Vokietijoje kilo karjeros logistikoje laiptais

Gintarė prisipažįsta, kad tolimi kraštai ir naujos patirtys ją traukė visuomet. Kadangi Vokietijoje gyveno ir jos mama, vasaras Gintarė leisdavo pas ją. Būdama VGTU studente, pagal „Erasmus“ mainų programą Vokietijoje ji pasiliko ilgesniam laikui, susipažino su čionykštėmis studijomis.

Metai Vokietijos universitete Gintarei labai patiko: čia prasidėjo jos artimesnė pažintis su logistika, kuri lydės ją visą tolesnį gyvenimą.

Nors studijas jai teko pabaigti Lietuvoje, o ir pirmieji darbo metai buvo praleisti čia, gimtame krašte, Gintarė Lietuvoje neužsibuvo.
Gintarė Miliūtė

„Nusprendžiau, kad noriu tarptautinės patirties. Visai nesunkiai, dar būdama Lietuvoje, gavau kontraktą dirbti vienoje Vokietijos įmonėje, bendrovėje CAT. Sunku nebuvo net ir turint vos metus laiko praktikos. Nereikėjo sudūrinėti galo su galu – atlyginimas buvo tikrai labai geras. Iš pradžių dirbau vadybininke, vėliau pakilau karjeros laiptais ir tapau vadove“, – prisimena ji.

Save Gintarė vadina darboholike ir teigia, kad, pasiekus aukštesnę poziciją, reikėjo dirbti daugiau nei bet kada anksčiau.

„Buvo viršvalandžiai iki 22 val., nuolat reikėjo vykti į komandiruotes, važiuoti į užsienį. Valandų net neskaičiuodavau – daug laiko buvo investuota į darbą. Tuo metu sakydavau, kad šeimai laiko tikrai nebūtų. Savo darbą juokais vadindavau „my baby“, – sako Gintarė.

Grįžusi iš Vokietijos, savo laimę atrado ir Lietuvoje

Tuo laikotarpiu, kaip sako moteris, ji buvo pačioje savo karjeros viršūnėje ir gyvenimo ritmas, kuriuo ji gyveno, moteriai patiko.
Gintarė Miliūtė

„Grįžau į Lietuvą dėl meilės. Po kelių metų draugystės ir skraidymo nusprendėme, kad vis tik man reikėtų grįžti į Lietuvą. Vokietijoje tuo metu man buvo gerai – ten buvo visas mano gyvenimas. Jei ne meilė, nebūčiau grįžusi atgal. Tačiau šiandien dėl nieko nesigailiu“, – aiškina ji.

Lietuvoje ilgai darbo jai ieškotis nereikėjo. Iš pradžių ji dirbo draugo įmonėje, tačiau vėliau darbą pakeitė. Kadangi Gintarę labiausiai domino logistika, ji prisijungė prie „Hegelmann Transporte“ – su šia įmone jai teko bendradarbiauti ir anksčiau, kol ji gyveno Vokietijoje. Visgi, lygindama gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje, Gintarė padaro išvadą: „Lietuvoje irgi galima gyventi. Galima net ir gerai gyventi“, – sako ji.

Visgi, viena iš emigravusių žmonių baimių galvojant apie grįžimą namo – ar pavyks rasti lūkesčius atitinkantį darbą, ar tikrai esu laukiamas? Pavyzdžiui, vien Gintarės minėtame „Hegelmann Transporte“ suskaičiuojama apie 20 darbuotojų, iš emigracijos sugrįžusių lietuvių. Visgi, įmonės valdybos pirmininkas Anton Hegelmann kaip tik pastebi emigracijos patirtį turėjusių ir sugrįžusių dirbti žmonių pranašumą.

„Pats Lietuvoje gyvenu beveik 15 metų. Iš Vokietijos į Lietuvą atvykau 2004-aisiais su tikslu įkurti verslą ir jį plėtoti. Dirbant transporto ir logistikos versle ypač svarbus gebėjimas komunikuoti skirtingomis užsienio kalbomis. Mūsų klientai įsikūrę skirtingose Europos šalyse, tad net ir svetimos kultūros pažinimas gali padėti užmegzti derybas su potencialiais partneriais. Į Lietuvą grįžtantys emigrantai tikrai neturėtų baimintis, kad bus sunku susirasti darbą, priešingai – įgavę darbo tarptautinėse rinkose patirties bei puikiai įvaldę užsienio kalbas, jie dažnai įgija konkurencinį pranašumą“, – aiškina jis.

Didžioji dalis lietuvių negrįžta dėl per mažų atlyginimų

2018 m. Užsienio lietuvių apklausos duomenimis, į Lietuvą grįžti ketina 78 proc. užsienyje gyvenančių lietuvių. Iš jų 16 proc. jau turi realius planus grįžti, dar 62 proc. apklaustųjų tokios galimybės neatmeta.

O kas labiausiai lemia išvykusių lietuvių norą ar nenorą grįžti į Lietuvą? Užsienio reikalų ministerijos (URM) Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas aiškina, kad atsakymą į šį klausimą galima rasti ministerijos atliktose apklausose.

„Tiek tautiečių apklausos, tiek ir diplomatinio darbo užsienyje patirtis liudija, kad apsisprendžiant, ar grįžti gyventi į Lietuvą, daug lemia ne vien ekonominis veiksnys, bet ir tai, ar Tėvynėje yra likusi šeima. Taip pat didelės reikšmės turi ir tai, kiek stiprus yra socialinis ir kultūrinis santykis su savo Tėvyne“, – aiškina M. Gudynas.
Emigracija

Kaip pagrindinę kliūtį planuojant grįžimą į Lietuvą URM užsakymu atliktoje apklausoje 74 proc. respondentų nurodo per žemus atlyginimus Lietuvoje. Kitos priežastys buvo minimos rečiau – tai baimė nerasti darbo pagal išsilavinimą (39 proc.), neigiamas požiūris į išvykusius (29 proc.) bei netikrumas dėl vaikų integracijos Lietuvoje (19 proc.).

M. Gudynas prideda, kad emigrantų grįžimo politikai buvo parengta Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategija.

„Jos esminės priemonės yra skirtos integracijos Lietuvoje stiprinimui, todėl atsakingos institucijos yra pirmiausia tos, kurios kuruoja švietimo, ūkio, socialines, migracijos ir kitas grįžtantiesiems labai svarbias politikos sritis. URM šioje strategijoje taip pat turi numatytas priemones, kurias įgyvendindama skatins tautiečius svarstyti grįžimą gyventi į Lietuvą, patars, kur gauti jiems svarbią informaciją“, – aiškina jis.

„Protų nutekėjimą“ siekia paversti „protų apykaita“

O kokios pagalbos ir paramos gali tikėtis emigravę asmenys, galvojantys apie sugrįžimą namo? Atsakydamas į šį klausimą, M. Gudynas pamini tai, kad migracijos informacijos centras „Renkuosi Lietuvą“ vieno langelio principu teikia konsultacijas visiems sugrįžusiems arba apie grįžimą į Lietuvą galvojantiems asmenims. Pagrindinės centro konsultacijų sritys apima socialinius, švietimo, sveikatos apsaugos, šeimos narių, kurie yra ne LR piliečiai, gyvenimo ir integracijos, darbo ir įsidarbinimo bei kitus klausimus.

„Labai svarbu, kad ir pačioje Lietuvoje įvyktų pokytis ir kiekvieno sugrįžusio neklaustume: „Nejaugi nepasisekė, kad sugrįžai?“, o kartu džiaugtumėmės sugrįžimais į augančią Lietuvą ir sveikintume visus nuoširdžiu: „Sveikas parvykęs!” bei diskutuotume, kaip padaryti grįžimą visomis prasmėmis lengvesnį. Diplomatinės atstovybės, būdamos arčiausiai išvykusiųjų užsienyje, taip pat atlieka svarbų vaidmenį patariant, kaip ruoštis grįžimui, kur kreiptis“, – teigia M. Gudynas.

Anot jo, taip pat vyksta URM bendradarbiavimas su Lietuvos savivaldybių asociacija, siekiant integruoti išvykusius lietuvius į savo gimtojo miesto, miestelio gyvenimą, suteikiant galimybę prisidėti kuriant kilmės vietovės ekonominę gerovę, viešinant žinią apie regiono potencialą, o svarstantiems ar apsisprendusiems grįžti – padedant gauti visą būtiną informaciją apie siūlomas darbo vietas, investavimo galimybes, švietimo ir kitų įstaigų esamą padėtį, pramogas.

„Esant atviram pasauliui, labai svarbu migracijos sukeltą „protų nutekėjimą“ paversti „protų apykaitos“ procesu – Lietuvoje vykdomi įvairūs projektai, sudaromos sąlygos užsienyje studijuojančiam jaunimui atlikti praktiką Lietuvoje ir Lietuvos diplomatinėse atstovybėse, vykdomos „Talentai Lietuvai“, „Kurk Lietuvai“ programos, aukštos kvalifikacijos specialistai, mokslininkai skatinami bent trumpam atvykti į Lietuvą ir ją tarsi „pasimatuoti”, – teigia M. Gudynas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (424)