Pasak profesoriaus, dabar lietuviai pamiršta Advento svarbą, dovanų reikšmę ir tampa ne laimingais žmonėmis, o paršais, besivaikančiais kiekybinių malonumų.
– Kaip Kalėdų tradicijos pasikeitė per 100 metų?
– Iš tikro, XXI amžiaus žmogui Kalėdos susijusios su varginančiu vaikščiojimu po parduotuves ieškant gausybės dovanų ir ne tik vaikams bet ir draugams, giminėms, pažįstamiems. Po gausių pasnikiškų vaišių Kūčių vakarą, vargiai dar apetitą bežadina kalėdiniai kalakutai, kumpiai, mišrainės, tortai... Dar Kalėdos siejasi su Kalėdų eglute, gudriai besišypsančiu žvaliu Kalėdų seneliu, tarsi nulipusiu iš „Coca cola“ reklamos. Lyg ir laukiam Kalėdų kaip džiaugsmingos tradicinės šventės, bet tas džiaugsmas kažkoks netikras, ir šventė šurmuliu pavirtusi. Taip yra dėl to, kad užmirštame keletą svarbių dalykų.
– Ką būtent pamirštame? Ką dabar švenčiame ir ko laukiame?
– Kalėdos pirmiausia yra Kristaus, Dievo tapusio mažu vaikeliu, kad atneštų mums išganymo viltį ir meilę, gimimo šventė. Švenčiame Dievo tapusio žmogumi gimtadienį. Bet ar tikrai tuo tikime? Be šio tikėjimo šventė praranda prasmę. Šv. Mikalojus Myros vyskupas, Kalėdų senelio prototipas buvo visais talentais apdovanotas žmogus, garsėjęs didžiais stebuklais. Ortodoksai jį vadina Nikolajumi stebukladariu. Tačiau vieno jo talento niekas neakcentuoja.
– Neretai švenčių esmę pamirštame dėl išaugusio vartotojiškumo. Ar tikrai būtina pripirkti daug brangių dovanų? Kokia turėtų būti Kalėdinės dovanos reikšmė?
– Pasiūlymas neturtingus vaikus pradžiuginti dovanomis buvo paprasta, tačiau geniali verslo idėja. Analogiją buvo nesunku rasti. Juk trys karaliai atnešė dieviškajam kūdikiui dovanas. Kodėl mums nepasekus jų pavyzdžiu ir nedovanojus dovanų labiausiai jų stokojantiems? Jei nebūtų vyskupas, šv. Mikalojus galėjo tapti klestinčiu verslininku ir verslo vadybininku. Mums malonu gauti dovanas, mums malonu matyti, kaip mūsų dovana džiaugiasi kitas. Dovana didina šventės džiaugsmą, bet neturi pakeisti šventės prasmės, kaip saldumynai neturi pakeisti pagrindinio patiekalo. Tikras džiaugsmas kyla tik tada, kai dovanos turi ne tik medžiagišką, bet ir dvasinį dėmenį.
– Dabar lietuviai tarsi paskendo vakarietiškume, blizgesyje, net nebežinome, kaip atrodo lietuviškos šventės. Kokios jos turėtų būti?
– Kalbėdami apie Kalėdas užmirštame laukimo laikotarpį – Adventą. Šventės reikia laukti. Juk laukdami svečio susitvarkome, apsikuopiame, pasirengiame. Šventei turime pasiruošti. Susitvarkyti, apsikuopti, turime ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Neapsikuopsime be dvasinio savęs dovanojimo kitiems, nesuturėję puolančio, neatjautę kenčiančio, nepadėję vargstančiam. Tikrą džiaugsmą teikia tai, kas mus tobulina, daro geresniais.
– Kaip prasmingai laukti švenčių?
– Džeremis Bentamas, utilitarizmo etikos pradininkas, aiškino, kad gėris yra tai, kas teikia didžiausią naudą didžiausiam skaičiui žmonių. O naudos matas galiausiai yra malonumas. Anot Bentamo, žaisti kėgliais yra tiek pat vertinga kaip ir skaityti Viljamo Šekspyro sonetus, jei tai suteikia vienodą malonumo kiekį. Bentamo draugo Džeimso Milio sūnus Džonas Stiuartas kritikuodamas kiekybinę malonumų apskaitą atrėžė, kad jis geriau sutiktų būti nelaimingu žmogumi, negu laimingu paršu. Iš tiesų buvimas paršu, net ir labai laimingu, žmogui neteiks tikro džiaugsmo.
– Ko galėtumėte palinkėti ateinančių švenčių proga?
– Norėčiau palinkėti išmokti laukti kalėdinio džiaugsmo ir nepamiršti advento kaip šventės laukimo. Susilaikykite nesibarę su žmona, neišliekite savo pagiežos ant vaikų, nusišypsokite pavaldinei, pasakykite irzliai bendradarbiai, kaip ji šiandien puikiai atrodo. Tai bus mažos jūsų dovanėlės laukiant Kalėdų šventės. Na ir kas, kad netikite Kristaus dieviškumu. Jis pas jus gali ateiti ne tik kaip bejėgis kūdikis, bet ir kaip vargeta, nuskriaustas vaikas, ar nelaimės ištiktas kaimynas. Priimkite jį kaip nešantį šventę, o ne vien vargą.
