Nepasisekus Kalėdų nakties burtams – proga pakartoti per Naujuosius

Pasak doc. dr. D. Senvaitytės, Lietuvoje Nauji metai formaliai bus žymimi jau 439–tąjį kartą: „Jeigu iki „visuotinio“ kalendoriaus įvedimo Naujus metus atitiko Kalėdos, tai formali „naujo kalendoriaus diena“ – sausio 1d., pagal Grigaliaus kalendorių, Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje žymima nuo pat 1582 m. Beje, Lietuva – viena šalių, kur šis kalendorius pradėtas naudoti anksčiausiai. Aktyviau Naujuosius imta švęsti 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje, o ypač jie populiarėjo tarpukario Kaune“.

Etnologė pasakoja, kad visi vakarai tarp Kalėdų ir Trijų karalių laikyti šventvakariais, taigi, tinkamais švęsti. Tikėta, kad šiuo laikotarpiu, o taip pat Naujųjų vakarą, galima burti ateitį: „Dažniausiai burdavosi merginos, dar kartą, ar ir su kuo kurs būsimais metais šeimą. Tikriausiai, jei kalėdiniai burtai nepasakė norimo varianto“.

Dabar ypač populiari Naujųjų tradicija – fejerverkai – pasak etnologės, atsirado dar tarpukariu. Miestuose prasidėjo raketų šaudymo paprotys. Labiausiai jis žinotas Kaune, organizuotas prie Karo muziejaus, kaimuose nebuvo labai paplitęs. Tarpukario miestuose tapo dažnas ir viešų erdvių puošimas, ypač svarbių pastatų apšvietimas, kas žmonėms dar nebuvo įprasta ir labai patiko. Vėliau, sovietmečiu, itin išpopuliarėjo signalinių raketų leidimas.

„Kaimo tradicijoje kai kur buvo žinomi kalėdinio laikotarpio persirengėliai – vaikščiotojai po kaimą, Aukštaitijoje dar vadinti „čigonautojais“. Suvalkijoje kalėdiniu laikotarpiu buvo populiarūs „Šyvio šokdintojai“. Žemaitijos kaimuose kai kur jaunimas Naujų metų naktį degindavo šiaudų kūlį – senuosius metus“, - apie regioninius papročius pasakoja D. Senvaitytė.

Trankūs lietuvių naujametiniai vakarėliai – dar 19 amžiuje

Etnologė pasakoja, kad Naujieji jau anuomet buvo garsių vakarėlių ir sveikinimų šventė: 1893 m. „Varpo“ straipsnyje „Kaip visoki sutvėrimai sutinka Naujus metus“ ironiškai atsiliepiama apie to meto žmones, kurie pabrėžtinai linksmai stengiasi tądien švęsti, kelia Naujų metų krikštynas – „Silvestrinius balius“, jų metu „linksminasi, šoka iki pasiutimo, atkartoja vienas kitam stereotipišką „laimingų metų“, rodosi tikėdami „metus“ priversią būti laimingais“.

1925 m. priimtas Švenčių ir poilsio įstatymas, kuriame Naujųjų metų diena paskelbta nedarbo diena. 20 a. spaudos leidiniai pradėdavo savo pirmus metų numerius naujametiniais sveikinimais. „Naujametiniuose laikraščių numeriuose galima rasti ir įvairių humoristinio pobūdžio sveikinimų. Pavyzdžiui, laisvamaniams linkima „neleisti savo vaikų į klerikališkas mokyklas“, tėvams – „saldžių sapnų“, darbininkams – „daryti tai, ką darbininkai turi daryti“ ir t. t.”.

Tarpukariu iškilmingas Naujųjų metų sutikimas, pasak pašnekovės, vykdavo Kaune. Karo muziejaus kiemelyje organizuotas viešas renginys žmonėms: skambinta Laisvės varpu, karo orkestras atlikdavo maršą, pagerbiamas nežinomo kareivio kapas, paminimas laisvę praradęs Vilnius, šaunamos „rakietos“. Tuo tarpu kviestinė visuomenė, prezidentas, aukšti valstybės pareigūnai ir karininkai su šeimomis Naujuosius sutikdavo Karininkų ramovėje.

Ypatingą reikšmę, sako D. Senvaitytė, Naujųjų minėjimas įgavo sovietmečiu, nes ši šventė naudota minimizuoti Kalėdų reikšmę: „Tuo metu per Kalėdas buvo dirbama, o ir moksleivių atostogos prasidėdavo tik prieš Naujuosius metus. Tai atitinkamai tapo viena populiariausių to meto švente, tiesiogiai nesusijusi su sovietine ideologija ir leista švęsti viešai. Populiarintas eglutės puošimas, senio šalčio ir snieguolės duetas. Iki snieguolės žinotas berniuko, lydinčio Senį šaltį, vaizdinys“.

Ar iš tiesų svarbu turėti, ką pabučiuoti Naujųjų vidurnaktį?

Anot etnologės, kadangi tiek Kūčių, Kalėdų, tiek Naujų metų semantinė prasmė ta pati – Naujų metų pradžios taškas – tai ir veiksmai, kurie siejasi su šiomis šventėmis yra identiški – reikia būti pasiruošus Naujus metus pradėti tinkamai, kad jie būtų sėkmingi: „Tiesa, šiuo atveju žmonės laikosi tradicijos ne kažką padaryti iki Naujų, bet neretai kuria norus, ką darys – geriau, kitaip, naujai – nuo sausio 1 d.“.Beje, sutikti Naujuosius nemiegant – taip pat sena tradicija: tikėta, kad tik po vidurnakčio galima eiti miegoti. Svarbi reikšmė, sako D. Senvaitytė, teikta linkėjimams ir sveikinimams, mat visos metinės šventės tradiciškai vadintos laiku, turinčiu ypatingą žodžio galią.

Neretai filmuose vaizduojama kone būtinybė su kažkuo pasibučiuoti Naujų vidurnaktį. Lietuvoje, anot etnologės, ši tradicija nebuvo žinoma, tačiau tikėta, kad tai, ką darome naujų metų pradžioje, turi tendenciją kartotis: „Tad šiuo atveju, jei neturi ką pabučiuoti per naujus metus, galimai, deja, neturėsi ir visus ateinančius metus“. Dėl tokio magiško mąstymo, ir Naujųjų išvakarėse, ir pirmą rytą reikėtų veikti tai, kas norima, kad kartotųsi ištisus metus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (58)