Mitybos klaidos kūdikystėje: apie motinos pieną, kūdikio primaitinimą ir vandenį
Anot V. Urbono, nors Europos rekomendacijos skelbia, kad prie motinos pieno ar mišinėlių papildomą kūdikio maitinimą reiktų pradėti kūdikiui esant 4–6 mėnesių, tėvai neretai vėluoja: „Didžiausia problema Lietuvoje ta, kad daugelis jaunų tėvų prisilaiko kūdikių maitinimo rekomendacijų, kurios buvo prieš 20–30 metų ir yra seniai pasikeitusios“, – kalba profesorius.
Pasak gydytojo, per pastarąjį dešimtmetį susikaupė dar daugiau mokslinių duomenų apie tai, kad tie vaikai, kurie 4–6 mėnesių pradedami maitinti papildomai, ateityje rečiau susiduria su alergijomis, geriau miega naktimis. Be to, tokiems vaikams rečiau nustatoma geležies stoka, susijusi su protiniu vystymusi.
„Visų mamų pienas yra idealus“, – dar vienas mitas, sako gydytojas. „Nėra mamos pieną pakeičiančio maisto produkto pirmais gyvenimo mėnesiais, joks mišinys negali su juo susilyginti, bet problema ta, kad vienos mamos pienas gali labai ryškiai skirtis nuo kitos savo sudėtimi“. Anot V. Urbono, daugėja mokslinių duomenų, kad ateityje galbūt atsiras galimybė motinų pieną koreguoti, jog žindomi vaikai išvengtų kai kurių ligų.
Vandens, sako medikas, vaikui galima duoti jau pirmaisiais gyvenimo metais, net maitinant krūtimi, ypač tiems mažyliams, kurių svoris auga itin sparčiai: „Kai daugiau nei kilogramą priauga per mėnesį, aš visada siūlau pabandyti pasiūlyti vandens.“ Vandens virinti, pasak pašnekovo, nereikia, nes Lietuvoje gerti vandentiekio vandenį – saugu, o vaikai turi gauti šiek tiek bakterijų, užuot gyvenę sterilioje aplinkoje.
Vis dėlto įkyriai siūlyti vandens net vyresniems vaikams nereikėtų. „Jei vaikas šlapinasi tris kartus ir daugiau per parą, didesnė tikimybė, kad vandens stokos tikrai nėra, tad versti gerti vandenį nėra jokios logikos ir indikacijų“, – kalba V. Urbonas.
Svorio problemos, tėvų atkaklumas ir klaidingi įsitikinimai apie alergijas
Per mažas vaiko valgumas ir svoris neretai būna tėvų galvos skausmas. Vis dėlto, pasak V. Urbono, šiandien negalima konstatuoti, kad mažesnis svoris būtinai reiškia problemą, – nevalgų, svoriu nuo nustatytų normų atsiliekantį vaiką reikia tirti, tačiau dažnai po išsamių tyrimų paaiškėja, jog vaikas – visiškai sveikas, tiesiog tokia jo augimo eiga ir baimintis nėra priežasties.
Deja, tėvai, pasak V. Urbono, kur kas rečiau sureikšmina vaikų nutukimą, o šis esą dažnai kelia didesnę grėsmę nei kiek mažesnis svoris: „Dažniausiai nutukę ar antsvorio turintys vaikai gražiai atrodo – putlučiai, gražučiai, mieli, bet sveikatos požiūriu tai nėra gerai, tampa tiksinti bomba, o juk niekas nenori trumpinti savo vaikų gyvenimo.“
Įvairi atžalų mityba – svarbus, tačiau sunkiai įgyvendinamas uždavinys. V. Urbonas sako, kad čia svarbiausia – atkaklumas ir tinkamos aplinkybės: naujo maisto geriausia duoti tada, kai vaikas yra labai išalkęs. Naujų produktų baimė, anot mediko, yra normalus požymis, kalbant apie vaikų pasaulėžiūrą, mat jie ypač konservatoriški mitybos aspektu: „Dėl to ir sakau, kad svarbu atkaklumas. Sakoma, po aštuonių paragavimų dažnas vaikas tik pradeda valgyti.“
Savaitgalio nuklydimai: tikrasis poveikis mažiesiems
Traškučiai, gazuoti gaivieji gėrimai, miltiniai skanėstai – tik dalis produktų, kurie žinomi kaip nesveiki, nenaudingi, tačiau norimi dažno vaiko. Dilema – duoti šiek tiek ar neduoti išvis? „Mano nuomonė trumpa – aš jų neturėčiau namuose“, – sako V. Urbonas.
Ko nors neduodami, kalba medikas, atimame tam tikrą maistinių medžiagų kiekį, tačiau duodami nesveikų produktų, darome kur kas didesnę žalą: gadiname vaiko vystymąsi, nervų, virškinimo, imuninės sistemos veiklą ir pan. Lašas vaikui – kaip sauja suaugusiam. „Vaikystė – tas periodas, kada viskas labai keičiasi, vystosi. Bet koks lašas ar gramas produkto – tas pats, kas suaugęs suvalgytų tris keturis kilogramus. Net ir mažų kiekių poveikis – labai stiprus“, – kalba vaikų gydytojas.
V. Urbonas dalijasi vieno JAV tyrimo apie pasaulyje plačiai žinomą gazuotą gaivųjį gėrimą rezultatais: mergaitės, kurios gėrė daug šio gėrimo, dažniau turėjo kaulų lūžių – fosforo rūgštis išplauna iš kaulų kalcį ir sukelia tokias pasekmes.
Įprotis savaitgalį atžalai leisti valgyti bet ką vaikų galvoje, anot mediko, gimdo vieną idėją: šis produktas – itin skanus, kone šventinis, jo ima norėti ne tik savaitgalį, o kai vaikas paauga ir už savo mitybą tampa atsakingas pats, tokius „savaitgalinius“ produktus neretai valgo kasdien. Nuo mažumės atžalą pakreipus tinkama linkme, didelė tikimybė, kad vaikas ne tik neišgyvens streso laukdamas „savaitgalio nuodėmių“, bet ir išsiugdys tinkamus mitybos įpročius visam gyvenimui.
„Kai vaikui kas savaitę ar dvi primename apie produktą, jam nuo to ne lengviau. Manau, kad jam tik blogiau: vaikas priverstas laukti, nervintis. Svarbiausia – juk mes, duodami tą produktą, neduodame kokių nors vitaminų, maisto skaidulų, omega-3 riebalų rūgščių, naudingų medžiagų. Ne, mes duodame prastą maistą, kuris, pasakysiu grubiai, sukelia vėžį. Aišku, ne dabar, ateityje. Ir mes tokį prastą, vėžį sukeliantį maistą duodame savo vaikams“, – apie protarpinį netinkamo maisto propagavimą kalba V. Urbonas.
Tėvams, kurie tikina, kad jų vaikai nevalgo nieko kito, tik, pvz., blynus, gydytojas turi vieną atsakymą: „Per karą tokių problemų nebuvo, asocialiose šeimose irgi nebūna – vaikas valgo tai, kas yra. Ypač jei apetitas geras, o ar jis geras, galima nustatyti pagal svorio ir ūgio santykį: jei svoris tinkamas, o kartais būna ir į nutukimo pusę, tuomet sakome, kad apetitas puikus, tik vaikas valgo ne tą, ką reikia.“
