Svarbu nusistatyti rizikos lygį
„Kiek aš uždirbsiu investuodamas?“ Tai – klausimas, kurį užduoda bene kiekvienas pradedantysis investuotojas. Kaip „Investavimo akademijoje“ kalbėjo „Synergy Finance“ santykių su klientais vadovė R. Saribekian, šį klausimą ypač dažnai užduoda tie, kurie į rinką atėjo per pastaruosius dvejus metus ir stebėjo ženklius jos pakilimus. Rinkos sėkmė jiems tarsi garantas, kad investavimas savaime yra labai paprastas ir pelningas.
„Tačiau investavimas, kaip taisyklė, yra ne apie tai, kiek gali uždirbti, o kokią riziką gali toleruoti. Rizikos lygį nustatyti labai paprasta. Reikia sau užduoti klausimą: kiek pinigų aš galiu prarasti? Jeigu turiu 100 tūkst. eurų, iš jų 1 tūkst. investuoju, tai turbūt visą jį ir galiu prarasti ir rizikingai investuoti. Tačiau jei investuoju visą turimą sumą, tada rizikos ribos visai kitokios“, – pasakojo ji.
Finansų rinkų specialistė atkreipė dėmesį ir į tai, kad patyrusiam investuotojui -10 proc. tėra rinkos korekcija, -30 proc. – meškų rinka (bendri rinkos ar tam tikro rinkos indekso (pavyzdžiui, „S&P 500“) nuosmukiai), -50 – rinkos griūtis (ekspertų teigimu, paprastai tokiu metu parankiausia įsigyti daugiau finansinių instrumentų – jų kaina ženkliai nukritusi). O štai naujokas į tokius nuosmukius reaguoja kur kas jautriau – korekciją jam reiškia -5 proc., griūtį – -10 proc., o -20 proc. neretai iššaukia paniką.
„Todėl pirmiausia reikia savęs klausti, ar praradęs 10, 20 proc. galėsiu gerai jaustis? Antra, kokiam laikui aš investuoju? Trečia, kokius svyravimus galiu toleruoti?
Visi atsakymai turi sutapti: negali būti, kad norite uždirbti dvigubą grąžą, bet investuojate trumpam ir toleruojate tik 10 proc. svyravimą. Jeigu visi šie trys klausimai sutampa, jūs prieš tai esate pasidaręs namų darbus: turite finansinę pagalvę, esate apsidraudęs, kaupiate pensiją, galite pradėti galvoti apie investavimą“, – pabrėžė ji.
Riziką lydi tikslas
Pasak Vilniaus kolegijos investicijų valdymo lektoriaus V. Tamkvaičio, rizikos lygio nustatymas labai priklauso nuo to, kodėl mes investuojame. Pasak jo, investavimas dėl investavimo yra nieko vertas. Kiekvienas žmogus investuoja vedinas tam tikrų tikslų. Pavyzdžiui, vieni kaupia pensijai, kiti – kaupia santaupas vaikų studijoms ar būstui.
„Jeigu mes turime trumpą laiko horizontą ir mažą rizikos toleranciją, tada galbūt reikia rinktis mažiau rizikingus investavimo instrumentus. Kita vertus, jei turime ilgą laiko tarpą ir galime išgyventi įvairius rinkos ciklus, galime galvoti apie rizikingesnius instrumentus. Be to, galbūt mes turime trumpą laiko horizontą, bet norime išvykti atostogų į Maldyvus. Netgi tuo atveju, jei prisiėmę didelę riziką savo investiciją prarastume, ar kažkokią reikšmingą jos dalį, nenuvykę į Maldyvus mes nemirsime – nuvažiuosime į Šventąją. Gal ten ir nebus taip smagu, jūra nebus tokia žydra ir vanduo šaltesnis, bet išgyvensime“, – kalbėjo jis.
Pasak pašnekovo, labai svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, kiek rizikos asmuo galėtų prisiimti kaip individualus asmuo. Jei jis turi šeimą, privalu apsvarstyti ir namų ūkio rizikos lygį. V. Tamkvaičio teigimu, dažnai nutinka, kad norėdami didesnės grąžos žmonės investuoja naudodamiesi finansiniu svertu, prisiima didelę riziką ir praranda visą turimą šeimos turtą.
„Žinau atvejį, kai šeima pasiskolino pinigų iš banko, užstatė savo būstą ir investavo į labai rizikingus investicinius fondus. Atėjo 2008-ieji, visos rinkos nuvertėjo, investicijos tapo praktiškai bevertės – liko tik 10 proc. jų vertės.
Kadangi nuvertėjo ir šeimos nekilnojamasis turtas, kuris buvo užstatytas bankui, bankas atėjo ir pasakė: mums trūksta užstato, jūs arba įneškite pinigų, arba grąžinkite paskolos dalį. Grąžinti paskolos dalį, kai jie viską investavę į rizikingus fondus – buvo sudėtinga“, – pasakojo jis.
Visi kiaušiniai vienoje pintinėje
„Swedbank“ Lietuvoje Finansų rinkų tarnybos vadovas M. Ignotas aiškino: investavimą galima prilyginti keliavimui lėktuvu. Įlipus į lėktuvą nesidomime, ką veikia pilotai, priešingai – atsisėdame, bandome mėgautis skrydžiu ir tikimės pasiekti kelionės tikslą sėkmingai. Taip turėtume elgtis ir investuodami – jei siekiame sumažinti riziką, portfelio valdymą reikėtų patikėti profesionalams.
„Nereikia visko žinoti apie tai, kaip viena akcija pabrango ar nukrito, ar čia dabar ekonominės prognozės blogos, ar infliacija didės ar mažės. Daug yra įvairiausių faktorių, į ką galima kiekvieną dieną žiūrėti, stebėti ir galvoti, kaip tai paveiks mūsų investicijų vertę.
Svarbiausia yra rezultatas. Yra rinkos profesionalai, kurie žino geriausią rezultatą, kas įmanoma tomis rinkos sąlygomis, o mes kaip keleiviai turėtume mėgautis procesu. Tad tol, kol mes atvykstame į kelionės tikslą – į saugią senatvę, nemanau, kad reikia labai pergyventi ir kasdien stebėti savo investicijas“, – aiškino ekonomistas.
Be to, investuoti visus pinigus į vieną finansinį instrumentą būtų per daug didelė prabanga. Jam nuvertėjus, investuotojas prarastų visus pinigus ir liktų nieko nepešęs. Todėl viena pagrindinių rizikos valdymo taisyklių yra nesudėti visų kiaušinių į vieną krepšį.
„Jeigu jūsų portfelyje yra tik akcijos, tai jūsų portfelis gali svyruoti 40-50 proc. ir daugiau. Bet jeigu pridedame žaliavas, nekilnojamojo turto fondus ir dar labai plačiai, per skirtingas geografijas, ilgainiui, dėka diversifikacijos, nebūtinai prarasdami kažkokią grąžą, galime labai ženkliai sumažinti riziką“, – pridūrė „Synergy Finance“ santykių su klientais vadovė.
Laikas ir disciplina
O štai „Swedbank“ Lietuvoje Finansų rinkų tarnybos vadovas kalbėjo, kad riziką, pirmiausia, padeda suvaldyti laikas. Kiekvienas investuotojas turi skirti pakankamai laiko investavimo procesui, kad galėtų uždirti norimą grąžą: ji neuždirbama per vieną dieną, savaitę, o kartais net ir per metus. Ilgalaikiai investavimo tikslai dažniausiai trunka penkmetį, o ideliu atveju – dešimtmečius.
„Tokiame laikotarpyje jau galima pasakyti: ir infliaciją atpirkome, ir pasiekėme kažkokį finansinį tikslą“, – kalbėjo M. Ignotas.
Sumažinti riziką padeda ir emocijų kontrolė bei disciplina. Dažnai investuotojai bando nusipirkti pigiau, brangiau parduoti ir blaškosi vedini nuotaikų svyravimų. Toks elgesys lemia investavimo strategijos stoką, o tai didina riziką.
„Viso to reikėtų vengti. Ilgalaikėje perspektyvoje šie du efektai: laikas ir disciplina arba nuosaikumas savo investicijų valdyme duoda pakankamai gerą rezultatą, kad būtų galima suvaldyti infliacijos baimę ir neigiamos grąžos bei kitokias rizikas, kurios kyla iš finansinių priemonių“, – aiškino ekonomistas.
Pasak R. Saribekian, tyrimai rodo, kad kuo daugiau sandorių darome, tuo labiau emociškai prisirišame prie akcijų ar sektoriaus ir menkiname galimą investicinę grąžą. Todėl, kaip aiškino ir M. Ignotas, investicijų valdymą reikėtų patikėti fondų valdytojams. Jie disciplinuotai ir strategiškai kontroliuoja sandorius.
„Visi turimi įrankiai, leidžiantys stebėti rinkų svyravimus, sukelia emocinį stresą ir mes pradedame daryti emocinius pirkimus ir pardavimus, kurie irgi kainuoja“, – teigė pašnekovė.