Moteris ne tik nevaldo kojų, bet ir viso kūno, nejaučia jo. Nedirba dalis Raimondos rankų raumenų, ji nevaldo pirštų. Sako, kad pirmieji du metai buvo sunkiausi, bet būdama profesionali ergoterapeutė, turėdama didelę palaikymo komandą, moteris sugebėjo rasti savyje jėgų ir atsitiesti, kiek tik pajėgė. Šiandien, nepaisant to, ką patyrė ir kiek dar daug jai reikia išmokti, Raimonda plačiai šypsosi savo pacientams Santaros klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centre: „Dabar juos suprantu ne tik iš profesinės, bet ir paciento pusės“.
Nelaimė, pakeitusi gyvenimą, Raimondos laukė vasaros dieną keliaujant su artimaisiais po Anykščių apylinkes. Siaurame keliuke sumėčius mašiną, už vairo buvusi moteris sako atsimenanti, kaip verčiantis automobiliui, dužo stiklai, kaip verkė mašinoje buvęs krikštasūnis. Ji skausmo nejautė, kartu suprato, kad negali pajudėti – lūžo stuburo slanksteliai. Kitiems keleiviams nenukentėjus, Raimonda tądien atvertė visiškai naujo gyvenimo puslapį ir visais įmanomais būdais stengiasi nepasiduoti suduotam likimo smūgiui.
– Kolegų esate šiltai vadinama Raimondėle, esate gavusi komandos sielos nominaciją geriausių kolektyvo medikų rinkimuose, iš jūsų veido nedingsta šypsena. Visuomet tokia buvote?
– Man labai pasisekė, kad turiu tokius kolegas. Kad ir koks gyvenimo etapas buvo ar yra, visada jaučiu jų palaikymą ir pagalbą, tai kaip gi nesišypsosi kai aplink tiek gerų ir draugiškų žmonių! Manau, kad visada tokia buvau, visada stengdavausi šypsotis, būti linksma ir empatiška kitiems. Kaip ir pas kiekvieną žmogų, taip ir pas mane emocijų būna visokių, bet stengiuosi, kad teigiamų jų būtų daugiau. Tikiu tuo, kad ką duodi – tą gausi atgal. Taigi, šypseną į šypseną.
– Kai matote galinčius judėti, sveikus, savarankiškus, bet vis kažkuo nepatenkintus žmones, kokie jausmai jus užplūsta?
Negaliu sakyti, kad pyktis. Gal labiau nesuprantu, kaip žmonės nevertina to, ką turi. Pirmiausiai - sveikas kojas ir rankas, kuriomis galima tiek daug nuveikti. Juk kaip paprasta, kai gali greitai, be jokių apmąstymų imti ir daryti. Ir gaila, kad žmonės tiek daug energijos išnaudoja pykčiams, nepasitenkinimams, bambėjimams.
– Kokią save prisimenate iki tos skaudžios nelaimės? Ką mėgdavote veikti, kokį gyvenimą planavote?
– Galėčiau sakyti, kad labai panašią, kokia esu dabar: linksmą, aktyvią, besidominčią naujais dalykais, ne ekstremalią. Tik tada viskas atrodė daug paprasčiau ir lengviau. Neturėjau išskirtinių pomėgių. Daug laiko praleisdavau gamtoje, keliaujant, draugų kompanijoje. Planų tais metais buvo taip pat visokių, norėjau pradėti mokytis dar vienos specialybės, netgi buvo mintis apie kitokį darbo pobūdį, galvojau ir apie išvažiavimą į užsienį, ir sukurti šeimą buvo svarbu. Dabar visų planų ir nebepamenu. Gyvenimas viską pakoregavo kitaip.
– Prisiminkime dieną, apvertusią jūsų gyvenimą? Kokia ji išaušo ir kokia ji buvo, kai užmigote?
– Buvo gera diena. Prabudau gerai nusiteikusi – juk laukė ekskursija po Anykščių apylinkes su draugais. Ir oras buvo nuostabus. Tikrai visos palankios sąlygos praleisti dieną smagiai. O užmigau Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės priimamajame nejausdama ir nevaldydama kūno, su kaklo įtvaru ir apsupta daugybės medikų. Net nebeprisimenu, kada tiksliai užmerkiau akis. Atsibudau tik po ilgai trukusios operacijos.
– Ar turėjote nuojautą, kad kažkas tądien gali būti ne taip?
– Jokių perspėjančių sapnų ar ženklų nebuvo. Ir nuojauta nieko „nesakė“. Laukė graži vasaros diena.
– Kai supratote, kad nebegalėsite vaikščioti, kokie buvo patys pirmieji jausmai?
– Kai gydytojai pasakė, kad lūžo kaklas ir nugaros smegenys buvo pažeistos tam tikrame lygyje, man jau buvo aišku, kaip viskas yra ir kas manęs laukia. Savo darbe buvau mačiusi ne vieną tokį atvejį, ir kas būna patyrus tokią traumą. Žinoma, kiekvienam žmogui tai yra individualu, bet vilčių ir svajonių apie vaikščiojimą neturėjau. Žinojau, kad viskas dabar bus kitaip, reikės visko mokytis iš naujo, tik nežinojau, kad bus taip sunku.
– Ar buvo iškilęs klausimas, kodėl būtent jums teko toks išbandymas?
– Tikrai buvo iškilęs. Tik supratau, kad atsakymo man niekas nepateiks ir kad neverta švaistyti laiko apie tai galvojant, kad reikia koncentruotis į svarbesnius dalykus. Juk tiek daug visko laukia išmokti, kad reikia galvoti, kaip toliau gyvensiu. Aš manau, kad nepulti į neviltį, matyti realybę tokią, kokia ji yra padėjo mano darbas, žinios. Aš neturėjau iliuzijų, kad pasibaigus reabilitacijai išeisiu savo kojomis, valdysiu rankas ir viskas bus, kaip buvę. Visa patirtis, dirbant su pacientais po nugaros smegenų pažeidimų, leido suprasti pasikeitusias galimybes. Nors kiti sako, gal kaip tik blogai, nes per daug gerai žinojau kaip būna, bet aš manau, kad man kaip tik tai leido išlikti stipriai ir nepasiduoti, palengvino visą reabilitacijos kelią.
– Kaip ilgai taikėtės su mintimi, kad daugiau nebūsite tokia, kokia buvote?
– Galbūt vis dar taikausi. Sunkiausi buvo pirmieji dveji metai.
– Tada ir vėl pradėjote šypsotis? Galbūt turėjote pavyzdžius, įkvepėjus, kurie neleido pasiduoti, suteikė vilties, ryžto ne tik toliau kabintis į gyvenimą, bet ir džiaugtis tuo, ką turite šiandien?
– Po tų dviejų metų pasidarė kiek aiškiau ir lengviau, nors šypsotis stengiausi nuo pat pradžių. Labai daug žmonių – artimųjų, giminių, draugų, kolegų mane palaikė, padėjo ir man net nebuvo minčių, kad galiu nuleisti rankas ir nebesistengti. Turėjau ir vis dar turiu daug palaikančių žmonių, todėl ir stengtis norisi labiau. O pavyzdžių, kurie įkvepia, į kuriuos noriu lygiuotis turiu kelis. Jie taip pat padėjo ir vis dar padeda gyvenant „ratuotą“ gyvenimą.
– Koks buvo pats gydymo etapas? Nuėjote labai ilgą kelią ir šviesmečius iki to, kiek galite šiandien. Kiek jėgų tai kainavo ir dar vis kainuoja bandymas gyventi savarankiškai?
– Laikas, praleistas ligoninėje, buvo ilgas: reanimacija, neurochirurgijos skyrius, reabilitacijos skyrius. Esant visokioms komplikacijoms – ir kiti ligoninės skyriai. Viskas truko tikrai ilgai.
Tikrai taip, nevaldau ne tik kojų, bet ir viso kūno, taip pat ir nejaučiu jo. Nedirba ir dalis rankų raumenų, nevaldau pirštų, netekau ir apie trečdalio rankų jutimo, sutrikusi kitų funkcijų veikla. Dabar esu pripratusi prie tokios savęs, bet pradžioje buvo labai sunku.
Labai gaila, bet savarankiškai gyventi vis dar negaliu. Kur bepasisuksi, pagalbos vis tiek reikia. Apsitarnaujant labai daug padeda mama. Žinoma, palyginus kaip viskas buvo pradžioje, tai dabar esu daug mobilesnė ir savarankiškesnė, tačiau mano kelias vis dar tęsiasi ir kelio galo dar nematyti. O pastangų ir jėgų nei kilometrais, nei kilogramais išmatuoti neįmanoma.
– Dirbdama ergoterapeute dar iki nelaimės matėte nemažai pacientų neįgaliojo vežimėlyje. Ar buvote bent sekundei „pasodinusi“ save į jų vietą ir pagalvojusi „o kas jeigu“?
– Tikrai pagalvodavau, o kas, jeigu man tokia liga ar trauma. Juk nemažai pacientų būdavo jauni, panašaus amžiaus į mane, žmonės. Tačiau niekada negalvodavau iki smulkmenų ir neįsivaizduodavau savęs neįgaliojo vežimėlyje. Tai būdavo tiesiog trumpalaikė mintis. Ir tikrai niekad neįsivaizdavau, kaip sunku būti tokiu pacientu, kol pati to nepatyriau.
– Kodėl pasirinkote būtent šią profesiją?
– Kad būsiu ergoterapeute, niekada negalvojau ir nesvajojau. Žinojau, kad noriu mokytis medicinos fakultete. Ergoterapijos specialybė tada buvo nauja kryptis, man visiškai nežinoma ir negirdėta. Dabar labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Esu du viename: ir specialistė ir pacientė, suprantu ir vieną, ir kitą pusę.
– Nebuvo minčių nebegrįžti į darbą? Kaip jus pasitinka pacientai?
– Pradžioje, kol vyko visas reabilitacijos procesas, dar negalvojau apie darbą. Bet skyriaus vedėja, centro direktorius ir visas kolektyvas labai palaikė mane ir neketino paleisti manęs. O ir aš nenorėjau išeiti. Juolab kad dabar viską galėjau suprasti ir iš specialisto, ir iš paciento perspektyvos. Todėl kitokių minčių ir nebuvo – kai tik būsiu pasiruošusi – grįžtu į darbą. Pradžioje buvo šiek tiek neramu, kaip man seksis, kaip į mane reaguos pacientai. Bet visi pergyvenimai buvo veltui, nes viskas buvo ir yra gerai.
Vieniems pacientams lengviau, nes aš galiu ne tik pasakyti „aš jus suprantu“, bet aš tikrai žinau, ką jie jaučia, išgyvena, nes pati tai patyriau. Kitiems esu pavyzdys, kaip motyvacija stengtis, nepasiduoti. Tretiems tiesiog specialistė, kuri neateina prie jų, o atrieda (šypsosi, aut. past.).
Ne visi patyrę traumas gali grįžti į savo darbus, ne visiems sekasi rasti naują darbą. Ši tema ir neįgaliųjų įsidarbinimas vis dar yra aktuali problema. Bet pažįstu tikrai daug žmonių, kurie randa mėgstamas veiklas, užimtumą, kas tikrai padeda nepulti į depresiją ar neviltį.
– Žmonės, atsidūrę arti mirties ar patyrę skaudžias nelaimes, sako, kad reikia branginti gyvenimą kasdien, nes viena sekundė gali pakeisti likimą negrįžtamai, nors kasdien gyvendami to neprisimename ar tiesiog nesureikšminame. Kaip po nelaimės pasikeitė jūsų požiūris į kasdienius dalykus, kaip kito vertybės?
– Jūs visiškai teisi. Reikia branginti kiekvieną dieną, kiekvieną galimybę, nes nei vienas nežinome, ką rytojus mums atneš. Taip jau yra, kad apie tai pagalvojame tik nutikus nelaimei. Aš taip pat apie tai nesusimąstydavau. Tiesiog gyvenau įprastą gyvenimą, vienus dalykus vertindama, kiti savaime suprantami atrodė. Tiesiog negalvojau, kad staiga gali kažkas pasikeisti. Dabar yra supratimas, kad gyvenimas gali pasikeisti labai greitai, kad neverta pykti ir bambėti, kad reikia džiaugtis duotomis progomis ir jomis pasinaudoti, nes tai gali būti paskutinis kartas.
– Kaip bėga jūsų dienos šiandien? Ką mėgstate veikti, kokių planų turite?
– Gana rutiniškai ir monotoniškai, bet nesiskundžiu. Dažniausiai darbas – namai. Po darbo ir pailsėti norisi, ir knygą paskaityti ar filmą pažiūrėti, pasportuoti ir su kitais socialiniuose tinkluose pabendrauti. Kai tik yra galimybė susitinku su draugais, nuvažiuoju į koncertą ar spektaklį. Dalyvauju neįgaliųjų asociacijų veiklose, ten dažniausiai ir susitinku su kitais vienokią ar kitokią negalią turinčiais žmonėmis.
Mano mobilumas ir dalyvavimas kur nors labai daug priklauso nuo aplinkos prieinamumo. Dažniausiai savo išvykas turiu planuotis, apgalvoti, pasidomėti ar bus kokių kliūčių, kokios pagalbos gali prireikti.
Stengiuosi į priekį daug neplanuoti. Negaliu sakyti, kad gyvenu tik šia diena, bet jau įsitikinau, kad priplanuoti galima daug, bet kelios sekundės ir visų planų tenka atsisakyti. Todėl planas mano paprastas – stengtis toliau siekti maksimalaus savarankiškumo, neapleisti mėgstamų veiklų.
– Jeigu turėtumėte galimybę iš visų savo svajonių įgyvendinti dvi, kurias jų pasirinktumėte?
– Kai kurios mano svajonės labai paprastos ir susijusios su tuo, ko dabar negaliu pati, tai pavyzdžiui svajoju, kad pati galėčiau susisukti kuodą (šypsosi, aut. past.). Bet yra ir didesnių svajonių, kurių dar negaliu išduoti. Sutarkime taip – pasakysiu, kada jos jau išsipildys (šypsosi, aut. past.).
