Mantas Petruškevičius įvertino gražiausių miestų eglių sąrašą: vienos primena šampano butelį, kitos Madonos liemenėlę, o viena – kaip koronavirusas

Po Delfi portale įvykusių gražiausių eglučių rinkimų, garsus šalies dekoratorius, floristas Mantas Petruškevičius pastebi: nors šiemet būta sveikintinų mėginimų grįžti prie klasikos ir nuoširdaus, jaukaus paprastumo, tačiau kai kurių savivaldybių sprendimai išties pribloškia.

Kol vienos eglės spinduliavo kalėdinę nuotaiką, kitos labiau priminė dizaino objektą

M. Petruškevičiaus favoritės – Panevėžio ir Klaipėdos eglės. Pasak Manto, eilę metų įspūdingu dekoru puošiančio prabangiausius sostinės objektus, Panevėžys puikiai išpildė idėją ir kėlė teigiamas asociacijas: „Visai likau sužavėtas šia egle. Dėl lengvumo, ornamentikos panaudojimo, konkrečios metalo struktūros išnaikinimo ir pavertimo labiau ornamentalia“.

Klaipėdos eglę M. Petruškevičius giria ne tik dėl pačios žaliaskarės vaizdinio, tačiau ir dėl bendro, itin unikalaus bei skoningo, visos Teatro aikštės išpildymo: „Tokia stilistika man – labiausiai prie širdies, ji primena tikrąją eglę. Ne butaforinę, o tikrą, natūralią eglę, kokia stovi net ir Niujorke ar panašiai“.

Tuo tarpu peržvelgęs mažesnių miestelių egles, M. Petruškevičius nesutiko su balsavusiųjų Delfi skaitytojų nuomone – nors pirmą vietą mieliausių eglučių rinkimuose laimėjo Pasvalys, Mantui ši eglė su mielumu susijusių emocijų visiškai nesukėlė.

Dekoratoriaus nepakėrėjo ir visuomenės pagyrų sulaukusi Širvintų eglė, o mieliausiomis mažųjų miestų žaliaskarėmis M. Petruškevičius tituluoja kitas eglutes: „Aš kaip mieliausias vis dėlto išskirčiau Lazdijų ir Švenčionių egles. Kalbu iš to, ką matau, apie mielumą, spalvų suderinimą, konceptą ir idėją“, - sako pašnekovas.

Bene daugiausiai prieštaringų vertinimų šiemet susilaukusią sostinės eglę M. Petruškevičius vertina kaip įspūdingą technine, bet ne emocine prasme: „Labai svarbu pabrėžti – kaip dizaino objektas ši eglė yra puiki. Jei mes turėtume dizaino dienas ar panašiai – tai būtų puikus objektas ir nėra jokių pretenzijų dėl technikos, atlikimo, viskas šiuo požiūriu puiku. Kaip objektas jis yra geras, kokybiškas ir gan patrauklus, bet kaip kalėdinė eglė ji man nesimbolizuoja to, ko žmonės nori, ypatingai dabar“.

Anot puošybos eksperto, nors Vilniaus eglė techniniu požiūriu – puiki, tačiau miestietis, vaikas ar suaugęs, nusifotografavęs prie tokios eglės, nuotraukoje atrodo stovintis metalo konstrukcijos fone ir tai netransliuoja kalėdinės nuotaikos bei jaukumo: „Kartais mes pradedame nuo tų visų modernių dalykų šventę versti kažkokia butaforine, plastikine ir ne apie vertybes“. Tada, anot pašnekovo, ir atsiranda stebinanti tendencija: praeiviai mieliau fotografuojasi prie viešbučių ar restoranų šventinių dekoracijų nei prie ikonine turėjusios būti miesto eglės.

Dekoro meistrui kilo keisčiausių asociacijų: nuo šampano butelio ar Madonos sceninio kostiumo iki paties koronaviruso

M. Petruškevičius sako, kad šiemet Kalėdų eglutės kelia kaip niekada daug asociacijų. Tarkime, Panevėžio eglė simbolizuoja sniego karalienės skrybėlę, tai yra idėjos „Žiemos pasaka“ išpildymo pavyzdys. Lazdijų eglutė primena senovinius lietuviškus papuošimus. Tačiau kai kurios kitos asociacijos – nebe tokios mielos akiai.

„Tarkime Alytaus eglė – absoliuti žinomo šampano butelio kopija. Tokios labai keistos asociacijos, kai pamatai eglę ir ji pavyzdžiui man asocijuojasi su šampano butelio dizainu. Tuo tarpu Vilniaus eglė man primena Jean Paul Gaultier kurtą Madonos ikoninio sceninio kostiumo dalį, dengiančią krūtis.

Praktiškai pavertus tai vienas ir tas pats gautųsi“, - apie kylančias asociacijas juokauja pašnekovas.
Pasvalio eglutė, laimėjusi mieliausios titulą, taip pat nepraslydo pro M. Petruškevičiaus akis – papuošimai žinomam dekoruotojui primena ne ką kitą, o šių metų siaubą, mikroskopu išdidintą Covid – 19 virusą: „Grynai kaip uždėti tie koronavirusai, kur mokslininkai rodo“.

Kaunas taip pat sulaukė kritikos dėl stambių, baltų papuošimų ant eglutės: „Man, bent iš nuotraukų, tai primena tą reikalą, kurį mes naudojame statybose. Atrodo, kad kažkas paėmė ir apipurškė tą eglę purškalu, kuris naudojamas statybose įpurkšti į langus ir palanges“. Mantas giria laikinąją sostinę dėl dėmesio apšvietimui ir visos aikštės dekorui, tačiau šviesos esą ne pačios tinkamiausios Kalėdoms, o vietoje nesenstančios klasikos pasirinktas tendencijų, kartais ir pasenusių, vaikymasis. Vis dėlto, dekoratorius sako – ši eglutė pasiekė pagrindinį tikslą: „Mano nuomone, kūrinys yra sėkmingas, nes sukelia žmonėms teigiamas emocijas“.

Akį traukiančius ir neretą praeivį nusifotografuoti kviečiančius dekorus kuriantis M. Petruškevičius primena – inspiracijos menui galima semtis iš bet kur, o grožio suvokimas yra kiekvieno savitas, todėl ir nuomonės gali būti pačios įvairiausios.

M. Petruškevičius tikina: šiemet turėjome progą pataupyti ir parodyti solidarumą

Kalbant apie finansus, kuriuos savivaldybės kasmet išleidžia kalėdinėms eglutėms, Mantas atviras – šiais metais tikrai vertėjo labiau pataupyti ir pinigus skirti kitoms reikmėms: „Būtų buvęs visų laimėjimas ir tikriausiai vieninteliai metai, kur mes galėjome pademonstruoti natūralumą, o tokiu sprendimu turbūt trečdaliu mažiau išleisti, bent vienais metais“.

Anot pašnekovo, kitąmet žmonės jau tikėsis įspūdingų sprendimų, bus išsiilgę puošmenų, tačiau šiemet, turint omeny pandeminę situaciją, kuklesni papuošimai būtų nešę visapusišką naudą, rodę miestų vieningumą: „Mes turime tiek, ką remti Lietuvoje. Būtų buvę smagu ir galėtume pasidžiaugti visi bendrai, kad kažkam išgelbėjame gyvybes, skiriame senelių namams ar žmonėms, apie kuriuos skaitome kiekvieną dieną, kuriuos aplankė tikrosios bėdos. Man būtų labai gražu, kad kažkada miestas pagalvotų, jog reikia pastatyti kaip tūkstantis aštuoni šimtai kažkelintais stovėjusią eglutę, o šiemet likusius pinigus skirti tam, kam labiausiai to reikia. Ir tada mes būtume tikrai apie Kalėdas, o ne apie kažkokį butaforinį efektą, kalbu bendrai apie visus miestus“.

M. Petruškevičius sako, kad ši žiema buvo netgi proga solidarizuotis visoms savivaldybėms: „Miestai galėjo susivienyti, pastatyti visi vos ne vienodas egles, tikras kalėdines žaliaskares, ir kiekvienas miestas būtų paskyręs labdarai, o mažesniuose miesteliuose tikrai reikia labdaros ir jos labai trūksta. Kai tokios sumos išleidžiamos, tada susivoki, kur paskirstome pinigus: ar į lemputes, ar į žmogaus lėkštę.“