- Pirmiausia, neretam lietuviui Kalėdas įprasta pradėti einant į Bažnyčią, dalyvaujant Šv. Mišiose. Šįkart turėsime kitokias šventes. Kaip, Jūsų manymu, šiemet geriausia sutikti Kalėdų rytą?

- Visas šventes, ir Kūčių vakarą, ir Kalėdų rytą, esame įpratę, kad viskas vyksta tarsi sustyguotai: kas, kada, ką daro, kur einame. Ir staiga tų išoriškų, nusistovėjusių dalykų neliko. Tada palieka labai keista. Kas čia yra, kas dedasi? Žinote, tie išoriniai dalykai labai padeda švęsti, bet kaip tik šie metai, man atrodo, paskatins susimąstyti: o ką gi reiškia ta šventė? Kalėdos, Kūčios, kaip švenčiu, kodėl švenčiu?

Man, kaip tikinčiam žmogui, tai kaip tik dar labiau pagilina supratimą ir padeda galvoti – tai yra slėpinys, kurį švenčiu. Tai – Dievo artumo, meilės slėpinys ir tai galioja visuomet: ir tada, kai galiu švęsti kartu su kitais, kaip įprasta, bet ir tada, kai esu vienas. Tai – žvilgsnis, skirtas pamatyti prasmę, pačią giliausią, net tada, kai išoriškai negaliu švęsti įprastai.

Be abejo, žmonės turės daugybę galimybių: Šv. Mišių transliacijų per televiziją, tiek iš Lietuvos, tiek iš Romos, Vatikano. Dauguma parapijų, bent jau miestų, transliuos iš savo bažnyčių. Taip pat Youtube kanalas ar Facebook paskyros. Labai kviesčiau čia dalyvauti ir tai daryti sąmoningai. Ne vien tarp kitų darbų, maišant tešlą ar dar kažką, bet dalyvauti taip, kaip dalyvautų nuėję į bažnyčias.

Taip pat sukurti sau aplinką, tam tikrą nuotaiką, gal net aprangą. Ritualas visuomet svarbus. Aš prisimenu, kurį laiką gyvenau Austrijoje, Jėzuitų naujokyno bendruomenė nedidelė ir mes paprastai visas dienas praleisdavome toje bendruomenėje, bet sekmadieniais visuomet buvo taip, kad turime ateiti apsirengę šventiškai. Nesvarbu, kad tuose pačiuose namuose, tie patys žmonės aplink, bet sekmadienis yra šventė. Tas išorinis ženklas padeda švęsti.

- Taigi, galime išsaugoti ritualus, nors ir kitokius, nes aplinkybės kitos?

- Taip. Aplinkybės nuo mūsų nepriklauso. Bet yra daug dalykų, kurie nuo mūsų priklauso ir mes galime iš savo pusės gal mažiau galvoti „kaip čia būtų buvę, ko aš netenku, ko man trūksta, ko dar reikėtų“, pasilikdami graužaty save apverkti. Verčiau sakyti, kad taip, yra ši situacija ir ji – laikina. Ji praeis, bet aš ją išgyvenu kuo prasmingiau, kuo geriau, sau sukurdamas aplinką, kuri irgi padėtų, sukurtų šventinę nuotaiką.

- Kokią žinutę perduotumėte žmonėms, kurie šiais metais, dėl vienų ar kitų aplinkybių, šventes sutiks fiziškai vieni ir mintyse tą fizinę vienatvę gali sutapatinti su vienišumu apskritai? Ką pasakytumėte tiems, kurie neturi galimybės su niekuo sėsti prie bendro stalo?

- Norėtųsi būti bent širdimi kartu su tais žmonėmis. Mes esame išsiugdę tokį individualumą ir tai yra labai gerai. Kiekvienas yra individualus, su savo asmenybe ir visu asmens turtingumu. Antra vertus, nuskurdinome kitą savo pusę – ryšį su kitais. Arba tiesiog buvome užmiršę. Dabar išryškėjo, kaip mums reikia kitų žmonių, kokia svarbi bendrystė, kaip gera būti kartu. Tai galiojo visuomet, bet ši situacija dar labiau tai išryškino.

Tiems žmonėms linkiu, kad nesuabsoliutintų šio momento. Taip, net jei dabar pasilieku vienas ar viena, išlieka ryšiai, kuriuos turėjau, tolimesni ar artimesni, jie išlieka. Giminės, pažįstami, galbūt šeimos artimieji. Gal tie ryšiai neidealūs, netobuli, bet jie yra. Yra žmonės, kuriems aš rūpiu, ir žmonės, kurie rūpi man. Taigi, tuos žmones derėtų prisiminti. Mes per Šv. Mišias visuomet meldžiamės už visus gyvuosius ir taip pat už visus iškeliavusius. Tai yra priminimas visiems, kurie vieniši ar kartu su kitais, kad kažkas juos atmena. Gal tai nejuntama, gal aš to nežinau, bet tokių žmonių yra.

Dar, kas turi galimybę, be abejo, galima atsigręžti ne tik į save ir savo liūdnumą ar vienišumą, bet pagalvoti, gal galiu kažkam padėti, kažką padaryti. Pavyzdžiui, man viena gražiausių žinių paskutiniu metu – kai Santaros klinikos paskelbė, kad ieško savanorių ir atsiliepė penki šimtai žmonių. Reiškia, jie mato prasmę padėti kitiems.

Taip pat, gal mažiau kalbėta, bet ir kiti, pavyzdžiui Marijampolės Seserų vargdienių globos namai, paprašė pagalbos ir atsiliepė seserys vienuolės iš kitų vienuolynų, taip pat iš mano bendruomenės vienas Jėzuitų nuvyko ir savanoriavo. Aišku, dabar turi izoliuotis, ir dešimt dienų ar dvi savaites būti visiškai atskirai. Atskirai, užsidarę kambary – tai atrodo labai liūdna, sunku, bet tie žmonės matė pagalbos prasmę. Tada gali įveikti tą sunkumą, kai matai prasmę, kai yra, dėl ko tu tai darai.

Svarbi įvairi pagalba: kas gali savanoriauti – labai puiku, bet taip pat galima prisiminti, kuo aš galiu kitą arba tokį pat vienišą žmogų pradžiuginti: paskambinti, užkalbinti, pasveikinti, prisiminti. Nieko nėra geriau ir džiugiau nei daryti džiaugsmą kitam.

- Tad šią, iš pirmo žvilgsnio liūdną, situaciją galime įprasminti pagalba kitam ir atsiminimu, kad niekada nesi vienas?

- Taip, net ir tada, kai jautiesi vienas, nesi vienas, esi reikalingas, svarbus. Tai ir yra tam tikra žinia, tikėjimo žinia. Pirmiausia galvojama, kad žmogus reikalingas, kai jis gali kažką padaryti, dirbi, kurti, kažką nuveikti. Bet žmogaus vertė išlieka, net jei jis guli lovoje, negali nieko padaryti ir jam reikia pagalbos. Jis, kaip žmogus, išlieka toks pat – su savo vidumi, dvasia, žmogiškumu jis yra lygiai toks pat, kaip kiti žmonės. Mes visi esame vienodi savo žmogiškumu.

- Po Kalėdų turėsime dar mažiausiai mėnesį panašių, fizinio atsiskyrimo, aplinkybių. Kartais atrodo, kad žmonės pavargo bijoti, pavargo net saugoti save ir kitus. Tai – sunku, tačiau reikalinga. Gal turit žodžius, kurie suteiktų vilties, susiklausymo, padedančio išbūti šį laikotarpį atskirai?

- Nereikėtų galvoti, kad šitą laiką turime kaip nors atstumti, prastumti, peršokti, tarsi „Kaip nors jis praeis, o paskui aš jau gyvensiu“. Ne, gyvenu dabar, šį momentą. Niekad nežinau, kiek aš turiu tų dienų. Ši diena yra mano gyvenimo dalis ir niekas jos nepakeis. Ji yra prasminga jau šiandien. Taigi, svarbu neišbraukti šito laiko iš savo gyvenimo, bet padaryti jį kiek galima prasmingesnį, kad išeitume praturtėję. Ne apvogti, ne nuskurdinti, bet savo patirtimi ir savo dvasiniu gyvenimu praturtėję, suvokę daugiau.

Šis laikas sunkus turbūt ir todėl, kad žmogų pastato prieš save. Sunku ir nesame įpratę. Paprastai būna daug veiklos, daug užsiėmimo, daug išorinio triukšmo. Kartais net stebina, kad žmogus, grįžęs į namus, būtinai įsijungia kažką trankaus, garsaus, kad tai būtų kaip fonas. Nebesugebame kartais išbūti visiškoje tyloje. Na, šis laikas priverstinai nutildo mus, sugrąžina ir pastato, kad matytume save. Kiekviename žmoguje yra okeanas, bedugnė, o gal kartu ir Everestas, tik reikia išmokti ir išdrįsti tai pamatyti.

Manau, ko tikrai reikėtų, tai nesureikšminti smulkmenų. Pavyzdžiui, namuose, šeimoje gal daug kas pradeda erzinti, bet ar tai yra labai svarbus dalykas, gyvybės ir mirties klausimas? Tiesiog įsivardinkime sau ir pamatysime, kad daugiausia tai – smulkmenos, kurios nevertos dėmesio, sugadintų santykių. Gali būti vienaip ar kitaip ir niekas nuo to nepasikeis, pasaulis nesugrius. Kai pamatai, kad šitos įtampėlės nėra pačios reikšmingiausios, gali kitam atleisti, nutylėti, priimti, surasti susitarimą. Kartu gali pamatyti daug mažų, o gal ir didelių dalykų, kurie pradžiugina: diena, kuri šventiška, žinutė, kurią kažkas atsiuntė, geras ir gražus pabuvimas kartu.

Mes visuomet sakom, kad nėra laiko, ir staiga laiko yra per daug. Tai susėskim šeimoje ir surašykim ant fotografijų datas, vietas, kas tose fotografijose yra. Po penkiasdešimties metų vaikai, anūkai bus be galo laimingi ir džiaugsis tuo. Arba galima užrašyti prisiminimus, papasakoti savo vaikams apie tai, kaip jie buvo maži, kaip jų laukė, kaip džiugino jų pirmi žingsniai, pirmi žodžiai. Tiek daug dalykų, kuriuos galima dabar daryti, jie džiugintų ir teiktų džiaugsmą kitiems.

- Sakote, kad galima šį laiką priimti kaip pagaliau gautą progą susipažinti su savimi ir įvertinti tai, kas anksčiau atrodė smulkmena, o dabar tampa svajone, pavyzdžiui, kava su bičiuliu mieste?

- Tie maži, įprasti dalykai atrodo savaime suprantami, bet tokie nėra. Tad priimti kiekvieną dalyką kaip dovaną. Mano tėvelis gyvenimo pabaigoje patyrė traumą ir pusantrų metų negalėjo judėti, jam reikėjo padėti, apversti lovoje, pamaitinti. Dabar gana dažnai, kai atsigulu, sakau: Dieve, ačiū tau, aš galiu atsigulti, apsiversti, atsikelti, pavalgyti, išeiti pasivaikščioti. Aš galiu laisvai kvėpuoti. Dabar tai yra tokia dovana ir džiaugsmas. Kartais gali įvertinti tik palygindamas su tuo, kas to neturi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (276)