Nors metų laikas nuo Vėlinių iki Kalėdų kartais pavadinamas priešžiemiu, o šią savaitę orų prognozės žadėjo pirmąją šlapdribą, Dzūkijos miškuose tebedygsta grybai. Socialiniuose tinkluose grybautojai giriasi šilbaravykių ir voveraičių laimikiais, o kai kurie sugeba parsinešti ir baravykų.
Miškas dar neužmigęs žiemos miegu
„Žaliuokių ir šilbaravykių miške mačiau, bet jei kas rastų baravyką, man gal atrodytų keistoka. Tokie vėlyvi grybai nėra kažkokia ypatinga gamtos anomalija, tiesiog ruduo pasislinko vėliau. Patys matote, koks oras – lietaus yra, temperatūra vis dar teigiama, tai gal viskas su tuo susiję. Jeigu sąlygos tinkamos grybams augti, tai jie ir auga. Miškas dar neužmigęs žiemos miegu“, – sakė Latežerio girininkas Artūras Pavalkis.
Jo teigimu, Pietų Lietuvoje lapkritį stipriau buvo pašalę vos porą naktų, o paskui vėl termometrai visą parą rodė teigiamas reikšmes.
„Kad žaliuokės auga, tai manęs nestebina. Jos ir po rimtesnių atšalimų dygdavo. Šilbaravykiai ir kazlėkai jau patežę, jiems gal drėgmės per daug. Voveraitę vieną kitą iš samanų išlindusią irgi galima rasti. Specialiai negrybavau, bet eidamas per mišką mačiau, kad jos dar gražios, turėtų būti tinkamos valgyti“, – kalbėjo miškininkas.
A. Pavalkis pasakojo miške iš miesto atvykusių grybautojų beveik nesutinkantis jau apie mėnesį, matyt didžioji jų dalis nusprendė, kad sezonas jau pasibaigęs.
„Vietiniai kaimo žmonės jaučia gamtos pulsą, tai jei tik pasitaikytų tinkami orai, jie ir prieš Kalėdas eitų grybauti, o miestiečiams tai gal ir nelabai protingai skambėtų“, – sakė girininkas.
Lietingas vėlyvas ruduo Dzūkijoje neužbaigė nuo pavasario besitęsiančios hidrologinės sausros.
„Šitą reikalą išgelbėtų tik jeigu būtų labai snieginga žiema. Pakasus miške matosi, kad drėgnas tik žemės paviršius per sprindį, o giliau sausa. Pelkutėse, kur tradiciškai stovėjo vanduo, dabar vis dar sausa. Ežerai ir upeliai grįžę į savo įprastą būseną nuo kritulių, bet gruntinio vandens lygis neatsistatė“, – pasakojo A. Pavalkis.
Pavyko rasti ne tik žaliuokių
Po tokio miškininko pasakojimo beliko pačiam patikrinti, ar sugebėsiu prisirinkti rudeninių grybų. Nuvykau į Kapčiamiesčio girią, kur rudens pradžioje grybautojų automobiliai stovėjo vienas prie kito, tarsi atlaidų dieną prie bažnyčios. Dabar miškas tuščias – sutikau vos vieną grybautoją ir prasilenkiau su keliais miško ruošos įmonių automobiliais.
Įprastose žaliuokių dygimo vietose – jaunuose pušynėliuose – jų vis dar yra, nors ne tiek daug, kiek teko matyti prieš porą savaičių. Didesnės jau spėjo sukirmyti arba ištežo nuo drėgmės, bet iš žemės vos prasikalę mažosios dar tvirtos ir sveikos. Kazlėkai sukirmiję net ir jauni, o vos prasikalusius šilbaravykius puola šliužai, bet pasitaikė rasti ir keletą sveikų.
Didžiausia staigmena tapo gal jau paskutinis šiais metais baravykas – tvirtas, šviesia kepurės apačia, storu trumpu kotu, išdygęs ant žole apaugusio tako tarp jauno pušynėlio ir uogienojais apaugusio šilo. Antrą baravyką radau kalvos šlaite, bet prie jo net ir liestis nebuvo prasmės, nes iš tolo matėsi, kad pavėlavau mažiausiai porą dienų. Nuvylė tik voveraitės, nes ten, kur tikėjausi jų rasti, žaliose samanose nepavyko užsižiūrėti geltonuojant nė mažiausio grybuko.
Pilną pintinę grybų prisirinkti turbūt užtruktų visą dieną, bet tokio tikslo ir neturėjau – dviejų žmonių vakarienei laimikio užteks. Specialiai važiuoti į Dzūkijos girias grybauti iš didžiųjų šalies miestų prasmės gal ir būtų nedaug, bet išsiruošusiems pasivaikščioti po mišką pintinę ir peilį neštis vertėtų. O jei žiema neskubės ateiti, dzūkai grybaus ir per Kalėdas.
