2008-ieji „sudegino“ visas investicijas
„Swedbank“ Lietuvoje Privačios klientų tarnybos vadovo Pavel Ladziato pirmoji investicinė patirtis – skaudi. Investuoti jis pradėjo tada, kai dar pinigus indėlyje kaupė būsto pradiniam įnašui.
„Jei gerai pamenu, čia buvo 2007-ieji. Kaupiau indėlyje, kaip ir daugelis, bet ekonominio pakilimo apsuptyje labai susižavėjau vertybiniais popieriais ir galvojau, kad visai apie tai nepasidomėjęs galiu pradėti investuoti. Ir pradėjau periodiškai pirkti su Rusija susietus investicinius fondus. Vertinant tuometinę algą, už gana dideles sumas.
Mano investavimas truko 6–7 mėnesius: prasidėjus 2008 metų finansų krizei, pardaviau visus savo investicinius vienetus ir nustojau investuoti. Kaip laikas parodė – tai buvo mano klasikinė, skaudžioji ir visas klaidas savyje turinti investicija“, – asmenine patirtimi dalijosi finansinių rinkų specialistas.
Jo teigimu, pirmoji klaida buvo žinių trūkumas apie galimą riziką ir rekomenduojamą investavimo periodą. Kaip teigė P. Ladziato – tai bazinės žinios, kurias turėtų turėti kiekvienas pradedantysis investuotojas. Tąkart jis pasirinko ilgojo laikotarpio vertybinius popierius, nors pinigų reikėjo itin greitai. Be to, nukritus kainoms jis išsigando ir netruko vertybinius popierius parduoti. Tai – klaida, kurią iki šiol daro daugelis.
„Kažkodėl visi produktus perka su nuolaidomis, bet kai ateina finansų rinkos turbulencijos arba krizė ir vertybiniai popieriai pardavinėjami su nuolaida, lyginant su vakar dienos kaina, žmonės labai vengia pirkti ir galvoja, kad čia kažkas labai blogo. Tai aš tais 2008-aisiais padariau klasikinę klaidą: užfiksavau savo neigiamą rezultatą, kitais žodžiais – pardaviau turimus vertybinius popierius žemiausia įmanoma kaina. Tokia buvo mano pirmoji liūdnoji patirtis“, – pasakojo ekonomistas.
Sugrįžo ne iš karto
Kaip teigė P. Ladziato, vėl investuoti jis pradėjo po 6-erių metų. Iki tol ekonomistas turėjo kitus finansinius prioritetus – įsirenginėjo būstą, kaupė finansinio saugumo pagalves, pradėjo kaupti pensijai. Kai viskas atsistojo į tinkamas vėžes ir atsirado pinigų investavimui, finansinių rinkų žinovas pradėjo rimtai domėtis įvairiais investiciniais instrumentais. Po kelis tūkstančius eurų pradėjo investuoti į akcijas. Tačiau ir sugrįžimas į investavimą nebuvo itin sėkmingas.
„Entuziastiškai galvojau, kad gerai viską išskaičiuosiu, tinkamiausiu metu nusipirksiu pačius gudriausius vertybinius popierius ar akcijas ir daug uždirbsiu. Pirmi keli kartai tokie ir buvo. Labai pasisekė. Kitaip nei sėkmė to dabar įvardinti negalėčiau. Nebuvo nieko bendro su periodiškumu, galvojau, kad dabar tinkamiausias metas ir dabar viskas bus gerai. Kelis kartus pavyko uždirbti 10-20 proc. grąžą per labai trumpą laikotarpį, bet atėjo tas momentas, kai buvo investicijų, kurios nepasisekė: kai vienos pakilo 20 proc., kitos krito žemyn 20 procentų“, – pasakojo jis.
Ekonomistas pabrėžė: ši patirtis jį išmokė nebandyti pergudrauti rinkos ir spekuliatyviai pasipelnyti iš investavimo. Todėl jis ėmė domėtis pasyviu investavimu, investavimu į kolektyvinius vertybinius instrumentus.
„Ilgojo laikotarpio statistika rodo, kad investiciniai fondai, kurie yra valdomi profesionalių žmonių, labai dažnai, t.y. 85 proc. atvejų, uždirba panašią arba didesnę grąžą nei individualus investavimas. Todėl aš jau berods 3 metus investuoju per investicinius fondus. Tai darau periodiškai, kažkokią dalį pinigų atsidedu investavimui ir tuo apsiriboju“, – aiškino pašnekovas.
Sėkmė – tik ledkalnio viršūnė
„Po sėkmingomis istorijomis dažnai yra ir nesėkmingos patirtys, kurios veda sėkmės link. Kaip sakoma, sėkmės yra tik maža ledkalnio viršūnė, o ledkalnio apačia – visa, kas buvo patirta ir išgyventa“, – diskusijų laidoje „Investavimo akademija“ kalbėjo Verslo angelų fondo valdymo partnerė ir valdybos narė Daiva Rakauskaitė.
Prieš 25-erius metus Vilniuje, Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje, įvyko pirmoji prekybos sesija – prasidėjo Lietuvos investavimo istorija. D. Rakauskaitė tąkart visai neseniai buvo įsidarbinusi finansų maklerio įmonėje. Būtent čia ir kilo susidomėjimas investavimu.
„Lietuva ką tik baigė planinės ekonomikos etapą ir po truputį lėtais žingsneliais ėjo link rinkos ekonomikos. Aš pradėjau dirbti toje srityje, man buvo labai įdomu kartu su kolegomis statyti vertybinių popierių rinką. Todėl apytiksliai po metų aš pradėjau investuoti, bandymams atsirado šiek tiek kapitalo. Mano pirmasis investicinis objektas buvo Vyriausybės vertybiniai popieriai“, – prisiminė patyrusi investuotoja.
Daugiau nei dvi dešimtis metų investuojanti moteris laidoje pasakojo, kad šiame kelyje jai teko išgyventi įvairias patirtis. Pavyzdžiui, ji buvo investavusi į dabar jau bankrutavusią akcinę bendrovę banką „Snorą“: nuostoliai siekė -100, -200 procentų. Buvo ir periodais, kai moteris suprato, jog laisvalaikiu nori užsiimti labai mėgiama veikla – dalį investicijų teko parduoti ir pinigus skirti pomėgiams.
„Investavau į savo laisvalaikį ir sportą, kuriuo aš užsiimdavau po darbo. Likusius pinigus toliau investavau į finansinius instrumentus. Galiu drąsiai pasakyti, kad man tai padeda gyventi, mėgautis tuo, ką aš darau, šalia to, ką aš uždirbu iš pagrindinės veiklos. Bet mano pagrindinė veikla irgi yra investavimas, tad degu noru investuoti ir uždirbti tiems žmonėms, kurie kartu su mumis investuoja į startuolius“, – pasakojo Verslo angelų fondo valdymo partnerė ir valdybos narė.
Klysta ir ekonomistai
„Swedbank“ Lietuvoje Privačios bankininkystės vadovas Andrius Šuminas, investuojantis jau 15 metų, pradėjo investuoti būdamas dvidešimties, pirmame studijų kurse. Vyras studijavo ekonomiką, o skaičiai jį traukė visą gyvenimą. Pirmoji A. Šumino investicija – buvusių „Rytų skirstomųjų tinklų“ vertybiniai popieriai.
„Tuo metu neturėjau jokio tikslo, norėjau išbandyti, kaip viskas veikia. Tikrai tikiu, kad grąžą atnešė. Išmokau, kad dažniausiai pirmi kartai pasiseka. Labai svarbu neužsisvajoti ir negalvoti, kad žinai geriau nei rinka. Dažniausiai atsitinka taip, kad bandai su nedidele suma, pasiteisina ir galvoji, kad viską išmanai, pradedi dėti didesnes sumas, nediversifikuojant, tada kainos pradeda kristi, galvoji, kad reikia pirkti dar, nes rinka atsities, o nutinka atvirkščiai“, – pasakojo ekonomistas.
Vėliau jis įsidarbino banke „Swedbank“, o patirtis augo, žinių kapitalas didėjo. Vis dėlto, ekonomistas prisiminė, kad buvo ir tokių pamokų, jog teko ir ašarą nubraukti. Pasak jo, patyrus klaidas, svarbiausia nenumoti ranka ir negalvoti, jog investavimas skirtas kitiems. A. Šumino nuomone, šis procesas labai panašus į gyvenimą – reikia mokytis iš klaidų ir jas priimti. Be to, niekas nežino geriau, nei pati rinka.
„Yra investuotojų guru, bet aš tikrai savęs prie jų nepriskiriu. Labai svarbu ir išmokti investuoti periodiškai. Aš skiriu apie 15-20 proc. savo mėnesinių pajamų, kaupiu ir antros ir trečios pakopos pensijų fonduose, investuoju į investicinius fondus, vienkartines akcijas. Suprantu rizikas ir diversifikuoju portfelį“, – teigė jis.
Ekonomistas taip pat atviravo, kad savo 4 ir 6 metų dukroms atidarė banko sąskaitas ir jų vardu periodiškai investuoja į fondus.
„Ketverių metų dukrai dar bandau nepasakoti, nes jai neįdomu. Šešerių metų dukrai jau įdomu, ji turi kortelę, bandau papasakoti, kad aš jai pervedu kas mėnesį ir kažką perku. Ji manęs klausia, kada galima pinigus išsiimti ir nusipirkti žaislų, atsakau, kad kai bus 18 metų“, – šyptelėjo jis.
Finansų ekspertas patarė kiekvienam pradedančiajam neturėti ambicijų greitai uždirbti didelių pinigų. Pasak jo, investavimas turėtų būti nuobodus ir ilgas procesas. Be to, labai svarbu išlaikyti rimtį: vykstant svyravimams reaguoti ramiai, nepanikuoti. Jei kyla panika – galbūt pasirinkta netinkama investavimo strategija.
Kriptovaliutos – pinigai tarsi šašlykinėje
Milvas fondų valdytojas ir valdybos narys bei tinklaraščio „Lėtas pelnas“ autorius Tautvydas Marčiulaitis laidoje „Investavimo akademija“ pasakojo, kad pati didžiausia pradedančiųjų klaida – bandymas nuspėti ateitį, siekiant uždirbti didelį pelną.
„Investuojant pinigus į kriptovaliutas reikia suprasti, kad ką tik pinigus įdėjai į šašlykinę, užkūrei ir pažiūrėsi, ar bus skanus šašlykas, ar gausi tik anglis. Visiškai realu, kad tų pinigų neliks. Jeigu mes kalbame apie akcijas, tai nereikia pergyventi. Labai dažnai žmonės dabar pergyvena, žiūri tą portfelį, tikrina, galvoja, kad reikia visus pinigus išsiimti. Čia blogiausia, ką galima padaryti. Jeigu kainos nukrito, tai pakils. Ramiai. Reikia tiesiog atsipalaiduoti.
Pinigai tėra skaičiai ekrane – buvo mažiau, bus ir daugiau. Reikia filosofiškai žiūrėti ir suprasti, kad poros savaičių, mėnesių laikotarpis, kai mes kalbame apie 30 metų investavimo perspektyvą, labai mažai ką keičia. Jeigu bus labai blogai, tai bus pasaulio pabaiga ir pinigai mums nerūpės. Jeigu viskas bus kaip visada – viskas bus gerai“, – drąsino jis.
Jo asmeninė patirtis taip pat spalvota. Didžiausias nuostolis investavus į vienos įmonės akcijas prieš 2008 metų krizę buvo -80 proc. Didžiausias pelnas atėjo iš Ethereum kriptovaliutos – per metus investuotų pinigų suma paaugo 25-30 kartų.
„Aš tiek mokiausi, tiek visko esu pridaręs finansų rinkose, kad čia net neverta apie tai kalbėti. Buvo ir sudegintų pinigų. Bandžiau investuodamas į išvestines finansines priemones naudotis svertu – viskas dingo. Per mano gyvenimą visko buvo ir aš labai tuo džiaugiuosi, nes galiu dabar sėdėti, ramiai žiūrėti ir būti labai ramus. Čia yra mano gyvenimas. Aš tuo gyvenu tiek profesinėje veikloje, tiek asmeninėje“, – teigė jis.