Kūčių dienos uždaviniai, kurių nebelieka šiandien
Etnologas L. Klimka teigė, kad anuomet, kaip ir dabar, Kūčios buvo šeimos šventė, tad ir vakaro tradicijos skirtos pabūti kartu, bendrauti pačiame artimiausiame rate. Vis dėlto, būta dviejų svarbių tradicijų, kurios dabar nebėra tokios populiarios: Kūčių dieną, iki vakarienės, žmonės stengėsi atiduoti skolas ir susitaikyti.
„Būdavo tradicija susitaikyti su kaimynais, atsiprašyti tų, kuriuos kažkuo įžeidei, kažką blogo padarei, pasiprašyti atleidimo. Žmogus pasiimdavo kalėdaitį, nueidavo pas kaimyną pats arba pasiųsdavo vaiką su kalėdaičiu ir atsiprašymu“, - pasakoja etnologas.
Du Kūčių nakties stebuklai ir mėginimai prisišaukti meilę
Burtai, anot etnologo, vykdavo tik po vidurnakčio. Likę apie 200 užrašytų burtų ir dažniausiai jais užsiimdavo merginos, siekdamos sužinoti, kada sutiks savo išrinktąjį ir koks jis bus savo charakteriu, darbu ir t.t. Ne tokie populiarūs, bet irgi paplitę burtai, siekiant numatyti ir pagerinti kitų metų derlių: „Kūčių dieną obelys aprišamos šiaudais, per kuriuos nukošiami išvirti žirniai. Tikėta, kad tai užtikrins gerą obuolių derlių kitąmet. Medžiotojai kieme su šautuvu pykšteldavo į eglės viršūnę, kad visus metus gerai sektųsi medžioklė“.
Šiuo neramiu laikotarpiu etnologo teiraujuosi apie burtus ir papročius, kuriais protėviai tikėjo kaip atnešančiais sveikatą. „Prieš Kūčias visi eidavo į pirtį. Pirties procedūra buvo labai svarbu. Merginos iš pirties išeidavo paskutinės ir pabarstydavo takelį smėliuku, o paskui atgal grįždamos žiūrėdavo, ar neras pėdsako: jei basos pėdos žymė – vyras bus žemdirbys arba kultūros darbuotojas. Jeigu matomas bato pėdsakas – mylimasis gal bus bankininkas ar stambus verslininkas“, - apie magiją, vėl pasibaigiančią meilės paieška, pasakoja L. Klimka.
Etnologas sako, kad anuomet didelis dėmesys skirtas gamtai: koks oras Kūčių dieną, iš kurios pusės pučia vėjas ar loja šunys – visa tai, tikėta, turi pranašišką reikšmę kitų metų orui ir derliui, tačiau bėgant laikui burtai, skirti sveikatai ir derliui prikviesti, pasimiršo, nes tapo tiesiog nebeaktualūs – tobulėjo medicina, atsirado gyvenimo komfortas. Tuo tarpu noras sutikti mylimąjį, nuspėti, koks jis bus, išliko ilgiausiai.
Kodėl Lietuvoje atsirado Kalėdų eglutė ir kada ją reikėtų puošti?
L. Klimka pasakoja, kad eglutės tradicija Lietuvoje – ne tokia sena. 1853 m. Kalėdų eglutę pirmasis paminėjo poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas: būdamą jaunu raštininku Žemaitijoje, A. Baranauską caro valdininkas pasikvietė į svečius. Ten poetas pirmą kartą pamatė papuoštą eglutę ir parašė apie tai savo dienoraštyje.
Vėliau, per Pirmąjį Pasaulinį karą, eglutės idėją populiarino vokiečių kariai: savo lauko slėptuves puošė Kalėdų eglutėmis ir kviesdavo kaimo vaikus. Galiausiai, apie 1920 m., Švietimo ministerija parašė aplinkraštį apie tai, kad mokyklose reikėtų diegti bendraeuropinę tradiciją ir puošti egles. Tuomet ir išpopuliarėjo eglutės, mat iki tol namai buvo dabinami iš šiaudų sunertais papuošimais – paukšteliais, snaigėmis. Dar vėliau išpopuliarėjo vaikų karpiniai.
Atsiradus įvairesniems papuošimams – karpiniams, mezginiams, kankorėžių gaminiams – eglutės puošybai imta ruoštis nebe Kūčių vakarą, o kiek anksčiau. „Na ir paskiau saldainiukai atsirado. Pirmoji dovanėlė ir buvo saldainiukas nuo eglutės. Taip pat ant eglės žmonės kabino obuolius, nes Bažnyčiose, vaidinant bažnytines misterijas, eglutė atstojo rojaus medį“, - apie dar šiandien menamas tradicijas pasakoja etnologas.
Eglutės nupuošimas, kalba L. Klimka, anais laikais, kaip ir dabar, įprastas per Trijų karalių šventę: „Vienareikšmiškai Trys karaliai yra tas laikas, kada nupuošia eglę ir vaikai pasidalina saldainius. Nors dažniausiai iki Trijų karalių tik popieriukai bebūdavo likę“.
