gyvūno, jo poreikių, jo siunčiamų kūno signalų ir kalbos – susikalbėjimas neįmanomas. Jei mes iš augintinio tik reikalaujam, jam niekuo neduodami – nesusikalbėjimas garantuotas.

Taip žlunga lūkesčiai tvarkingai eiti miesto šaligatviu, puikuojantis brangiai iš veislyno pirktu šunimi, nes tas šuo draskosi, loja, tempia į šalis. Šis nesusikalbėjimas užprogramuotas prieš perkant augintinį, kuomet įsivaizduojama, kad jis turi atlikti tam tikras funkcijas, atlikti tam tikras misijas, mus saugoti ar duoti mums kažką kita. Tai didžiulė klaida. Prieš įsigydami augintinį mes privalome žinoti ir būti įsitikinę, kad duosime augintiniui viską, kas jam priklauso pagal prigimtį. Tik duodami galime ką nors gauti.

Ir pabaigai – finansai. Mylimas augintinis – tai ne tik maistas, antkakliai, žaislai, įranga sportui, parodoms, bet ir veterinaro paslaugos. Šunys serga. Ne rečiau nei žmonės. Ir mus palieka palyginti labai greitai. Gydymas, operacijos kainuoja daug ir jų nekompensuoja jokios ligonių kasos.

Tačiau nepaisant visų aukščiau minėtų įspėjimų, šuo – neišpasakytai geras draugas, vienintelis padaras, kuris mus visada supras, užjaus, atleis, paguos, prisiglaus ir prikels iš didžiausių gyvenimo duobių. Šuo – mūsų sielos gydytojas.

– Ačiū už pokalbį!