Jei vasaros olimpinėse žaidynėse po Nepriklausomybės atgavimo Lietuva jau turėjo ir olimpinį auksą, iškovotą disko metiko Romo Ubarto, bronzinius krepšinio rinktinės medalius, tai žiemos olimpinių žaidynių kraitis buvo tuščias tiek po Albervilio (1992), tiek po Lilehamerio (1994), tiek po Nagano (1998) žaidynių.
Šokių ant ledo pora Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas buvo tie, kurie žingsnis po žingsnio artėjo olimpinio pjedestalo link. Šokėjai 1992-aisiais olimpinį debiutą pažymėjo užėmę 16 vietą, 1994-aisiais Lilehameryje Lietuvos pora liko dvylikta, o 1998 m. Nagane pateko į pirmą aštuntuką.
Paliko rusus be medalių
Prieš 2002-ųjų žiemos olimpiadą garsiausia Lietuvos šokių ant ledo pora jau turėjo ir aukščiausio lygio varžybų patirties, ir skambių pasiekimų: 2000-aisiais iškovojo bronzą Europos čempionate Vienoje bei pasaulio pirmenybėse Nicoje.
Įdomu tai, kad Prancūzijoje prizininkų pakyla liko be Rusijos atstovų: Irinos Lobačevos ir Ilja Averbucho pora liko ketvirta.
„Regis, tai buvo pirmieji metai nuo sovietinių laikų, kai Rusija nelaimėjo medalių dailiojo čiuožimo sporto šakoje. Vargšas ir nelaimingas Ilja Averbuchas...“, – šypsosi M. Drobiazko.
Ir Margaritą galima tik papildyti, kad tai buvo pirmasis pasaulio čempionatas nuo 1968-ųjų (!), kuomet ant prizininkų pakylos nebuvo rusų.
„Ilja buvo labai geras mano bičiulis, kai persikėliau į Maskvą. Artimai draugavome...“, – pamena P. Vanagas.
„...o vėliau I. Averbuchas tapo vienas didžiausių, aršiausių mūsų varžovų. Tą kartą Nicoje jį nuskriaudėme ir palikome be medalių“, – Povilą papildo M. Drobiazko.
Vagystė, kurią regėjo visas pasaulis
Tad prieš 2002-ųjų Solt Leik Sičio olimpiadą šalies sporto gerbėjai nebe pagrindo iš M. Drobiazko ir P. Vanago tikėjosi olimpinių medalių.
Deja, svajonėms nebuvo lemta išsipildyti.
Šlykščią 2002-ųjų olimpinę vagystę Solt Leik Sityje detaliai aprašė kolega Gediminas Inčiūra, savo publikacijoje išsamiai apžvelgęs M. Drobiazko ir P. Vanago sportinės karjeros kelią.
Galima priminti, kad Solt Leik Sityje P. Vanagas ir M. Drobiazko po dviejų privalomųjų šokių bei originaliojo numerio buvo penkti, bet vis dar turėjo šansų iki antros vietos, nes paskutinis pasirodymas – laisvoji programa – sudarė net pusę visų balų vertės.
„Nekyla absoliučiai jokių abejonių, kad jie ko nors nepadarė ar galėjo sučiuožti geriau. Tobuli judesiai, tiesios linijos ir nepriekaištingas sinchroniškumas. Jie nebegali laimėti aukso, bet pretenduoja į sidabrą. Viskas, ko jiems reikia, – vienos iš porų slystelėjimo“, – tvirtino „Eurosport TV“ komentatoriai.
Nors pasirodymo metu akivaizdžiai klydo ir italų, ir kanadiečių pora, teisėjams tai buvo nė motais ir abi poros atsidūrė aukščiau Lietuvos.
Taigi auksas atiteko Marinai Anissinai ir Gwendaliui Peizerat iš Prancūzijos, sidabras – Irinai Lobačevai ir Ilja Averbuchui, o bronza – Italijos duetui Barbarai Fusar-Poli ir Maurizio Margaglio. Ketvirti liko kanadiečiai, o lietuviai – tik penkti.
Šokiruoti tokio teisėjavimo P. Vanagas ir M. Drobiazko parašė protestą Tarptautinei čiuožimo sąjungai (ISU), Solt Leik Sityje surengė spaudos konferenciją, į kurią susirinko apie 140 žurnalistų, ir net buvo pakviesti į tiesioginę laidą „Good morning America“.
Maža to, kad protestas, o paskui ir apeliacija be jokių tyrimų buvo atmesti, lietuviai netrukus sulaukė ir keršto akcijos. Po mėnesio Nagane vykusiose pasaulio pirmenybėse geriausiai per savo karjerą, jų pačiu teigimu, pasirodę mūsiškiai buvo nublokšti žemiau net už Izraelio čiuožėjus, kuriems iki tol dar niekada nebuvo nusileidę, ir vėl liko prie pat pakylos, ketvirti.
„Už Izraelio porą geresnės buvo bent dešimt kitų. Bjaurūs žmonės naikina šokių ant ledo sportą“, – pareiškė P. Vanagas, kuris pridūrė, kad bronzą laimėjusios Galit Chait tėvas Borisas atvirai siūlė 10 tūkst. JAV dolerių kyšius teisėjams. Lietuviai vėl įteikė protestą, kurį solidariai pasirašė beveik visos varžybose dalyvavusios poros. Jos buvo įsitikinusios – Lietuvai turėjo priklausyti medalis.
Sugrįžimas ir paskutinis šansas
Po pasaulio čempionato Turine garsiausia Lietuvos šokių ant ledo pora 2002 metais nusprendė dėti tašką sportinėje karjeroje.
Tačiau 2005-aisiais šokėjai paskelbė apie planus sugrįžti ir kovoti dėl teisės rungtis penktojoje savo olimpiadoje Turine. Sprendimą priimti paskatino dailiojo čiuožimo taisyklių ir teisėjavimo sistemos pokyčiai.
Kai kurie specialistai tuomet teigė, kad po beveik ketverių metų nedalyvavimo varžybose pora turėtų džiaugtis baigusi programą ir tarptautinėse varžybose patekusi į antrąjį dešimtuką. Tačiau M. Drobiazko ir P. Vanagas paneigė pesimistų prognozes ir po 6-ių metų pertraukos 2006 m. iškovojo bronzą Europos dailiojo čiuožimo čempionate Lione (Prancūzija).
Šie medaliai vėl pakurstė olimpinių medalių viltis. Tačiau Turino žaidynėse šokėjams olimpinių medalių svajonę nubraukė kluptelėjimas ant ledo, dėl šios klaidos šokėjai nubausti trimis taškais ir galutinėje rikiuotėje liko 7-ti.
Tais pačiais metais pasaulio pirmenybėse Kalgaryje (Kanada) pora liko ketvirta. Tai buvo paskutinės aukščiausio rango varžybos jų sportinėje karjeroje. 2006-aisiais aibę gerbėjų pasaulyje turinti šokių ant ledo pora antrą kartą pranešė apie sportinės karjeros pabaigą.
Nurimo, kai pranoko olimpinius čempionus
Dabar, prabėgus 14-ai metų nuo karjeros pabaigos, šokių ant ledo pora jokios nuoskaudos dėl tendencingo teisėjavimo ir išsprūdusių olimpinių medalių nejaučia.
„Tai buvo labai seniai. Kalbu apie visus tuos momentus. Daugiausia klausimų apie tai, kaip reagavome į neteisingą įvertinimą, teko girdėti iš spaudos. Bet kam sėdėti ir tai prisiminti? Mes prisimename savo programas. Kartais jas peržiūrime.
Kartais nustembame, kad, pasirodo, ir tai, ir tai darėme, kad mums pavyko. Kartais apima tokia nostalgija, kai norisi žiūrėti vieną programą po kitos. Aišku, taip nutinka retai“, – prisipažįsta M. Drobiazko.
Anot P. Vanago, gyvenimas vėliau viską sustatė į vietas.
„Kalbant apie teisybę ir neteisybę... Kad ir kaip būtų, gyvenimas viską sustato į savas vietas. Jei kažkada kažko nebuvo suteikta, vadinasi, vėliau tikrai bus suteikta. Visos istorijos apie atpildą pradžia man buvo vienas Rusijoje surengtas projektas „Profesionalų taurė“.
Čia dalyvavo beveik vien Rusijos olimpiniai ir pasaulio čempionai, įvairūs prizininkai. Mažiausiai titulų turėjome mes. Tas projektas buvo pats sąžiningiausias per visą mano gyvenimą. Kadangi visi partneriai turėjo pasirodyti su visomis partnerėmis, o visos partnerės su visais partneriais, visiems buvo sudarytos absoliučiai vienodos sąlygos“, – pasakojo P. Vanagas.
„Kai pasiekėme finalą ir prieš paskutinę programą peržvelgėme balus, supratome, kad Povilas tikrai laimės. Atotrūkis nuo likusiųjų buvo didžiulis. Supratome ir tai, kad aš taip pat turiu šansą tapti pirma. Galiausiai tame projekte geriausio partnerio titulą laimėjo Povilas, o aš pirmą vietą pasidalijau su Tatjana Navka“, – prisimena M. Drobiazko.
„Draugai paskambinę tada klausė, kaip reikia vadinti žmones, kurie nugali olimpinius čempionus. Tada mes visiškai nusiraminome. Juk dalyvavome Rusijoje surengtame per televiziją transliuotame projekte, kuriame dalyvavo begalė Rusijos olimpinių čempionų. Tapo absoliučiai ramu, nes turime profesionalų projekto laimėtojų taurę“, – prisipažino P. Vanagas.
Galiausiai po sportinės karjeros buvę aršiausi varžovai tapo kolegomis.
„Gyvenimas visiems klostosi skirtingai. Kai kurie mūsų varžovai tapo darbdaviais ir bičiuliais. Turiu omenyje Ilją Averbuchą, Tatjaną Navką. Taip pat kažkam iš draugų patys duodame darbo. Jie atvažiuoja pas mus į Lietuvą. Su daugeliu iš jų dirbame viename kolektyve“, – pasakojo M. Drobiazko.
„I. Averbuchas buvo pikčiausias priešininkas, o vėliau nusprendė surengti savo šou. Jo projektas ėmė didinti apsukas, jis pakvietė dalyvauti ir mus, pamiršęs, kad kadaise atėmėme iš jo medalius. Ir nuo tada tapome neišskiriami jau pastaruosius 15-a metų. Tiek jau laiko dirbame kartu. Kas jis mums? Draugas? Bosas? Viršininkas? Neaišku, bet jis mums labai daug reiškia“, – prisipažino M. Drobiazko.
„Bičiulių turime nemažai, visų ir neišvardysi... Aleksejus Tichonovas su Marija Petrova. Piotras Černyšovas... Labai didelis draugų ratas, ne kiekvienas žiūrovas žinos šias pavardes. Kai kurie iš jų yra mūsų kaimynai. Žinoma, artimus santykius palaikome toli gražu ne su visais, net ir dirbdami tame pačiame kolektyve, bet tikrai su daugeliu. Iljos atvejis apskritai ypatingas“, – pasakoja šokėja.
Pats I. Averbuchas ne kartą viešėjo Lietuvoje, o 2015-aisiais „Liepsnojančio ledo“ projekte žiūrovai išvydo jo režisuotą spektaklį „Klasiokai“.
Pats „Liepsnojantis ledas“ rengiamas beveik du dešimtmečius: nuo 2002-ųjų M. Drobiazko ir P. Vanagas prieššventiniu laikotarpiu kviesdavo visus dailiojo čiuožimo gerbėjus į vieną ilgiausiai rengiamų ledo šou projektų Europoje.
Tad 2020-ieji neturėjo būti išskirtiniai, tačiau pandemijos akivaizdoje sugriuvus M. Drobiazko ir P. Vanago „Liepsnojančio ledo“ kūrybinės komandos turėtiems planams, kilo mintis ieškoti naujų būdų, kaip neleisti likti žiūrovams „ant ledo“ ir kaip Kalėdų laikotarpiu galėtų naujai „suliepsnoti ledas“.
Nuo lapkričio 18 dienos „Delfi“ savo skaitytojus kviečia į neeilinę kelionę, kurios metu siūlo prisiminti įspūdingiausius „Liepsnojančio ledo“ pasirodymus, organizatorių bei šou dalyvių lūpomis atskleis dar niekam negirdėtas, kvapą gniaužiančias, kartais ir pikantiškas istorijas, nutikusias net 18 metų rengiamo „Liepsnojančio ledo“ metu. Šio bendro „Delfi“ ir „Telia“ multimedijos projekto išskirtinis turinys yra įžanga į Kalėdų metu vyksiančią filmo premjerą.
Plačiau apie projektą – čia.
„Kalėdos ant ledo“ projektą finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba, jį pristato „Delfi“ ir Telia.
