Kampinis Jono Basanavičiaus gatvės namas iš tolo traukia pro šalį einančių ir važiuojančių akis. Šiemet prie jo tvoros „sustojo“ sidabrinė Kalėdų senio karieta, visomis spalvomis nušvito veranda, didybės įgavo aukštai iškalta būsimos G. Švenčionio skulptūros kopija, kieme auganti eglė pasipuošė tarsi šerkšnu aptrauktais spindinčiais bumbulais.

Švytinčių, džiaugsmingų, kasmet vis kitokių, todėl nepakartojamų Kalėdų pasaką skulptorius kuria savo neįgaliai dukrai Urtei. Apie tai, kuo nustebins jauniausiąją atžalą, G. Švenčionis galvoja visus metus, todėl naujus papuošimus pradeda konstruoti iškart po Trijų karalių. Jo žmona Erika neslepia, jog šeima verčiasi sunkiai, todėl naujam gyvenimui prikelia kitų išmestus daiktus.

„Mano vyras yra tas žmogus, kuris namuose kuria grožį – visada rūpinasi, kad sodyboje atsirastų kažkas naujo, įdomaus. Jam Dievas davė gražesnį matymą ir tuo jis mus visus džiugina“,- sakė skulptoriaus žmona Erika.

Gimus neįgaliai pagrandukei, šeima pardavė Kaune turėtą nekilnojamąjį turtą ir persikraustė į Jiezną. Prabangos čia nėra, tačiau meilės ir gerų emocijų užtenka visiems. Jas saugo virš įėjimo į namus Gvido įkurdintas angelas iš Jiezno vėliavos.

Kurti Kalėdų pasaką savo jauniausiajai dukrai skulptorius pradėjo iškarti, kai tik atsikraustė į Jiezną. Švenčiant pirmąsias Urtės Kalėdas, nusipirko vazone pasodintą eglutę ir iki šiol ją puošia – mažas medelis tapo dideliu Kalėdų džiaugsmu.

Brangių dekoracijų, „ledinių“ girliandų ir besikeičiančių spalvų prožektorių užsieniniuose interneto portaluose šeima neperka. Gvidas visas puošmenas pagamina savo rankomis, todėl originaliais eglės žaisliukais tampa paprasčiausiais dažais nupurkšti seni šviestuvai. Kaimynams belieka spėlioti, iš ko pagamintas tamsoje spindintis mėnulis ir kaip pavyko sukurti nuo jo besidriekiančią keistą pašvaistę. Kai kurios G. Švenčionio pagamintos dekoracijos miestelyje tapo savotiška legenda – kasmet atsiranda prašančių sugrąžinti kažkada prie tvoros stovėjusį neįtikėtino didumo sniego senį.

Erika teigė, kad pirmaisiais metais, sodybai prieš Kalėdas nušvitus, kaimynai stebėjosi ir gal net apkalbėjo „neturinčius kur dėti pinigų“ kauniečius. Paskui patys užsikrėtė noru puoštis Kalėdoms, o dabar lenktyniauja vieni su kitais, kurie savo namus papuoš gražiau ir skoningiau.

Puošti sodybas ar bent namų langus skatina ir Prienų savivaldybė, jau daug metų rengianti konkursą „Ir ateina šventės žiburiuotos“. Erika ir Gvidas Švenčioniai net tris kartus yra gavę šio konkurso apdovanojimus.

Bet smagiausia, pasak keturis vaikus užauginusios šeimos, kai prie namų sustoja žmonės pasigėrėti šviečiančiu sodu, nori nusifotografuoti. Toks įvertinimas visai šeimynai paglosto širdį. Gvidas – netikėtino kuklumo žmogus, net Jiezne mažai kas žino, jog Bergeno mieste pastatytą paminklą armenų tautos gelbėtojui Jolafui Nansenui jis yra apdovanotas Armėnijos aukso medaliu.

Bet didžiausiu gyvenimo laimėjimu Švenčioniai vadina savo pagrandukę Urtę. Trejų metų vaikui buvo nustatyta smegenų kirmino hipoplazija – smegenys nesiuntė impulsų vaiko vystymuisi, todėl mažoji nevaikščiojo, nekalbėjo.

Gvidas ir Erika viską paaukojo, kad padėtų savo vaikui, sulaukė daugybės gerų žmonių paramos. Dabar Urtė vaikšto, dainuoja, dalyvauja konkursuose, kad įrodytų visam pasauliui, jog neįgalūs vaikai yra tokie pat talentingi, kaip ir sveikieji.

„Mes džiaugiamės viskuo, ką duoda gyvenimas – net karantinu, per kurį visi turime daugiau laiko bendrauti, atsisukti į savo brangiausiuosius. Nuo pat gimimo stengiamės suteikti Urtei kuo daugiau galimybių, kad suprastų ir pajustų, kiek daug ji gali pasiekti, išmoktų atsirinkti, ko jai iš tiesų reikia. Jei nieko žmogui neparodysi, jis ir nežinos, ko gali norėti“,- sakė moteris, po keturiolikos vaiko slaugymo metų šiemet vėl galėjusi pradėti dirbti.

Kalėdos šioje šeimoje yra pati džiugiausia šventė. Puošdami savo namus, Švenčioniai geros nuotaikos užtaisą siunčia visiems, kurie padėjo Urtei ištraukti laimingą bilietą į gyvenimą.

„Visada prisimenu, jog jei ne ta pagalba, gal ir tokių džiugių švenčių mūsų namuose nebūtų. Tai yra stebuklas, dėl kurio neturi teisės būti liūdnas, nepatenkintas, kuo nors skųstis – juk dėl mūsų gerovės tiek daug gerų žmonių ištiesė pagalbos rankas. Esame be galo visiems dėkingi“,- teigė moteris.