Vienas iš daugelio privalumų gyvenant kaime, pasak poros, kad jiedu gali ne tik būti harmonijoje vienas su kitu, savo vaiku, juos supančia gamta, bet ir garsiai ginčytis bei susipykus eiti į skirtingas puses, jei norisi pabūti atskirai. Kelių kilometrų spinduliu aplink juos nėra jokios gyvos dvasios, išskyrus gyvūniją. Veikli moteris, maisto ekspertė, „HBH Vilnius“ restorano savininkė Aida Čepukaitė ir jos vyras virtuvės šefas, maisto technologas Barintas Čepukaitis būtent taip gyvena. Šiandien jie save vadina laimingais žmonėmis, kurie iš meilės šeimai, gamtai ir darbui atrado vietą, kur jiems gyventi gera bei prisijaukino ūkininkystės amatą.
Sugrįžimas į Lietuvą – itin sudėtingas
Užaugusi Žibininkų kaime, studijavusi Šveicarijoje, vėliau dirbusi ir gyvenusi Pietų Korėjoje, Škotijoje, Edinburge, Graikijoje Atėnuose, paskui jau ir Vilniuje, moteris sako, kad gali palyginti pačias įvairiausias vietas ir gyvenimo būdus. Tai, kad šiandien atsidūrė nuošalioje vietovėje Lietuvoje nėra atsitiktinumas. Aida tiki, kad žmogaus genuose yra užkoduotas gamtos poreikis ir ji to poreikio savyje ne tik negniuždo, bet išlaisvino.
Tiesa, kai prieš septynerius metus grįžo į Vilnių perimti šeimos restorano Vilniuje, moteris patyrė kultūrinį šoką iki tokio lygio, kad susirgo depresija, turėjo valgymo sutrikimą: „Viską valgiau išimtinai tik sveikai, kontroliavau ir skaičiavau kiekvieną savo kąsnį, buvau žaliavalgė veganė, neturėjau draugų, socialinio gyvenimo, negalėjau mėgautis maistu ir valgyti restoranuose, nes niekas netikdavo, o maniau kad apie maistą žinau tikrai daug. Kuomet buvau prie savižudybės ribos, pradėjau vaikščioti pas psichoterapeutę. Prasidėjo darbas su savimi, meditacijos, psichoterapijos, integravimasis į bendruomenę, santykių su kitais žmonėmis puoselėjimas. Šiandien jaučiuosi tvirta ir galiu dalintis savo patirtimi, bei galbūt padėti išvengti kraštutinumų kitiems, nes pati ten buvau“.
Restoranas Vilniuje, kurį jį perėmė iš mamos, buvo ir yra didelis, ten pora dirba iki šiol – Aida vadovauja, vyras rūpinasi virtuve. „Restoranas yra kaip dar vienas mūsų vaikas, kurio negali pamesti, palikti vieno savieigai, ar bėgti pas kitą. Tai yra didžiulis darbas ir nors kažkokių didelių pinigų neuždirbame, tikiu, kad ateityje bus viskas gerai“, – sako moteris.
Iš buto sostinės prestižiniame rajone į siaubingos būklės sodybą
„Aš esu idėjų generatorius, o mano vyras yra žmogus, kuris jas įgyvendina. Aš padarau žodžiais, o jis savo darbais, bet abu dirbame labai labai daug. Iniciatorė gyventi būtent toje sodyboje irgi buvau aš. Abu tik susipažinę kalbėjome apie gyvenimą kaime ir nors aš dar rimtai apie tai negalvojau. Barintas jau kitą dieną ieškojo mums sodybos, siuntė man pačius įvairiausius namų pardavimo skelbimus peržiūrai. Savo sodybą Ringelių kaime, Molėtų rajone atradome visiškai netikėtai, pamatę NT agento telefoną tiesiog stende prie kelio ir jai paskambinę“, – apie prieš pusantrų metų įvykusį sandorį, apvertusį jaunos šeimos gyvenimą, pasakoja Aida.
Nors agentės aprodyto namo būklė buvo tragiška, be vandentiekio, be jokių normalių sąlygų gyventi, besilaukianti savo pirmagimio sūnaus Giriaus, pora sako nedvejojusi nei sekundės, kad nori savo gyvenimą kurti būtent čia. „Iš pradžių gal ir buvo baisu, bet smalsumas ir noras gyventi tokioje nuošalioje gamtoje nugalėjo visas baimes. Kai žinai, ko nori ir ko nenori, visi buitiniai nepatogumai nueina į antrą planą, nes pirmame plane yra mūsų vertybės. Ir antrosios pusės aplaikymas, kad tas troškimas išsipildytų/ Žinojome, kad bus nelengva ir tam buvome pasiruošę, nes tai nebebuvo nuotykis, o prasidėjo mūsų tikras gyvenimas“, – sako ji.
Šiandien šeima gyvena daug geriau ir jaukiau, nei tik atsikraustę, nors dar nėra galutinai įsikūrę taip, kaip norėtų. Aida sako, kad neseniai namuose įrengtas tualetas ir dar dedamos šildomos grindys, jiems jau yra didžiulis komfortas.
Paklausus, ar jaučiasi kažką paaukoję, atvykę gyventi į tokį kaimą, moteris sako, kad tik kaime suprato, kad neįvertino privalumų, kurie yra mieste. Dabar būdami mieste ribotą laiką, jais ne tik naudojasi, bet ir juos pradėjo labiau vertinti.
„Galima sakyti, kad paaukojome lengvumą gyventi arba manifestas „kaip apsisunkinti sau gyvenimą“. Pavyzdžiui, kai išeini iš namų ir žinai, kad visada išvažiuosi, nereikės lipti į kalną, o jeigu užlis, tai ir jį neužlipsi, eiti kelis šimtus metrų iki automobilio. Niekada nežinai, kas tavęs laukia, gali ir elektra dingti iš esmės bet kada, nes laukai aplink, vėjas. Kaime lydi jausmas, kad ne viskas nuo tavęs priklauso, kad esi ne tas kas valdo situaciją, o tas kuris turi prisitaikyti ir ne viskas yra taip lengva kaip gyvenant mieste“, – sako Aida.
Dalį daržovių užsiaugina patys, jas tiekia ir savo restorane
„Veiklos kartais net ir per daug. Gyvenant mieste nereikia tiek daug stengtis, kad išgyventi, kaime yra daugiau nežinomybės ir kintamųjų, todėl tai gali suderinti. Žmonės juk nori, kad viskas būtų paprasčiau“, – šypsosi Aida.
Moteris sako, kad jiedu su vyru žinojo, kad kaime reikės dirbti ir daug, bet nežinojo, kad reikės dirbti tiek daug. „Taip bus visiems, norintiems gyventi ir dirbti kaime“, – juokiasi moteris, nuo pirmų gyvenimo metų kaime su vyru auginantys daržoves, jas tiekiantys ir savo restoranui.
Iš esmės kaime, pasak Aidos, galimybės yra beribės. Jiedu su vyru neseniai gavo paramą kaip smulkusis ūkis, pirks traktoriuką, kuris padės sutvarkyti anksčiau rankomis ravėtus daržus.
Aida sako, kad veikla yra neišvengiama ir priklausoma nuo to, kaip gyveni kaime: „Jeigu turi daug pinigų, turi gražius namus, gali sau leisti daugiau, tai ir tos darbinės veiklos yra mažiau. Visgi, ganėtinai nemažai turi uždirbti, kad galėtum neskaičiuodamas gyventi, keliauti, leisti sau neturėti papildomos darbinės veiklos ar tiesiog samdyti patikimus darbuotojus ūkiui prižiūrėti. Žiūrint iš standartiško, paprasto žmogaus praktikos, tai kaime visada kažką veiki ir visai nemažai“.
Net ir keliolikos arų sklype, pasak moters, iš esmės gali išsiauginti viską, ko tau reikia šeimos poreikiams visiems metams, o tai – nuostabu, nes maisto vertė yra aukštesnė, skonis geresnis ir pats auginimo principas yra labai svarbus. Pas mus jų – 17 hektarų.
„Gyvenant kaime įeini į lėtesnį ritmą, o taip gyvenant pradedi daryti tokius dalykus, kurie tave domino, tik neturėjai jiems laiko, tai kaime jiems laiko visada atsiranda. Šeima neturi televizoriaus, bet turi WIFI, kurio pagalba seka visas naujienas internete bei dirba. „Bet net ir televizoriaus neturėjimas suteikia daug daugiau laiko daryti kitus darbus: mes, štai, gaminame maistą žiemai, vyną, fermentuojame, susigalvojome turėti sarginį šunį, gyvūnų ir t. t.. Atsiveria visai kitos galimybės“, – įsitikinusi moteris.
Aida be visų savo kasdienių darbų moko Žirmūnų mokymo centre, taip pat veda seminarus, mokymus apie tvarumą, gastronomiją, agrokultūrą, kitas sritis, į kurias labai daug gilinasi pati ir kur jai išties įdomu. Taip pat užsiima socialiniais projektais.
Gero maisto fanatikai atviri: pas jus namuose maistas visuomet yra kokybiškas, nesvarbu, ar tai būtų lietuviška, ar azijiečių virtuvė, kurią Aida labai mėgsta. Šeštadieniais šeima visuomet vyksta į Molėtų turgų, kur apsiperka pas vietinius smulkius ūkininkus. Jeigu pritrūksta įmantresnių ingredientų, juos užsisako internetu, kuriuos jiems atveža Vilniuje.
Vietinių nuoširdumas – pavergiantis
„Mes neapskaičiavome, kad namuose yra pernelyg maža elektros galia, o pastotė sena ir ją reikia atnaujinti, norint bent kilovatu didinti galią. Norint ją pasididinti, šiandien tai padaryti kainuoja nemažus pinigus netgi ir su valstybės parama. Taip pat tie 700 metrų iki gero kelio yra tikrai nieko gero, nepravažiuojami pusę metų. Nešiesi daiktus, maistą, galų gale – vaiką. Tai tikrai sukelia papildomų problemų. Jeigu žmogus nesi iš prigimties optimistas, tai gali būti per sunku tiesiog iš to surasti naudą, kad va pasivaikštom, pravėdinam galvas. Susitaikai su tuo, kaip yra, ir nesuki sau galvos. Bet tikrai būna momentų, kai lyja, kai purvas, kai slidu, kai krenti, tai tada galvoji, kad pavargai ir nebenori daugiau taip vaikščioti“, – atvirai kalba Aida, pridurianti, kad patogus privažiavimas prie pat namų yra labai svarbu.
Visgi, tame kelyje link automobilio moteris su vyru įžvelgia ir privalumą: „Iki mūsų neprivažiuoja jokia kita mašina, tad esame visiškoje izoliacijoje ir laisvėje. Nėra jokios taršos, nėra ūkininkų, kurie tręšia žemę kelis kilometrus aplink mus. Tai yra gerai. Tai nors ir yra sunkumas, mes jį vadiname privalumu“.
Prieš atsikraustant, o ir dabar, Aida labiausiai bijo dėl vaiko, kaip ir kas bus, jei sūnui kas nors atsitiks ir reikės medikų pagalbos: „Tai yra didžiausias nerimas. Motyvuoju save taip, kad ne vienas, ir ne du, o tūkstančiai ir milijonai vaikų taip išaugo. Mes iš esmės gyvename labai gerai, kad greitoji pagalba iki mūsų labai greit atvyksta. Iki mūsų atvykti reikia iki 15 minučių, na ir dar tie 700 metrų. Jeigu būtų bėda, imtume ir neštume vaiką, kaip ir kiekvieną dieną nešame. Toks yra mūsų gyvenimas, kol nepasidarėme kelio“.
Pagrindinis patarimas, norintiems atsikraustyti gyventi į kaimą ir nekartoti kitų klaidų, pasak Aidos, yra susisiekti su žmonėmis, jau gyvenančiais kaime. Kad atvažiuoti ir realiai pažiūrėti, kaip gyvenama, kad jie pernakvotų, apeitų, apžiūrėtų, suvoktų, ar jie iš tikrųjų to nori, kalbant apie ilgą perspektyvą.
„Didesnė dalis žmonių, kurie jaučia, kad nori gyventi kaime, greičiausiai ir gyvens anksčiau ar vėliau jame, bet tikrai turėtų tinkamai ir atsakingai pasižiūrėti į savo galimybes. Kad būtų ne tik aš noriu, o paskui dešimt metų gyvenant be tualeto namuose, nes nėra pinigų jam įrengti namuose. Tad reiktų labai objektyviai pragmatiškai pasiskaičiuoti, ir geriausiai pasikonsultuoti su žmonėmis, net ne su vienu, o su keliais, kurie jau taip gyvena, ir turėti gana aiškų įspūdį“, – sako Aida.
Bendrauja ir turi svečių dažniau nei Vilniuje
„Gyvenimas kaime ir bendravimas su kitais labai priklauso nuo bendruomenės, nuo vietovės, kur gyveni. Kur gyvena jau gerokai pagyvenę žmonės, tai ten gal ir sunkiau bus tas draugystes užmegzti, bet esu tikra, kad nei vienas miestietis nežino tiek gerai savo kaimynų, nei kaimietis. Aišku, yra žmonių, kurių aplink nežinome, bet jų žinome tikrai daug. Ir to bendravimo šiandien mes turime gerokai daugiau, nei kad gyvenau Vilniuje ar kur kitur“, – sako Aida, kiekvieną savaitę pas save sulaukiantys draugų, kaimynų ar šiaip žmonių, kurie domisi tokiu gyvenimo būdu.
Moteris sako, kad jai smagu matyti jaunas, įdomias šeimas besikuriančias kaime. Nors yra ir kita pusė – nemaža dalis vyresnių, jau ilgai gyvenančių žmonių kaimuose piktnaudžiauja alkoholiu, jiems kaip ir norisi padėti, pasiūlyti darbo, veiklos, bet ir negali, nes tik pats žmogus turi pats sprendimą priimti.
Moteris įsitikinusi kad kuo daugiau žmonių turėtų gyventi kaime, kad kurtųsi daugiau bendruomenių, būtų daugiau vienas kito palaikymo, natūrinių mainų: „Norėčiau, kad kaimai vėl atgytų, į juos atsikrausčius jauniems, veikliems, protingiems žmonėms, kurie kuria, daro, stengiasi. Nuoširdžiai tikiu, kad žmonės sutverti gyventi mažesnėse bendruomenėse, pažinoti vienas kitą ir gyventi gamtoje labiau nei kažkur mieste“.
Vaikas socializuojasi labiau nei mieste
Paklausus, ar nebijo, kad vaikui trūks socializacijos, gyvenant taip atokiai nuo visų, Aida sako, kad dėl to yra visiškai rami dėl kelių priežasčių: pirma dėlto, kad jų namai nuolat pilni žmonių, antra – netoliese atsidaro lauko darželis, trečia – vaikas visur būna su jais kartu, darbuose, jam greičiau bus perteklinė socializacija nei jos trūkumas. Aišku, jaunai šeimai padeda ir mylinti močiutė, Barinto mama.
„Nežinai, kaip bus ateityje, bet tėvai natūraliai primeta savo gyvenimo būdą vaikui, bet visada yra atsakomybė, kad jis augtų ne tik sveikas, bet ir socializuotas. O Girius toks ir yra, gal net ir daugiau nei miesto vaikas. Man patinka stebėti, kaip sugrįžtame namo ir kaip jis džiaugiasi juose, kaip jam patinka gamta“, – pasakoja Aida.
Moteris sako pastebėjusi, kai darant daug gerų dalykų ar turi gerų ketinimų, pats likimas jai padeda, kaip kad atsitiko su vos už kelių kilometrų atsirasiančiu lauko darželiu: „Tai yra nuostabu, kad vaikas galės jį lankyti. Girius – laimingas vaikas, nes gali valgyti namuose užaugintą maistą, būti gamtoje, matyti, kaip mes dirbame, kaip visa šeima yra kartu, duotis su šunimis, vištomis. Tai yra tikra vaikystė“.
Aidos svajonėse – didelė šeima, gyvenanti gamtoje ir turinti galimybę dalintis tokia gyvenimo patirtimi su kitais, turinti edukacinį ūkį, iš kurio galėtų pragyventi. Moteriai taip pat norisi jausti daugiau tolerancijos, supratimo vienas kitam, kad būtume geresni, švaresni gamtai ir labiau suprantantys ką ji reiškia mūsų gyvenime.
„Norėčiau ir toliau veikti tai, ką darome dabar, tik kad mums užtektų laiko, noro, sveikatos, pinigų tai išpuoselėti ir praplėsti“, – sako moteris.
Pykstasi, bet išvien eina tuo pačiu keliu
Šeima namuose mėgsta pakalbėti apie maistą, verslą, bet labiausiai mėgsta keliauti ar tiesiog vaikščioti po apylinkes ir ieškoti tų pačių maisto patirčių.
„Jeigu vyrui reikia pabūti atskirai, tai jis nueina žolę nupjauna, malkas paskaldo, kitus darbus nudirba. Restorane dirba gamyboje, aš savais reikalais, tai galime ir kelias valandas nesimatyti. Bet dėl buvimo kartu nuolat, tai būna ir trinčių, nes turime daug jungtinių klausimų, kurie nėra lengvi sprendimai. Atsiranda ir sunkumų“, – atvirai sako Aida.
Moteris atvirai sako, kad jiedu su vyru yra kaip itališka šeima: ir pasipyksta, ir pašūkauja, yra ir puodelį į žemę trenkus, ko niekada nėra dariusi prieš tai. „Mes santykinai nauja pora esame, bus treji metai, kaip mes kartu. Bet per tuos metus pas mus labai daug visko vyko ir vyksta: ir iššūkiai kaime, ir darbai Vilniuje, ir vaikas, jau apie antrą atžalą galvojame. Tikrai momentų būna nelengvų. Vienam gyventi visada lengviau, o santykiai yra taikymosi ir kompromisų paieška. Negali supykti, viską mesti ir bėgti laukais. Iš meilės tenka priimti kito norus ir net pasirašyti įvairioms avantiūroms, pavyzdžiui, gyventi kaime“, – juokiasi Aida.
Kai labiau pradeda pyktis, erzinti vienas kitą, moteris išvyksta porai dienų į Palangą.
„Nors daug ginčijamės, jaučiame ir pastebime, kad vis tiek abu kartu išvien judame ta pačia linkme. Čia klausimas, ar esi savo stichijoj, ar ne, tai aš manau, kad mes esame ten, kur turime būti. Ir galiu pasakyti jausmą, kuris mane aplanko, kai būnu kaime, tai aš iš tiesų jaučiuosi lyg būdama savo namuose. Jaučiu laisvę, jaučiuosi taip gerai, kaip turėtų laimingas žmogus. Niekur kitur taip nesijaučiau. Galbūt tas jausmas keisis, bet šiandien esu labai laiminga, kad gyvenu būtent taip ir būtent tokioje vietoje, ir su pačiais brangiausiais žmonėmis. Gera ir kartais baisu pagalvoti kiek to įdomaus kelio laukia priešaky“, – sako Aida.
