„O dieve, pradedu raudonuoti“, – šypsosi žinomas renginių vedėjas, kai Povilas Vanagas, atsakydamas į klausimą, be ko neįsivaizduoja „Liepsnojančio ledo“, nedvejodamas taria Dainiaus Martinaičio pavardę.
„Iš tikrųjų „Liepsnojančio ledo“ neįsivaizduoju be pačių užkulisių, be bendrų vakarienių, ilgų pokalbių, be geros kompanijos bei, žinoma, kiekvienas sutiktų, kad šis renginys neįsivaizduojamas be M. Drobiazko ir P. Vanago“, – šypsodamasis vardina D. Martinaitis.
Neatsiejama šio projekto dalimi tapęs renginių vedėjas gerai pamena lemtingą Povilo Vanago skambutį ir kvietimą prisijungti prie debiutinio 2001-ųjų „Liepsnojančio ledo“.
„Nepamenu, net nežinau dabar, kas Povilui pasiūlė mano kandidatūrą, kas rekomendavo, reiktų jo klausti. Ir pačiam pasidarė įdomu, kodėl mane pasirinko pirmam projektui.
Pamenu pokalbį telefonu su P. Vanagu, jog bus toks šou ant ledo, ieško vedėjo, klausia, ar galima susitikti prieš renginį ir pasikalbėti? Jie patys į Lietuvą paprastai atskrenda likus porai dienų iki pasirodymo, tad visas pasiruošimas – per kosmiškai trumpą laiką.
Pirmas susitikimas – „Stikliuose“, jie ten apsistojo sugrįžę į Lietuvą, susitikome „Stiklių“ pirty, aš su žiemine apranga, o jie pirtinasi, pokalbis – saunoje. Jie su rankšluostukais, aš su kažkokiu megztiniu, stoviu, prakaitas muša, karšta, o man pasakoja, kaip čia viskas atrodys“, – pirmą akistatą su garsiausia šokių ant ledo pora pamena D. Martinaitis.
„Aš iki to turėjau gal tik vieną koncertą didelėje arenoje su kažkiek didesne auditorija. Buvo tų renginių, tiek lauke, tiek uždarose patalpose, po 100-200 žmonių. O čia – mažiausiai penki tūkstančiai žiūrovų! Kelnės buvo pilnos (šypsosi). P. Vanagas turėjo viziją, jau buvo matęs panašių projektų, keliavęs po arenas, turėjęs patirties aukščiausio rango čempionatuose, žinojo, kaip viskas turėtų atrodyti.
Jis man paprastai ir aiškino – išeisi, pasakyti tą, paminėsi aną, tada pasirodys tas, vėl pakalbėsi, toks trumpas pokalbis. Galvą linktelėjau, viskas aišku, bet tos likusios dvi dienos iki renginio – kupinos adrenalino, sukosi mintys, kaip čia man pavyks“, – prisiminimais dalinasi „Liepsnojančio ledo“ balsu, veidu, siela vadinamas D. Martinaitis.
– Jau 2001-aisiais M. Drobiazko ir P. Vanagas buvo tikros sporto žvaigždės, turėjo trejų olimpinių žaidynių patirtį, buvo iškovoję pasaulio ir Europos čempionatų bronzos medalius, kokie jie buvo nulipę nuo ledo, užgesus rampų šviesoms?
– Nėra kalbų, į juos ir žiūrėjau kaip į žvaigždes, ne tik mūsų Lietuvos, o pasaulinės sporto žvaigždės. Bet bendraujant jie paprastučiai kaip trys kapeikos. Labai šilti, nuoširdūs, paprasti, susitikus pirmą kartą atrodė, jog kalbi su seniai matytais draugais. Kokie buvo, tokie jie ir dabar – niekas nepasikeitė.
– Vedėte beveik visus „Liepsnojančio ledo“ renginius (išskyrus 2015-ųjų, kai buvo pristatytas Ilja Averbucho režisuotas šou), kuris labiausiai įsiminė? Ar yra toks, kurį visada pirmiausiai prisimenate?
– Tikrai ne vienas įstrigęs, dėl visokių nuotykių, smagių nesusipratimų. Pirmuosius šou darydavo pats Povilas, juose netrūkdavo erdvės vedėjo improvizacijai. Kalbant apie metus, taip staigiai atkapstyti, kuris šou kada vyko, nėra lengva. Lengviau atsiminti įvykius.
Pavyzdžiui, būdavo tokių situacijų, jog šokėjui numatyta 10-15 minučių atkarpa, bet jis po pirmų minučių nuspręsdavo padaryti staigmeną ir keliaudavo persirengti.
Sako, na, Povilai, užimk publiką dešimčiai minučių. Tos vietos improvizacijai iki kaklo.
Kokiais 2014-aisiais su „Liepsnojančiu ledu“ turėjome turą Baltijos šalyse bei penkiuose didžiuosiuose Lenkijos miestuose. Rygoje, Taline renginius rusiškai vedžiau, o Lenkijoje – būtina lenkų kalba. Tą sužinojau likus porai dienų, klausia, ar moku lenkiškai?
Ne, sakau, žinau tik panie i panowie. Paėmė tokią mokytoją, išvertė tekstus, ten paprastučiai, po du, tris sakinius. Pamokė mane skaityti, tarti, kad lenkai jau kažką suprastų ir viskas, išvažiavome. Vienas pasirodymas Varšuvoje, kitas Torūnėje, viskas neblogai.
Gdanske šou tik prasidėjo, kokie 3-4 šokėjai pačiuožė, pristatau tokią JAV čempionę ir stringa garsas, kažkas negerai su aparatūra. Man garsistas ramiai rodo – užimk 10 minučių publiką ir ramiai nueina nuo pulto.
Stoviu ant pačiūžų, su tokiu ploščiumi, tokia fantomo kauke, ir suku galvą kaip užimti 10 minučių publiką lenkiškai? Ką mokėjau, jau buvau pasakęs, perskaitęs, reikėjo suktis iš situacijos.
Pasirinkau maišytą lenkų, rusų kalbą, jaučiu, kad tribūnos mane supranta, sakau, rinksime garsiausią tribūną, A sektorius paploja, parėkia, B sektorius stengiasi nenusileisti, trypia, ploja, o arena didžiulė, tų tribūnų, laimei, daug.
Prasukau antrą ratą, o dar garsisto nėra. Laikas išrinkti garsiausią tribūną. Žiūriu šalia ledo toks apšvietėjas vaikšto, laimei, šis truputį rusiškai mokėjo. Paprašiau, kad išverstų į lenkų kalbą „Garsiausia tribūna po koncerto turės sutvarkyti savo sektorių“.
Tame sakinyje vienas toks sunkus žodis su penkiomis „n“ raidėmis, kol pričiuožiau iki arenos centro, beveik viską pamirštu. Kažką sušnypščiau, tą sunkų žodį keliskart sumikčiojau, žiūriu tribūnos ploja vis tyliau. Po koncerto priėjau prie to apšvietėjo, klausiu, ar suprato mane, ką kalbėjau lenkiškai, jis inteligentiškai – supratome, kad jūs užsieniečiai (šypsosi). Nuo prakaito ploščius varvėjo, numečiau kokius 3 kilogramus.
– Per tiek ledo projektų turbūt su pačiūžomis ant ledo jaučiatės puikiai?
– Nieko panašaus. Prieš pirmą renginį – patirtis pirmoko vaiko, kuris gebėjo tik pastovėti ant ledo. Iki šiol gebu čiuožti, galiu nenugriūti, kažkokį greitį pasiekti, bet sustoti iki šiol nesugebu, sustabdo tik ledo arenos bortai. Bet per tuos 18 metų gal tik dviejuose renginiuose buvo privaloma ir vedėjui čiuožti ant ledo.
– Sklando gandai, kad vieno pasirodymo metu užsiliepsnojo jūsų plaukai.
– Kažkuriais metais dalyvavo iliuzionistas Mantas Wizard, vieno triuko metu reikėjo visiškos tamsos, išjungus visus prožektorius ant ledo visiškai nieko nesimatė ir netyčia padegė mano plaukus. Liepsnelė pakilo, pora kartų ranka perbraukiau ir užgeso, nieko baisaus.
Per 5-10 sekundžių 10 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje pakeičiau savo stilių (šypsosi).
– Kur „Liepsnojančio ledo“ sėkmės paslaptis, jog nuo 2001-ųjų šis renginys kasmet sutraukia tūkstantines auditorijas?
– Tai, jog šiame projekte dalyvauja garsiausi šokėjai ant ledo, buvę pasaulio, olimpiniai čempionai, manęs nestebina. Žinant M. Drobiazko ir P. Vanagą, nesunku suprasti, kad dalyvius paperka jų nuoširdumas, paprastumas.
Ir ne tik, mūsų šokėjai labai rūpinasi visos komandos geru bendru laiku, tiek repeticijų, tiek koncertų metu. Jei yra komandoje vegetarų, jie neliks pamiršti, tiek pietūs, tiek vakarienės pagal jų poreikius ir skonius.
Mane stebino žiūrovai. Iki M. Drobiazko ir P. Vanago poros Lietuvoje nebuvo didelių šokių ant ledo tradicijų, atgavus Nepriklausomybę, nepamenu, kad TV transliuotų didžiuosius čempionatus, geriausiu atveju per žinias parodydavo reportažą.
Vaikystėje nesuprasdavau, kas gali žiūrėti šokių ant ledo pasirodymus, juk nuobodu, neįdomu. Nuomonė kardinaliai keitėsi, kai gyvai pamačiau iš arti šokėjų pasirodymus, kokiais greičiais jie čiuožia, kaip ore sukasi, kelia į orą partnerę, girdi, kaip į ledą trenkiasi kūnas, tokiais atvejais supranti, kiek čia yra įdėta darbo, kiek išlieta prakaito.
Buvo keista, kad nuo pirmų metų – pilnos arenos. Trečiais, ketvirtais metais vykdavo jau po du koncertus, kažkuriais metais vyko net trys pasirodymai per dieną.
Man atrodo, kad per tiek metų į „Liepsnojantį ledą“ keliaudavo ta pati auditorija, kam patiko, tas nori pamatyti bent kartą metuose vėl tokį šou su aukščiausios klasės čiuožėjais, kurių gretose – ir pasaulio, olimpiniai čempionai.
– Kas vykdavo po pasirodymų, kaip atrodydavo tos bendros vakarienės kartu?
– Po kiekvieno koncerto visi persirengdavo, susitvarkydavo ir keliaudavome į vėlyvą vakarienę, kurioje jau valgydavome, laiką leisdavome neskubėdami, aptardavome, kaip sekėsi, kas blogai, kas gerai, ką reiktų keisti kitame koncerte ir panašiai.
Ten jau atslūgsta įtampa nuo kiekvieno pečių, visi pasaulio čempionai, šokių ant ledo žvaigždės tampa paprastais žmonėmis. Prasidėdavo daugybės istorijų pasakojimai, anekdotai, vakarienės virsdavo šokiais. Nors kartais dalyvių gretose būdavo ne vienos šalies atstovai, kalbos barjero tose vakarienėse nelikdavo.
Prieš pasirodymą, prieš renginį šokėjai būdavo susikaupę, ypač tie, kurie debiutuodavo tokiame renginyje. Tik po pasirodymų nuslūgdavo įtampa, tapdavo atviresni. Pabendravus supranti, kad tie elitiniai šokėjai per sportinę karjerą nieko nėra matę, tik ledas, treniruotės ir poilsis bei varžybos.
Tačiau baigę profesionalų karjeras jie pradeda keliauti prisijungę prie tokių ledo projektų kaip šis. Su visais randame bendrą kalbą, mes prigalvojame savo tradicijų, jie patys mėgsta pasakoti visokias linksmas istorijas iš savo sportinės karjeros bei, žinoma, visi dievina anekdotus. Būna, kad jo motyvus pritaikai visam tų metų turui.
– Pasakojate tą „Liepsnojančio ledo“ nematomą pusę, kurios žiūrovai nemato tribūnose, ko dar neišvysta šio projekto gerbėjai?
– Ne tik tai. Jie neturi galimybės pamatyti, kiek jėgų kainuoja tam šokėjui jo pasirodymas, kiek išsikrauna per tas akimirkas. Būna, kad po 3-4 minučių savo pasirodymo užkulisiuose 10 minučių bando atgauti kvapą. Kita vertus, aš pats dar daug dalykų nesuprantu, pavyzdžiui, kuo skiriasi „kietas“ ledas nuo „minkšto“ arba įvairių techninių niuansų šokėjų pasirodymuose.
– Šiemet – neeiliniai metai pandemijos kontekste, gyvo „Liepsnojančio ledo“ šou nebus, tačiau jį keičia per Kalėdas būsima dokumentinio filmo premjera, nustebino tokia jo autorių iniciatyva?
– Puiki naujiena, nustebino ir pradžiugino, jog tokiu būdu „Liepsnojančio ledo“ tradicija nenutrūks. Bus galima iš arti pažvelgti į tuos užkulisius, pasiruošimą kitu kampu, dalyviams – prisiminti tas akimirkas, praleistas kartu.
2020-ieji neturėjo būti išskirtiniai, tačiau pandemijos akivaizdoje sugriuvus M. Drobiazko ir P. Vanago „Liepsnojančio ledo“ kūrybinės komandos turėtiems planams, kilo mintis ieškoti naujų būdų, kaip neleisti likti žiūrovams „ant ledo“ ir kaip Kalėdų laikotarpiu galėtų naujai „suliepsnoti ledas“.
Nuo lapkričio 18 dienos „Delfi“ savo skaitytojus kviečia į neeilinę kelionę, kurios metu siūlo prisiminti įspūdingiausius „Liepsnojančio ledo“ pasirodymus, organizatorių bei šou dalyvių lūpomis atskleis dar niekam negirdėtas, kvapą gniaužiančias, kartais ir pikantiškas istorijas, nutikusias net 18 metų rengiamo „Liepsnojančio ledo“ metu.
Šio bendro „Delfi“ ir „Telia“ multimedijos projekto išskirtinis turinys yra įžanga į Kalėdų metu vyksiančią filmo premjerą.
„Kalėdos ant ledo“ projektą finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba, jį pristato „Delfi“ ir Telia.
