Kodėl kai kurie lengviau patiki sąmokslo teorijomis?
„Kalbant apie konkrečią situaciją – šiuo metu siautėjančią pandemiją, turime pripažinti, kad ji mūsų gyvenimus veikia negatyviai – daug įtampos, baimės, įvairūs apribojimai. O tai ne visiems lengva priimti. Dėl to dalis žmonių lengviau pasiduoda paprastiems paaiškinimams, atsakymams, t.y. sąmokslo teorijomis, kurios pateikia versiją, kas yra kaltas, ir tuomet visą sukauptą nepasitenkinimą galima nukreipti į tam tikras grupes. Pavyzdžiui, į valdžią, tam tikras tautas ir pan.“, – paaiškina komunikacijos ekspertas Viktor Denisenko.
Tam pritaria ir psichologė Kristina Jievaitienė. Ji atkreipia dėmesį, kad esant neįprastai situacijai pasaulyje, visuomet buvo ir bus žmonių, kurie linkę netikėti vykstančiais dalykais arba tikėti tik tuo, kas jiems patiems palanku ar subjektyviai svarbu.
„Išgirsti nemalonią tiesą ne visada malonu, kartais tą per sunku priimti, tad žmonės suranda „lengvesnių“ paaiškinimų, ieško informacijos patvirtinimo, kodėl tai netiesa ir pan. Neretai tokia situacija susiklosto, kai žmogus neturi glaudžių, artimų ryšių. O išbūti vienišam ir pereiti tokius sunkumus yra iššūkis. Tad panirimas į tam tikras sąmokslo teorijas gali būti būdas atrasti bendraminčių, su kuriais jie nesijaučia vieniši, tokiu būdu bando nurimti.
Juk šios pandemijos metu visiems reikėjo laiko suvokti, kas vyksta ir su tuo susigyventi. Iš pat pradžių visus apėmė nerimas, baimė, tik vėliau, jau pagal turimus savo įgūdžius, aiškiau supratome, kas vyksta ir priėmėme realybę“, – teigia K. Jievatienė.
Tokios nuomonės yra ir Vilniaus universiteto, Komunikacijos fakulteto asist. dr. Viktor Denisenko. Pasak jo, žmonės patiki sąmokslo teorijomis, nes jos padeda atrasti paaiškinimą ir taip žmogus bando psichologiškai sumažinti stresą.
„Noriu akcentuoti, kad sąmokslo teorijos yra patrauklios, nes jos labai paprastai paaiškina sudėtingus dalykus. Labai dažnai žmogus neturi laiko, noro įsigilinti į sudėtingus procesus. O sąmokslo teorijos pateikiamos vadinamąja žmonių kalba ir dažniausiai parazituoja toje sferoje, kuri tuo metu aktuali“, – pabrėžia V. Denisenko.
Į socialinį burbulą visko įsileisti neverta
Kaip paaiškina komunikacijos mokslų dėstytojas V. Denisenko, vadinamasis socialinio burbulo reiškinys formuojasi feisbuke ir kt. socialiniuose tinkluose. Tai yra terpė, kurioje stengiamės susikurti malonią ir sau palankią aplinką.
Pavyzdžiui, esame linkę draugauti su žmonėmis, kurių nuomonė ar nuostatos mums yra priimtinos, ir vengiame bendravimo su žmonėmis, kurių pozicija prieštarauja mūsiškei. Taigi sukurtas bendravimo ratas kuria tam tikrą ribotą iliuziją.
„Svarbu matyti skirtingus požiūrio taškus, o ne vienmatį pasaulio vaizdą. Kita vertus, negaliu teigti, kad žmogus turi sprogdinti savo socialinį burbulą. Juk socialinis burbulas yra jūsų privati socialinė erdvė. Tad į savo soc. burbulą naudinga įsileisti vertingų įvairių žmonių nuomonių, kurios paremtos faktais; sekti įvairius žiniasklaidos kanalus, visuomenės veikėjus, bet abejotinas sąmokslo teorijos siūlyčiau palikti nuošalyje – tai ir tam tikros internetinės higienos klausimas. Geriau turėti patikimą burbulą, nei praskiestą propaganda“, – teigia V. Denisenko.
Pasak psichologės K. Jievaitienės, kuriant savo socialinį burbulą reikėtų kiekvienam įsivertinti ir pajusti, ar nesu tame pačiame uždarame rate, kur viskas kartojasi, kur mane vargina ta pati neigiama, nereikalinga, beprasmė informacija, ar net bendravimas.
Tai pajutus derėtų nepabijoti pokyčių ir nuo to atsiriboti. Perteklinės informacijos ir taip per daug, ir dažnai žmonės per lengvai jai pasiduoda. Ypatingai matydami, kad ir artimieji ar autoritetai tą daro: dalinasi, skaito, komentuoja. Atsiranda noras pritapti, tad kartais ir patenki į „spąstus“.
„Vertėtų apskritai permąstyti savo asmenines ribas, vertybes, kur ir kam noriu skirti savo laiką, ir, jei reikia, įsileisti pokyčius. Kartais tai tikrai gali būti atsiribojimas nuo tam tikrų socialinių tinklų ar bent jau nuo tam tikro informacinio srauto, kuris prie niekur neveda, neteikia naudos, ir gal tik kursto žmogaus emocines reakcijas“, – pataria psichologė.
Ar visgi veltis į diskusiją su tuo, kuris netiki koronavirusu?
VU Komunikacijos fakulteto dėstytojas V. Denisenko pataria su žmonėmis, kurie neigia koronavirusą, yra įtikėję į kitas sąmokslo teorijas, geriau nesivelti į socialiniuose tinkluose verdančias diskusijas ir nesiginčyti, nes vis tiek būsite neišgirsti.
„Visgi pabandykite bent jau pateikti alternatyvią nuomonę. Ji greičiausiai nepaveiks žmogaus, bet bent jau pateiksite alternatyvų situacijos matymą, suvokimą. Kai vyksta nuomonių susidūrimas, geriausia suteikti tam tikrus faktus, kuriuos žmogus gali patikrinti, ir bent po kurio laiko, galbūt ir susimąstyti“, – dalijasi V. Denisenko.
Panašios pozicijos laikosi ir psichologė. Anot specialistės, ginčas, jei jis tampa be išeities ir beprasmis, neturėtų tęstis ir varginti. Žinoma, iš pradžių verta pilnai išnaudoti savo bendravimo įgūdžius ir nepabijoti atviriau aptarti nuomonių skirtumus, bet, jei tai nesibaigianti diskusija, verta sustoti ir apgalvoti, ar toliau tęsti bendravimą, kuriame klausosi tik viena pusė.
„Kiekvienas turime teisę į savo nuomonę, kokiais argumentais tikime ir vadovaujamės. Siekiant ir norint išlaikyti santykį, vertėtų tiesiog pasidalinti mintimis, argumentuoti savo tiesą faktais, tačiau tuo pačiu įsivertinti, ką man tas ginčas atneš, ką ir kodėl bandau įrodyti.
Visų mūsų santykis su pandemijos situacija labai individualus, tad gal ir mes nebūtinai viską žinome ar norime matyti. Kitas svarbus aspektas – ar jaučiamės taip pat, kaip tas kitas žmogus. Gal mes nesuprantame jo nerimo? Tad nevertėtų smerkti kito, gal vertingiau būtų kuriam laiko atsitraukti nuo diskusijos ir suteikti erdvės bei laiko tam žmogui patikrinti kai kuriuos faktus, pergalvoti savo argumentus. Be to, tiek kalbant apie pandemiją, tiek apie kitus aktualius dalykus – galima ir toliau bendrauti ir palaikyti ryšį su žmonėmis, ypač, jei jie jums yra artimi, bet tiesiog kurį laiką neliesti šios temos“, – dar vieną sprendimą įvardija psichologė.